Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Baigiant rengti šį numerį, gerų žinių, bent jau mano socialiniame burbule, netrūko: pradedant „Auksiniu liūtu“, Venecijoje prisijaukintu trijų Lietuvos menininkių, baigiant pirmojo prezidento rinkimų turo laimėtojos šokiu pagal „Metallica“.
Jeigu gerai išgirdau per džiūgaujančių politikės gerbėjų šūksnius, Ingridos Šimonytės rinkimų štabu virtusiame MO per dūzges skambėjo šios supergrupės perdainuotas kūrinys „Whiskey In The Jar“, kuris, sakyčiau, idealiai tiko patampyti ką tik svarbų mūšį, o gal net ir visą karą pralaimėjusį ideologinį priešą už įsivaizduojamų ūsų – žodį „whiskey“ premjeras ir be didelių anglų kalbos mokslų turėtų žinoti (visa kita dainos tekste ne tiek jau ir svarbu), tik štai skonį galėjo jau ir pamiršti, ypač jei savo partijos kolegų vykdomai tautos blaivinimo politikai pritaria ne tik žodžiais, bet ir darbais.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: kažkuris šio politiko pamėginimas kalbėti (o gal veikiau skaityti iš lapelio) angliškai man asmeniškai suveikė kaip pati geriausia motyvacija grįžti į anglų kalbos kursus. Nors kol kas mąstau gana adekvačiai (negali, žmogau, žinoti, kas su tavimi gali nutikti ateityje) ir į prezidento postą bent jau šiame gyvenime nepretenduoju, labai tikiuosi artimiausiu metu pradėti skaityti knygas anglų kalba, kaip rekomenduoja Dovydo kalbinti pašnekovai viename šio numerio straipsnių kalbėdami apie sparčiai mūsų šalyje populiarėjančią anglakalbę literatūrą.
Bet grįžkime prie svarbesnių gerų žinių. Kaip ir daugeliui kultūros lauko žmonių, taip ir man, nacionalistinę savimeilės dalį nerealiai paglostė „Auksinis liūtas“, kurį į Lietuvą iš Venecijos kaip tik man rašant šį vedamąjį pargabeno viena iš trijų operos-performanso „Saulė ir jūra“ autorių – rašytoja ir dramaturgė Vaiva Grainytė. Duodama interviu į oro uostą pasitikti atskubėjusiems žurnalistams, Vaiva pasidžiaugė dideliu tautiečių palaikymu, tačiau taip pat nepamiršo akcentuoti, kad jos, kompozitorės Linos Lapelytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės kurtas projektas vien tik teigiamomis emocijomis iki rudens (tiek planuojama operą-performansą rodyti) neišgyvens.
Vien pragyvenimas turistus didelėmis kainomis besistengiančioje atbaidyti Venecijoje, švelniai tariant, yra nepigus, o juk dar reikia mokėti už paviljono nuomą, honorarus dalyviams ir pan.
Tačiau, atrodo, finansinės problemos vienokiu ar kitokiu būdu bus išspręstos. Vien tik sutelktinio finansavimo platformoje „Indiegogo“ projektui jau surinkta per 37 tūkst. eurų. Negana to, oro uoste iš Venecijos „Auksinį liūtą“ parskraidinusią V.Grainytę pasitiko pats Vilniaus meras Remigijus Šimašius su simboliniu 50 tūkst. eurų čekiu. Surasti papildomų lėšų Lietuvos kultūros tarybos finansuotam projektui kaip visada skylėtame Kultūros ministerijos biudžete pažadėjo ir naujasis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Na, jeigu nepersigalvos po dosnaus R.Šimašiaus poelgio. Nedažnai mūsų šalyje nutinka, kad valstybės institucijos lenktyniautų, kuri greičiau skirs paramą. Tačiau tas noras pasimaudyti menininkių šlovės spinduliuose ganėtinai racionalus – juk į Lietuvos nacionalinį paviljoną dabar veržiasi šiuolaikinio meno mylėtojai iš viso pasaulio. Galbūt kitą kartą Lietuvai viename ar kitame svarbiame tarptautiniame renginyje ketinantiems atstovauti menininkams bus paprasčiau gauti visą reikalingą finansinę paramą dar iki apdovanojimo momento.
Beje, „Auksinio liūto“ nuotrauką mums iš Venecijos atsiuntė Lietuvos kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Justė Kostikovaitė, kuri mums, galima sakyti, parengė nedidelį reportažą iš bienalės. Ši kultūros specialistė, komentuodama sėkmingą Lietuvos pasirodymą šiuolaikinio meno olimpiada vadinamoje Venecijos bienalėje, akcentavo, kad dar iki „Auksinio liūto“ mūsų šalies menininkai buvo daug sykių gerai įvertinti.
Pasak kultūros atašė, per vienuolika dalyvavimo Venecijos meno bienalėje metų unikalios meno scenos ir kūrėjų dėka Lietuva pelnė keturis „Specialiuosius paminėjimus“ ir vieną „Auksinį liūtą“: „Jeigu neklystu, statistiškai Lietuva yra daugiausia Venecijos meno bienalės pagyrimų / paminėjimų ir apdovanojimų gavusi šalis pasaulyje. Dar be galo svarbu paminėti, kad pirmą kartą Lietuvos kūrėjams atstovauja vien tik moterys. Pagrindinis Venecijos bienalės įvertinimas – „Auksinis liūtas“ yra didžiulis pasiekimas ir Lietuvos menininkių tarptautinis pripažinimas. Lietuvos meno laukas per dešimt metų pasikeitė neatpažįstamai, ir, kaip pažymi kuratorius Adomas Narkevičius, turime labai daug stiprių ir ambicingų moterų menininkių, sėkmingai veikiančių tarptautinėje scenoje.“
Apie stiprias ir nevaržomas moteris savo darbuose – videoperformansuose – kalba ir kita mūsų šio numerio pašnekovė menininkė Jurga Juodytė. Bet, kaip sakoma, nespoilinsiu, skaitykite straipsnį ir sužinosite, kokias istorijas ji pasakoja savo kūriniuose.
Be daugybės artėjančių kultūros ir meno renginių, kuriuos su malonumu apžvelgėme, norime priminti, kad birželį Vilniuje vyks „Baltic Pride“ ir su juo susiję renginiai. Mūsų autorė Giedrė ta proga parengė antihomofobinį gidą, kurį rekomenduokite perskaityti tiems, kurie vis dar mano, kad visi žmonės yra natūraliai heteroseksualūs ir kad yra tik dvi (socialinės) lytys – vyrai ir moterys.
Rekordiškai storame „37O“ numeryje visko tiek daug, kad net sunku trumpai papasakoti. Tiesiog skaitykite ir džiaukitės besibaigiančiu pavasariu. Susitiksime jau vasarą!