Rašė Daiva Juonytė
Gyvename amžiuje, kuriame viskas keičiasi nenusakomu greičiu. Kintant visuomenei, keičiasi ir meno suvokimas, o įvairios meno rūšys ieško naujų išraiškos formų. Ne išimtis – ir teatras. Dar visai neseniai teatras nebuvo įsivaizduojamas be scenos ir nusileidžiančios uždangos, o šiandien ji tampa visiškai nereikalinga.
Du pastaruosius dešimtmečius kaip judėjimas vystęsis įtraukiantysis (immersive), arba interaktyvusis, teatras šiandien užima beveik pagrindinį vaidmenį, o jo gerbėjų auditorija tik gausėja. Apie tai, kuo toks teatras žavi žiūrovus, jo pranašumus ir santykį su tradiciniu teatru, kalbamės su interaktyviojo teatro festivalio „Namas Nr. 2“ organizatorėmis Renata Bartusevičiūte (R.B.) ir Paulina Nešukaityte (P.N.).
– Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su įtraukiančiuoju teatru?
R.B.: Labiausiai į atmintį įstrigusi pažintis su netradiciniu teatru įvyko festivalio „Sirenos“ metu. Tuomet programoje buvo šveicarų režisieriaus Stefano Kaegi darbas „Remote Vilnius“. Tai spektaklis-patyrimas, kurio metu skaitmeninis balsas žiūrovą vedžioja po Vilnių. Didžiausią įspūdį yra palikusi viena geriausių šio teatro atstovų – „Punchdrunk“ kompanija, įsikūrusi Londone.
Lietuvoje trūksta darbų, kurie būtų nuo–iki įtraukiančiojo teatro pavyzdžiai. Dažnai į tradicinius spektaklius bandoma integruoti tik atskiras šio teatro sudedamąsias dalis. Tada jautiesi šiek tiek keistai ir nejaukiai: tave ištraukia iš tamsos, liepia dainuoti, šokti arba ką nors viešai prisipažinti.
P.N.: Prisimenu labai gerą spektaklį, kurio pavadinimas jau išgaravo iš galvos. Man jis taip patiko, kad ėjau į jį ir antrą kartą (šypsosi). Spektaklis buvo Prahos kvadrienalės projektas, kuris viename nenaudojamame pastate, esančiame pačiame Prahos centre, vyko ne festivalio metu. Tai puikus čekų darbas, kurio dramaturgė Sonja Lotker.
– Kuo toks teatras skiriasi nuo tradicinio?
R.B.: Apibūdinti glaustai yra sudėtinga. Pagrindinis atspirties taškas yra tas, kad dažniausiai jame nėra literatūros kūrinio, kuriuo seka režisierius. Tačiau tai nėra taisyklė. Čia žiūrovas tampa lygiaverčiu aktyviu spektaklio dalyviu. Jis žaidžia kūrybinės komandos sukurtais įrankiais, leidžiasi vedamas, pats kuria reikšmes. Pagrindinis, smagiausias, bet pas mus vis dar sunkiai suvokiamas aspektas – režisierius tau nepateikia atsakymų, nepateikia savo interpretacijos. Jis tau duoda kaladėles: ką, kiek ir ko tu iš jų pastatysi, priklauso nuo paties tavęs.
– Užsienyje interaktyvusis teatras nėra jokia naujiena. Lietuvoje, kaip ir minėjote, vis dar atsargiai žiūrima į teatrą, kuriame žiūrovas nežino, kas vyks, kuriame nelieka galimybės saugiai įsitaisyti ant kėdės ir viską stebėti laikantis atstumo. Kaip manote, kodėl?
R.B.: Mes bijome suklysti, bijome, kad iš mūsų pasijuoks, bijome pasirodyti kvaili ar negražūs. Stebėti tamsoje yra saugu, tai užtikrintas kelias neišsiduoti, jeigu ir kažko nesupratai, tau nuobodu ar atėjai tik iš pareigos. Jaunoji karta kur kas laisvesnė – ji nebijo pasijuokti ir apsijuokti. Vyresnieji laukia, kol bus susodinti į savo vietas. Įtraukiantysis teatras – atviras teatras. Jis nėra baigtinis: kiekvienas pasirodymas yra kintantis, individualus, besitransformuojantis. Nenuostabu, kad, įsijautus į interaktyvųjį spektaklį, ištinka šokas, visi pojūčiai užblokuojami, o vietoje patiriamo malonumo sukausto baimė.
P.N.: Galiu tik pridurti, kad manau, jog viso to šaknys glūdi mūsų švietimo sistemoje. Vis dar esame gana silpni ugdydami sąmoningą, mąstančią asmenybę, ne itin daug dėmesio skiriama emociniam intelektui ugdyti. Mokome teisingų atsakymų ir paklusnumo, o susidūrę su tokia atvira teatro forma, kur reikia dalyvauti, bendrauti, kur reikalinga laisvė ir drąsa, asmenybė, jaučiamės nepasiruošę.
– Ar tai, kad teatras, kaip meno rūšis, vis modernėja, kinta, atsiranda naujų jo išraiškos formų, reiškia, kad tradicinis teatras tampa nebeįdomus ir jam reikia pasitempti? Kaip į tokias naujoves žiūri tradicinio teatro atstovai?
