Rašė Jonas Braškys
SOLO ANSAMBLIS
OLOS
Artoffact Records
Prieš ketverius metus bene tuo pačiu metu išleistas „Solo Ansamblio“ debiutas „Roboxai“ savo kokybe užkėlė tokią aukštą kartelę, kurios tais metais jokiai kitai grupei taip ir nepavyko pasiekti. Antrą kartą tai pakartoti retai grupei pavyksta, bet „Solo Ansamblis“ turi labai stiprų ginklą tai padaryti. „Olos“ yra kol kas geriausias ir labai realu, kad ir išliks geriausiu metų darbu. Nuo pat pirmos „Fosforinio Baseino“ natos (ir netgi nuo „Intro“) galima suprasti, kad tai nėra tiesiog naujų dainų rinkinys ar bandymas pakartoti debiuto sėkmę. „Solo Ansamblis“ tiesiog paėmė tą patį pamatą (kurį vadina „sad dance“) ir ant jo pastatė visiškai naują namą. Sėkmingai atsisakę nelabai sėkmingų tarpalbuminių singlų jie viską pradėjo nuo balto, o tiksliau – juodo lapo, ir sukūrė monotonišką, dar šaltesnį nei anksčiau, labiau muzikaliai abstraktų ir mažiau popsinį darbą, kuris nesiplėšo į visas puses, o eina savo vaga, išnaudodamas resursus taupiai, bet prasmingai. Tai, kas anksčiau buvo konkretu, tapo mažiau apčiuopiama, subtilumus pakeitė daug nuogesnis monumentalumas, tačiau po visais šiais pokyčiais tai vis dar tas pats „Solo Ansamblis“, kuriantis šokių muziką mąstančiam žmogui. Taip, gal tai ir post punk aidai, gal ir „Olose“ yra dalelių „Foje“ kūrybos, gal jie neišranda dviračio, tačiau toje kūryboje, kuri dabar pristatoma, nėra noro apčiuopti beprasmiškai viską. O tai, kas apčiuopiama, yra išspaudžiama iki paskutinio lašo, todėl neabejoju, kad būsimas grupės albumas vėl bus sukurtas pagal tas pačias gaires, bet totaliai naujo turinio. Vienintelis mano prašymas – norėčiau, kad grupė grįžtų prie poetų kūrybos, nes tai, kaip jie priverčia skambėti klasikų žodžius, yra… klasiška. O šiaip telieka visus skatinti nerti į šias olas. Kol kas niekas geriau šiemet dar neskambėjo.
96/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)
ADAS
MIKRORITMIKA
Creative Industries
Viena darbščiausių bičių alternatyviojoje scenoje Adas Gecevičius pagaliau tarp begalės projektų skyrė laiko sau ir išleido solinį albumą, kuris patiks toli gražu ne visiems. Pasidavęs vis labiau link elektronikos jį nešančiai bangai, Adas visgi nepalengvino nei savo, nei klausytojo dalios ir nesukūrė tiesiog lengvo, gal deep house, gal techno albumo, kurį lengvai virškintų daugelis (ir apie kurį lyg ir sufleruotų labai stilingas viršelis). „Mikroritmika“ – tai lyg sankaupa nuogo metališko skambesio, kuri tikrai neprimena jaukios elektronikos, skambančios jaukiai pritemdytoje salėje. Pasiėmęs krūvas stilių ir postilių (leftfield, glitch, tas pats techno-, IDM ir t.t.) kūrėjas savo magnum opus pavertė žaidimų aikštele su žmogiška šiluma nesusisiejančiai muzikai. Nors šiuos kūrinius jis išgavo gyvais instrumentais (jeigu įmanoma juos taip vadinti), „Mikroritmika“ skamba labai antižmogiškai. Paprastai tariant, melodingumas yra sumažintas iki minimumo, ritminės struktūros dažnai yra nepatogios, o komforto vietą užėmė smalsūs eksperimentai, kurie įrodo, kad Adas muziką kuria ne tik dėl to, kad kažkam įtiktų ar patiktų, o ir dėl to, kad pačiam būtų įdomu. Ir nors kartais apima jausmas, kad „Mikroritmikoje“ yra visko truputį per daug, ir ausys bei smegenys negali priimti tiek daug informacijos, netikėtų posūkių, šuolių ir stilių, finale vis tiek esi tikras, kad Adas žino, ką daro ir kur eina, net jeigu tu pats jį sekdamas kartais paklysti. Todėl savo muzikiniu nuogumu ir kartais minimalistine estetika šis albumas man priminė visatą, kuri yra suspausta, banaliai tariant, riešuto kevale. Jeigu jo jums bus šiek tiek per daug, klausykite dalimis, tačiau praleisti jo tikrai negalima.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
JAUTÌ
MULKIS
Self-released
