Recenzavo Goda Dapšytė
Repertuarą sekite www.seikodancecompany.com
Paskirų garsų fone iš tamsos išnyra kūnas, tiksliau, jo šešėlis. Strykas užgauna stygas, o pirštai – šviesą. Taip iš tylos ir tamsos, iš nebūties gimsta violončelės ir šokio duetas spektaklyje paslaptingu pavadinimu „Oneiro“. Bendrame Šeiko šokio teatro ir „Violončelių muzikos“ projekte susitinka klaipėdietis violončelininkas Mindaugas Bačkus ir Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas Kenzo Kusuda, o jų prieblandoje paskendusį pokalbį sustygavo choreografė Agnija Šeiko.
Tarp čia ir dabar bei ten, anapus, balansuojantis spektaklio veiksmas lėtas, ištęstas ir sukauptas. Tad žiūrovai palengva (žinoma, jei pasiduoda) nardinami į meditatyvią būseną, kurioje gali ne tik žvilgsniu klaidžioti po Justo Bø sukurtą šviesų ir šešėlių pasaulį, bet ir mintimis nuklysti tolyn nuo kasdienybės kažkur ten, kažkur tarp. Muzikos garsai čia tarsi negrabūs, o šokėjo judesiai – lėti ir abstraktūs. Tarsi muzikos garsai būtų pažadinę ar prikvietę dvasią ir ji per rūkus ir atmosferos sluoksnius brautųsi į žemę, artėtų prie jos ir žmogiškumo.
Spektaklio muzikinį pagrindą sudaro Davido Lango kūrinys „World to come“, sukurtas po Rugsėjo 11-osios tragedijos. O pavadinimas nurodo į sapnus (iš graikų k. oneiro – sapnai, sapnų dievai). Taigi, visais spektaklio sluoksniais akcentuojama tarpinė būsena, tarsi spektaklio veiksmas vyktų ne šiame pasaulyje, ne šioje realybėje, o kažkur limbe.
Čia vyksta dviejų asmenybių, dviejų kūrėjų, dviejų dvasių susidūrimas. K.Kusuda įkūnija tai, kas iracionalu, paslaptinga, jaučiama, o M.Bačkus – racionalu, nuspėjama, motyvuota. K.Kusudos šokis – tarsi iš anapus išsikviestos dvasios pasirodymas, įsikūnijimas ir, galiausiai, išsivadavimas. Prisiartinimą keičia konfrontacija, o pastarąją – savotiška dvikova, ilgainiui virstanti duetu. Dviejų menininkų, dviejų kūrėjų džiazu. Pokalbiu tarp šio ir ano pasaulio, tarp garso ir tylos, natų ir improvizacijos, intuicijos ir choreografijos. Pastaroji, tiesa, kaip reta, nevienalytė: nuo mikrojudesių, subtiliai žaidžiančių su šviesotamsa, iki grubių tradicinio Rytų teatro / šokio žingsnių, nuo filosofijon nunešančių judesių viražų iki kiek buitinių perėjimų. Stebėtinai išsitęsusi įžanga (finalas taip pat) kelia riziką prarasti žiūrovų dėmesį dar iki prasidedant spektaklio veiksmui, o tuomet juos susigrąžinti jau gali būti sunku.
„Oneiro“ – būsenų ir estetikos, garsų ir judesio spektaklis, leidžiantis rinktis savo panirimo į jį tempą ir gylį. Dviejų kūrybingų asmenybių pokalbis sava menine kalba čia virsta kultūrų ir požiūrių apykaita, skirtingų pasaulių sandūra.
Rekomenduojama linkusiems medituoti.
Nerekomenduojama linkusiems daryti greitas išvadas.