Rašė Lina Laura Švedaitė
Menininkė Solveiga Vasiliauskaitė išsiskiria savo ekscentriška nuojauta. Įkvėpimo ieško drąsiai žengdama į džiungles – tikras ir metaforines. Jos papuošalai pasakoja istorijas apie šios žemės žmones ir žvėris, drebėjimus ir stebuklus.
– Kaip atsiranda tavo papuošalai?
– Aš daug keliauju, esu klajoklė ir, kurdama juvelyrinius dirbinius, pasakoju kelyje nutikusias istorijas ir regėtus vaizdus. Mano kuriami papuošalai nuolat keičiasi, kiekviena kolekcija – naujas iššūkis. Kalbant plačiau, manau, kad papuošalas turi būti kūno dalimi ir nebūtinai puošti – labiau susilieti su kūnu. Iš pradžių mano juvelyrikoje vyravo minimalizmas, nes atrodė, kad su papuošalais turi galėti miegoti, šokti, nardyti ir daryti bet ką panorėjęs. Vėliau keliaudama aplankiau daug įvairių genčių ir mačiau, kaip jų žmonės dirba fizinį darbą, nešiodami sunkius, nepatogius papuošalus. Pavyzdžiui, moterys su kaklo žiedais – tai yra jų kūno dalis. Tad ir mano papuošalai pradėjo masyvėti, įgavo organiškesnių formų. Šiuo metu kuriu naują kolekciją. Tai bus natūralesnių, švelnesnių, daugiau atsitiktinių formų papuošalai. Svajoju kada nors sukurti ir vienetinių papuošalų kolekciją.
Galiausiai man labai svarbu, kad mano kūryboje nebūtų svetimo kraujo. Todėl nenaudoju deimantų ir kitų brangakmenių ar medžiagų, kurios, pavyzdžiui, yra iškasamos vaikų rankomis.
– Esi sukūrusi nepatogių papuošalų kolekciją „Koinofilija“. Papasakok daugiau apie jos koncepciją.
– Koinofilija yra evoliucinės biologijos terminas, reiškiantis lytiniu būdu besidauginančioms būtybėms būdingą polinkį vengti savo rūšiai neįprastų išorinių požymių ieškant poros. Ji pasireiškia tuo, kad gyvūnas stengiasi nuslėpti bet kokias išskirtines savo savybes, o jos dėl natūralios atrankos ilgainiui išnyksta, kadangi yra žalingos poravimosi procesui ir rūšies išlikimui. Bendrai tariant, tam, kad susirastum porą, privalai atrodyti kuo panašesnis į tai, kaip atrodo tavo rūšis. Tokį pavadinimą pasirinkau dėl to, kad norėjau šia papuošalų kolekcija pakritikuoti žmonių elgseną sekant iš anksto nustatytus grožio standartus. Grožio standartai veikia kaip gairės, kurias privalome sekti savo pačių labui – prisitaikyti turim tam, kad susirastume antrą pusę, tam, kad būtume pripažinti, tam, kad būtume laikomi normaliais ir t.t. Kaip paliudytų begalė tiek vyriškų, tiek moteriškų žurnalų, ieškodami antrosios pusės pirmiausia turėtume susirūpinti tuo, kad atrodytume kaip turi būti, t.y. turėtume pasistengti atrodyti taip, kaip priklauso mūsų rūšiai. Mes didinamės krūtis, pumpuojamės botoksą, skutamės kojas ir pažastis, ir greičiausiai nė nesusimąstome, kodėl būtent taip yra gražu. Tad Koinofilijos veidą deformuojantys papuošalai yra sukurti tam, kad parodytų, kiek mes nutolstam nuo to, kas esame, kad įtiktume visuomenei. Galbūt išauš tokia diena, kai tokie papuošalai taps mados klyksmu.
– Kalbant apie madą, kiek ji tau yra svarbi?
