Nerijaus Juro nuotr.
EKSPANSIJA. VISATA ĮEINA Į MANO KŪNĄ
Žiūrėkite „Menų spaustuvėje“
(Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt
Pavasaris skirtas šokio entuziastams ir kūrėjams: gegužės pradžioje įprastai vyksta tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ – didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. O 21-ąjį Vyčio Jankausko šokio teatro sezoną vainikuoja premjera – performatyvus šokio spektaklis „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“. Pagrindinė ir vienintelė spektaklio atlikėja Viltė Švarplytė švelnia plastika, pasikartojančiais judesiais ir jų kombinacijomis meditatyviai veikia iš trijų pusių žiūrovų apsuptoje scenoje.
Spektaklio idėjos ir choreografijos autorius V.Jankauskas nesiekia techniškai sudėtingomis judesių sekomis demonstruoti šokėjos galimybių, vengia šalutinių, judesį dekoruojančių elementų, įmantrios scenografijos, ryškių kostiumų, jam svarbi spektaklio tema ir taikos būsena. Šiame spektaklyje šokėja lėtai pažįsta save, filosofuoja apie kūrybiškumą, kuriantį, bet ne visada kūrybišką menininką.
Koncentruodamasi į savo vidų, šokėja iš pradžių galynėjasi su pamažu bliūkštančiu pripučiamu permatomu burbulu, paskui lėtai plėšia nuo grindų balto linoleumo juostas ir, jas susukus, nuo vizualių šiukšlių išvalytoje scenoje lieka viena su juostiniu magnetofonu. Toks intymus yra atlikėjos dialogas su savimi, savo kūnu. Pokalbis vyksta be žodžių, spengiančią tylą įgarsina tik kompozitorių Goner ir Arvo Parto muzikos įrašai juostoje.
Jaunos šiuolaikinio šokio atlikėjos veide – susikaupimas, rimtis ir išmintis, tad žiūrovai klausosi ir gėrisi ne įmantria kūno plastika, sudėtinga choreografine linija, o protu. Juk kai protas sukoncentruotas, galima pradėti stebėti, kas vyksta kūne ir prote. Žmonių troškimai yra nepasotinami, turime nuolat bėgti, tad, valandai ištrūkus iš gyvenimo mechanizmo, galimybę pasinerti į save ir medituoti spektaklio metu turi ir žiūrovas. Tačiau ar jis tokiai patirčiai teatre yra pasiruošęs ir juo labiau – nusiteikęs?
Rekomenduojama ieškantiems ramybės ir meditacijos praktikams.
Nerekomenduojama ekspresyvaus meno mėgėjams.
Tado Pavilionio nuotr.
LAISVINAMIEJI
Žiūrėkite „Menų spaustuvėje“
(Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt
Šiandien pasaulyje vykstantys pokyčiai tokie staigūs, kad iššūkių kyla norint ne tik suspėti paskui technologines inovacijas, bet ir susikalbėti su aplinkiniais. Tad ypač dažnai nesusipratimų kyla tarp skirtingų kartų atstovų. Dažnai Y kartos žmonės kaltinami perdėtu pasitikėjimu savimi ir sulaukia priešiškumo: vyresnieji siekia priversti jaunimą vadovautis ankstesnės kartos standartais. Lyg injekciją sociumo primestose normose skęstančiam žmogui, baigdami bakalauro studijas LMTA, aktoriai Karolis Legenis ir Petras Šimonis sukūrė spektaklį „Laisvinamieji“, kurio premjera baigiantis rudeniui įvyko „Menų spaustuvėje“.
Minimaliomis priemonėmis ir asmenine iniciatyva sukurtame spektaklyje susiduria du skirtingi žmonių gyvenimo modeliai. Pirmasis labiau atspindi vyresniąją kartą, kurie laikosi tvirtai įsikibę ne visada mėgstamo darbo, lengvai pasiduoda primestai tvarkai ir taisyklėms, yra religingi, augina vaikus ir kartą per metus atostogauja prie jūros. Kitas modelis: nepasitikintys kitais, savirealizacijos, iššūkių, nuolatinio tobulėjimo ir įvertinimo siekiantys dažniausiai jaunesni žmonės.
