Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Visi turime įvairiausių baimių ir fobijų. Aš, pavyzdžiui, nuo vaikystės bijau paukščių, netgi naminių. O bijoti jų pradėjau, kai mane mažą, vos išmokusią vaikščioti, kieme užpuolė gaidys. Bandydama nuo jo pabėgti basa koja užlipau ant stiklo šukės. Baimė, kraujas, ašaros – su tuo man dabar asocijuojasi visi už žvirblį bent kiek didesni paukščiai. Nenuostabu, kad paauglystėje, atrodo, per nacionalinį kanalą parodytas nemarus Alfredo Hitchcocko kino šedevras apie žmones puolančius paukščius iš karto po peržiūros šoktelėjo į mano baisiausių filmų sąrašo viršūnę ir joje puikuojasi iki šiol.
Kažkas bijo pelių, kažkas – vorų, kraujo, uždarų patalpų, aukščio (šita fobija man irgi nesvetima, kaip netyčia paaiškėjo prieš keletą metų. Bet apie tai gal nesiplėsiu, nes viso žurnalo neužteks papasakoti nuotykiams, kuriuos patyriau Kinijoje, norėdama pamatyti vieną vaizdingiausių tarpeklių pasaulyje). Egzistuoja daugybė ir kur kas keistesnių fobijų, pavyzdžiui, koprofobija (išmatų baimė) ar pedofobija (vaikų baimė).
Šį kartą noriu pakalbėti apie baimę, kuri, mano kuklia nuomone, labiausiai kenkia mūsų šalies kūrybiniam potencialui. Ir jokie lozungai apie drąsią Lietuvą nepadės, jeigu nesugalvosime, kaip ją įveikti.
Šitą baimę užsiauginome dar sovietmečiu ir, matyt, vis dar perduodame iš kartos į kartą it kokią genetinę ligą. Kalbu apie baimę būti savimi, išsiskirti iš pilkos masės ir atskleisti savo talentus.
„Everyone has talent. What’s rare is the courage to follow it to the dark places where it leads“ (liet. „Kiekvienas turi talentą. Rečiau pasitaiko drąsuolių, kurie išdrįsta eiti į tas tamsias vietas, kur talentas veda“), – sako amerikietė rašytoja Erica Jong, kuriai nesvetimos feminizmo idėjos (beje, ši tema visiškai netyčia nusirito lyg sniego gniūžtė net per kelis šio numerio straipsnius, įskaitant smagų komiksą iš Irako).
Gal ir gerai, kad ne visi išdrįsta „eiti į tas tamsias vietas“ (įtariu, kad autorė omenyje čia turėjo tą kankinančiai svaigų nežinomybės pojūtį, kuris apima užčiuopus naujai užgimstančio kūrinio pulsą arba atradus tinkamą raktą į kažkieno kito kūrybą). Kas gi daržoves augins ar namus statys, jeigu visi staiga užsimanys tapti tais drąsuoliais, kurie savo talentu stebins pasaulį.
Ir vis dėlto leisiu sau be jokių argumentų ir statistinių lentelių konstatuoti, kad mes nesam tokia kūrybiška visuomenė, kokia galėtume būti. Ir omenyje neturiu vien tik profesionaliojo meno lauko, kalbu apie bendrą visos šalies kūrybinį potencialą.
Ir dėl to kalta mano jau minėtoji baimė, kurią provokuoja siauras ir labai senamadiškas požiūris į menininkus. Daugelis tautiečių juos vis dar įsivaizduoja kaip keistuolius, gyvenančius savo susikurtuose pasaulėliuose, turinčius daug mažiau poreikių nei normalūs žmones. Argi nesat girdėję juokelio, kad geras menininkas yra alkanas menininkas?
Ir tik nepulkite sakyti, kad nusišneku, kad laikai pasikeitė. Per dvejus metus vykdydama projektą, susijusį su autorių teisių apsauga, aplankiau beveik 40 mokyklų, teko pabendrauti su tūkstančiais moksleivių, dešimtimis mokytojų. Nepaisant to, kad daugelyje mokyklų veikia visokiausių meno sričių būreliai ir juose moksleiviai dalyvauja gana aktyviai, per kiekvieną susitikimą, kuriame dalyvaudavo vienas ar kitas šalies autorius, atsirasdavo vos vienas kitas paauglys, kuris nebijodavo pasisakyti, kad kažką kuria – eiles, apsakymus, muziką ar filmus. Tačiau net ir prisipažinusieji apie savo polinkį į menus nedavė tvirto pažado, kad baigę gimnazijas stos mokytis į aukštąsias mokyklas specialybių, susijusių su kūrybos industrija.
O priežasčių net neklausiau, nes ir pati puikiai jas žinau. Taip, kaltas tas pats mūsų visuomenėje gajus požiūris, kad menais reikia užsiimti laisvalaikiu, o dienomis dirbti „normalų“ darbą. Su tokiu požiūriu susidūriau ir pati, kai paauglystėje pareiškiau, kad stosiu mokytis muzikos. Tėvas baisiai pasiuto, mamai prisakė neduoti man nei maisto, nei pinigų. Vargšė mama maisto siuntas kraudavo paslapčia nuo tėvo, tad badauti studentaujant neteko. Ir nors didžia menininke netapau (pritrūko valios mokytis muzikos toliau), dėl savo pasirinkimo eiti ten, kur veda širdis, niekada nesigailėjau. Puoselėdama muzikinius talentus, atradau kitų ir savo dabartine veikla esu daugiau nei patenkinta.
Tad ir jauniesiems mūsų skaitytojams, kurie dabar kaip tik stovi ant pasirinkimo slenksčio (sprendžiu iš to, kaip gausiai šiame numeryje reklamuojasi įvairios mokymosi įstaigos), priimant bene svarbiausią sprendimą gyvenime, linkiu pirmiausia vadovautis savo nuojauta. Kas žino, gal jau visai greit skaitysime jūsų straipsnius šiame žurnale. O gal net rasime interviu su jumis!
O kol kas leiskite supažindinti su tais, kurie nedvejodami pasuko ten, kur juos nuvedė talentas. Toks yra mūsų bendraautoris Marijus Gailius, kitai žurnalo autorei, taip pat rašytojai Jurgai Tumasonytei duotame interviu pristatantis savo knygą „Oro“. Tokia yra ir jų abiejų kolegė, poetė Lina Buividavičiūtė, su kuria nauja bendraautorė Lina Simutytė pratęsė literatūrinių pokalbių ciklą „Blunkanti sofa“. Savo talentą tinkamai išnaudoja ir iliustratorė Teklė Ūla Pužauskaitė, kurios mintis taip pat rasite naujausiame interviu. Dar pažersime įspūdžių iš Kanų festivalio bei Tel Avive vykusio renginių ciklo „Lietuviški pasakojimai“, pateiksime artėjančių festivalių „Devilstone“ bei „Galapagai“ programų apžvalgų, naujausių muzikos albumų, spektaklių, knygų recenzijų. Labai tikimės, kad artimiausius kelis mėnesius rasite daugiau laiko tiek sau, tiek mums. Gražios vasaros!