– Juvelyrikoje galima ir nesekti tendencijų, nes tai nėra greitoji mada. Dažniausiai papuošalas turi išliekamąją erdvę. Tai yra meno kūrinys. Be to, jis gali keliauti iš kartos į kartą, arba būti perdirbtas.
O kalbant bendriau apie madą, stengiuosi vartoti kuo mažiau ir ekologiškus produktus. Šiandien ekologija yra pasiekusi ir madą, ji yra labai madinga, tai tikrai nėra blogai. Tik gaila, kad šitaip ekologija lieka tik beverčiu žodžiu, nes ją juk reikia parduoti. Pavyzdžiui, neseniai labai išpopuliarėjusi organinė medvilnė išties yra kenksminga, nes ji yra dažoma aplinkai kenksmingais dažais.
– Kiekviena tavo kolekcija turi intriguojančius pavadinimus.
– Pirmąją kolekciją „The Far East“ kūriau, kai skaičiau Šecherezados pasakas. Prisimenu, skaitydama šią knygą galvojau, kad jeigu tiki stebuklais, tau daugiau nieko nereikia. Pasakų elementai padiktavo juvelyrines formas, o vėliau ir pavadinimus kiekvienam papuošalui. Kita kolekcija „Vagabond“ atsirado iš mano gyvenimo būdo, iš kasdienybės. Norėjosi juvelyrikoje pavaizduoti iš pažiūros paprastus dalykus – tai, ką matau kiekvieną dieną. Dar viena kolekcija pavadinimu „Petrichor“ pasakoja apie žemę. Yra tokia Sakai gentis, gyvenanti Malaizijos miškuose. Susidūrusi su jais, aš suvokiau, iš kur esu, iš kur mes visi esame. Dar supratau, koks yra stiprus mūsų ryšys su gamta, ir kaip mes jį ignoruojame, pamirštame. Pradėjau labai daug galvoti apie žemę. Ir kaip tik tąkart, kai lankiausi Sakai žemėse, buvo labai karšta, užpuolė stipri liūtis. Ir kai ji liovėsi, visur pasklido tas žemės kvapas po lietaus. Visi jį žino ir tu žinai, tik lietuvių kalboje nėra jam skirto žodžio. Užtai suradau jį anglų kalboje. Norėjau net kvepalus sukurti su šiuo žemės kvapu po lietaus.
– Kiek tavo kūryboje veikia intuicija?
– Dievinu atsitiktinumą ir momentą. Tai yra didžiulė mano gyvenimo dalis. Laikytis eskizo man atrodo neteisinga, nors kartais ir pravartu.
– Ar daug galvoji apie žmones, kurie nešios tavo papuošalus?
– Manau, kad menas priklauso liaudžiai, todėl stengiuosi, kad mano papuošalai būtų įperkami visokio amžiaus ir socialinių sluoksnių žmonėms. O šiaip vadovaujuosi taisykle – kas patinka man, patiks ir kažkam kitam. Dažnai kurdama papuošalą negalvoju apie lytį, arba kaip tik kartais bandau sukurti kažką, kuo žavėtųsi ir vyras, ir moteris. Be to, man išvis atrodo kvaila, kad vyrai negali segėti sijonų, bet čia jau kita tema.
– Esi profesionali šokėja. Net neabejoju, kad šokyje taip pat randi įkvėpimo papuošalams…
– O, taip. Kaip jau minėjau, kuriu tokius dirbinius, su kuriais būtų patogu ir vartytis, ir kūlversčius daryti, ir šokti. Be to, būtent dėl šokio pradėjau tyrinėti kūno ir objektų santykį.
– Nemažai laiko praleidi Indonezijoje. Kaip čia žmonės vertina tavo kūrybą? Kaip manai, ar egzistuoja universalus grožis?
– Mano papuošalai vertinami panašiai tiek čia, tiek Indonezijoje ar bet kur kitur – yra žmonių, kurie nešioja juos dieną naktį, yra tokių, kuriems gražu pažiūrėti, bet patys nemėgsta jų dėvėti ir t.t. O universalus grožis, žinoma, egzistuoja – tai gamtos grožis.