R.B.: Kismas – labai gražus žodis. Tai nėra kažkoks XXI a. atradimas – juk tai nuolatinis procesas. Taip, jis keičiasi, ir tai yra nuostabu. Keičiasi, nes atliepia tą visuomenę, kuri jį kuria. Nemanau, kad kažkas per prievartą turi kažką integruoti ar temptis. Kur temptis? O gal plėstis? Manau, kiekvienas turi daryti tai, ką išmano. Toks kažko naujo pabarstymas tradiciniame teatre lieka svetimkūniu. Vengčiau darymo dėl darymo, tai niekur neveda. Jauni žmonės linkę į interaktyvumą, sunku išlaikyti dėmesį, susikoncentruoti. Jie labiau linkę patys dalyvauti, interpretuoti, jiems kur kas artimesnė technologijų kalba. Ar tai blogai? Nei taip, nei ne. Su kiekviena karta ateina ir jų kūrėjai: režisieriai, aktoriai, kurie ir atliepia jų poreikius. Galbūt kažkas kurs tradicinį teatrą, kažkas pasirinks įvietintą ar interaktyvųjį. Ir vieno, ir kito reikia tik tuomet, jeigu yra poreikis tokį teatrą kurti.
P.N.: Tikrai taip. Juk kinta ne tik teatras – keičiamės daugybėje sričių, ir tai vyksta nuolat. Keičiasi visuomenė, keičiasi poreikiai. Ateina Z kartos vaikai, kuriuos kuria šiuolaikinės technologijos. Tai vaizdų karta, kuriems reikia greičiau besikeičiančių vaizdų, tempo. Mūsų vaikystės animaciniai filmai jiems jau per lėti, jie negali susikaupti juos žiūrėdami. Taip ir teatras – jis keičiasi kartu su visais ir jo reikia visokio.
– Interaktyviojo teatro festivalis „Namas Nr. 2“ Kaune vyks jau antrus metus. Kaip gimė mintis ir
terpė jam atsirasti?
P.N.: Su Renata esame pažįstamos ir dirbame jau keletą metų. Susitikome organizuojant „Žaliakalnio turgaus teatro festivalį“, bendradarbiavome „Dafa lėlių teatro“ gastrolių Lietuvoje metu. Dirbti drauge buvo lengva ir smagu, tad anksti pradėjome galvoti apie bendrą projektą. Labai gerai prisimenu rudenį, kai susitikome ieškoti bendro projekto idėjos. Išaiškėjo, kad mūsų idėjos ir interesų laukas yra labai artimi. Festivalio idėja, pavadinimas ir programa gimė faktiškai per tris valandas. Lydėjo jausmas, kad festivalis buvo suplanuotas anksčiau, nei mes apie jį pagalvojome, ir tereikėjo mums garsiai pasakyti „taip“, kad durys atsivertų.
R.B.: Kaunas – labai tinkamas miestas tokiam festivaliui. Sostinėje pasiūla labai didelė, teatras įvairiapusiškesnis, yra galimybė pamatyti ir daugiau užsienio kūrėjų. Kaune netradicinio teatro yra labai nedaug. Miestas auga, todėl norisi, kad kartu augtų ir teatras: būtų galimybės pamatyti ne tik mainstrymą, bet ir lyginti jį su alternatyvomis. Todėl pradėjome galvoti apie festivalį, kuris bent iš dalies tą poreikį patenkintų ir galėtų orientuotis į netradicinį teatrą.
– Ką iš tokio lygio profesionalų pasirodymų gali pasiimti visuomenė, miestas, žiūrovas ir teatro bendruomenė?
P.N.: Įvietintas ir įtraukiantysis teatras Lietuvoje yra tikrai naujas dalykas, todėl iš kiekvieno profesionalaus tokio meno kūrėjo tiek mūsų šalies menininkas, tiek žiūrovas gali pasiimti labai daug, kad geriau pažintų šį teatro žanrą ir ne tik suprastų, bet ir patirtų jo unikalumą.
R.B.: Didesnį suvokimą apie tai, koks gali būti teatras. Koks įvairiapusiškas ir margaspalvis jis yra. Galbūt sunku iš karto jį priimti kitokį, jeigu esi pratęs prie tradicinio teatro formų, bet čia kaip ir gyvenime: nėra vieno teisingo teatro. Kuo platesnis suvokimas, galimybė pažinti ir susipažinti – tuo atviresnė ir intelektualesnė visuomenė.
– Ką patartumėte žiūrovui, nedrįstančiam apsilankyti įtraukiančiojo teatro spektaklyje?
P.N.: Išdrįsti (šypsosi). Naujos patirtys visada gąsdina, bet svarbu būti atviram ir žengti pirmą žingsnį. Paskui jau būna lengviau, o iš jų dažnai išeini praturtėjęs.
R.B.: Įtraukiantysis teatras – tai įtraukianti kelionė, tik trunka ji labai trumpai. Didžiausias gėris yra tai, kad po šios trumpos išvykos įspūdžiai, jausmai ir patirtys būna ne ką mažesnės nei po kelių savaičių ar mėnesių trukusių kelionių. Įtraukiančiojo teatro pasirodymai – daugiasluoksnė patirtis, kuri atveria plačius horizontus tiek savęs, tiek vietos, tiek visuomenės refleksijai.