Bet, gerai pagalvojus, mes juk nieko nežinome apie kitus žmones. Geriausiu atveju laikom juos panašiais į save, tad kartais į teatrą atėjęs žiūrovas ir jo savimonė yra nepelnytai nuvertinami. Todėl kai klausimais, tiesmukais teiginiais ir šleikštulį keliančiais veiksmais provokuoti pradedami į spektaklį susirinkę žiūrovai, tampa sunku suprasti tikrąsias spektaklio kūrėjų socialines ir vertybines žinutes. Jaunieji aktoriai nori pasakyti tiek daug, kritikuoti naujosios kartos nesuprantančią pasenusią visuomenę ir moko išsilaisvinti, tačiau neturi ko pasiūlyti mainais.
Kūrybiškumas, ignoruojant laikmečio siūlomas technologines naujoves ir teatrines tendencijas, apsiriboja naiviais studentiškos scenos triukais, primityvia dramaturgija. Norėtųsi, kad spektaklio auditorija neapsiribotų tik ištikimiausiais žiūrovais, debiutuojančių aktorių draugais ir giminėmis. Tuomet reikia drąsiai kautis savo ginklais. Ne jų.
Rekomenduojama norintiems sekti kylančias Lietuvos teatro žvaigždes.
Nerekomenduojama nemėgstantiems studentiško teatro.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
ORFEO. MIESTO ŠVIESOS
Žiūrėkite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
(Gedimino pr. 4, Vilnius)
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Apsimetinėti, kad gyvenimas – viena linksmybė, būtų išdavystė. Išdavystė tų, kuriems liūdna dabar, ir tų, kuriems kažkada buvo liūdna. Psichologinis skausmas ir autentiškų emocijų alkis nebūtinai veda į psichologo kabinetą, vis dažniau šiomis temomis žongliruoja teatro bei kino kūrėjai ir kviečia į tam tikrą meno terapiją. Nauberto Jasinsko debiutinis spektaklis „Orfeo. Miesto šviesos“ – kaleidoskopiška patirčių ir psichologinių traumų analizė.
Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė atsispiria nuo seniausio ir labiausiai romantizuoto graikų mito apie tragišką meilę „Orfėjas ir Euridikė“ ir jį interpretuoja šiandieniniame kontekste. Fragmentiškai, tekstą konstruojant dviejose laiko plotmėse: tada ir dabar, pasakojama apie šiandieninį herojų Orfėją, stulbinančios sėkmės ir tragiško likimo Švedijos didžėjų Avicii, ir su jo mirtimi nesugebančią susitaikyti mylimąją Euridikę.
Ar, vergaudamas šlovei, pinigams ir kūniškiems malonumams, gali išlikti nuoširdus sau ir atviras žmogiškajam ryšiui? Režisieriaus N.Jasinsko suburta spektaklio komanda: dramaturgė D.Zavedskaitė, dailininkė Lina Židonytė, kompozitorius Diopo Ndugu, choreografė Airida Gudaitė, vaizdo projekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius, šviesos dailininkas Vilius Vilutis sukuria vizualų, muzikalų ir kiek šokiruojantį spektaklį apie šiandieniame sociume pasimetusį jauną žmogų. Suaugusi Euridikė (aktorė Nelė Savičenko) psichoterapijos metu psichologei (Vitalija Mockevičiūtė) pasakoja apie save jaunystėje (Kamilė Lebedytė), apie Orfėją (Matas Dirginčius), pasaulio dar nepažįstančius, bet daug ką išbandyti norinčius jaunuolius. O kartu – apie šiuolaikinę asmens amžiui ir patirčiai nepavaldžią mirties ir vienišumo baimę.
Tačiau tikras įvykis ar emocija nebūtinai garantuoja poveikį – kartais fikcija veikia stipriau už faktus, o nemotyvuotas dramatiškumas ar filosofiniai pasvarstymai gali tapti tik tuščia pretenzija. Turbūt visai normalu, kad pirmuosiuose spektakliuose ne visi elementai, režisūriniai ar vaidybiniai sprendimai darniai veikia ir tvirtai suskamba pagrindinės spektaklio idėjos. Vis dėlto LNDT inicijuojama Jaunųjų kūrėjų programa, kurios kontekste ir įvyko „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera – ne varžybos, o teatrinių bandymų aikštelė.
Rekomenduojama jausmingam jaunimui.
Nerekomenduojama tradicinio teatro mėgėjams.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