Ko jau ko, bet produktyvumo indie-math roko grupei „jautì“ netrūksta. Vos prieš daugiau nei pusmetį buvo išleistas debiutinis albumas, o štai specialiai Vilniaus knygų mugei pasirodė ir mini darbas „Mulkis“. Tačiau produktyvumas, deja, nereiškia didelio šuolio į priekį muzikine prasme, nes šis EP iš esmės yra truputį labiau subrendęs ankstesnės kūrybos brolis. Jeigu jums patiko „jautì“ kūryba iki tol, tikiu, kad ja mėgausitės ir toliau – nieko iš esmės labai naujo ar skirtingo vaikinai nepasiūlo, tačiau, jeigu jų muzika nekabino, „Mulkis“, deja, nuomonės nepakeis. Aš tikėjausi didesnio šuolio, kurį visai žadėjo pirmasis ir geriausias EP kūrinys „Pasimiršk“. Susidarė įspūdis, kad vyrai visai nutolo nuo kniauksėjimo tradicijos, rimčiau pažvelgė į savo kūrybą ir sukūrė meditatyvią dainą, kurioje ėmė skambėti postroko motyvai. Deja, „Kaip Ilgai“ vėl grąžino atgal – tai jau daug kartų girdėtas „jautì“ štampukas, kurį gali gana lengvai nuspėti ir paniūniuoti sau po nosimi, nors matematinio roko viena esminių savybių yra nenuspėjamumas. Panašiai jaučiausi ir po „Pasiliksiu“… Tik finalinis „Mulkis“ vėl parodė, kad grupė gali išsilaisvinti, nors ant jų pečių jaučiamas scenos kolegų sukurtas bagažas (šiek tiek panašūs tekstai, šiek tiek panašūs akordai, o gal net šiek tiek per maža scena, kad galėtum atsiriboti). Todėl „Mulkį“ laisvai galima vadinti visko, ką „jautì“ sukūrė, tęsiniu, – tai lyg trečias to paties serialo sezonas, kuris vieniems taps saugiai nuspėjamas, o kitiems – tiesiog jaukus. Tačiau norėčiau šiai jaunai ir vis dar perspektyvia vadintinai grupei neužsižaisti saugioje zonoje, nes dar truputis, ir galiausiai šie muzikantai atsidurs stovinčiame vandenyje. O kas po to?
64/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Pakartot“)
ANDRIUS MAMONTOVAS
PERLAI IR SAKUROS
Mono Stereo įrašai
Reikia pripažinti, kad jau net banali darosi snobų, lengvai tariant, antipatija A.Mamontovo kūrybai ir jo „debesų laivams“ ar „sielos langams“, bet ką gali padaryti, žmogau, kai ta kūryba išties yra paprasčiausiai ir elementariausiai banali. Kažkada buvęs muzikiniu flagmanu, jis 1998 m. sustojo ir jau 20 metų spaudžia tą patį sūrį, nors visi koncertuose laukia „Foje“ dainų. „Perlai ir Sakuros“ yra to tik patvirtinimas: mamontoviškas albumas su mamontoviškais tekstais ir mamontoviška muzika, ir tai tikrai neskamba kaip komplimentai. Nuoširdžiai pasakysiu, kad jis galėjo būti sukurtas ir 2003, ir 2013 m., ir vis tiek įspūdis būtų toks pat: jis yra lėkštas, neįdomus ir (vėl tas pats žodis) banalus. Tekstuose bandoma išspausti neva gilią filosofiją, kuri, kad ir kaip būtų gaila, prilygsta Paulo Coelho ar Mantvydo Leknicko samprotavimų viražams. Buvo teigiama, kad šiame albume atlikėjas grįš į 9-ąjį dešimtmetį, tačiau šis albumas neturi taip sėkmingai dabar pasaulyje gyvuojančių šio laikotarpio nostalgiškumo, atstumo ar interpretacijos. Tik daugmaž techniką turi. Ir taip, kas aš toks, kad jį kritikuočiau, niekad nepasieksiu tiek, kiek jis, ir pan., bet nėra šventų karvių, juk visada yra sveikintina judėti į priekį, bandyti, eksperimentuoti, o ne daryti tą patį per tą patį. Ypač dar kritikuojant kitus. Tai pats A.Mamontovas daro sėkmingai, kad ir tituliniame kūrinyje. Todėl „Perlai ir Sakuros“ ima skambėti galiausiai šiek tiek diletantiškai ir pasenusiai. Iš kitos pusės, negaliu paneigti, kad „Baimė Amžina“ ar „Juodas Nakties Vanduo“ kabino (tol, kol neklausiau tekstų), bet finalinis „Malibu“… Dabar, kai jaunoji karta leidžia išties įdomią muziką neatsilikdama nuo pasaulinio konteksto, ir mes matome, kokia muzika dėl izoliacijos mūsų nepasiekdavo praėjusio amžiaus pabaigoje, yla lenda iš maišo, ir net „Foje“ iškilimas, rodos, yra labiau paremtas muzikine sausra, o ne kūrybos kokybe. O dabar belieka perlus atskirti nuo pelų ir neišknisti, kaip kiaulėms, tų sakurų. Gili mintis, ar ne?
41/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
TEN WALLS
SHRINE EP
Ritual
ARCADE
Runemark Records
Pirmiausia išvarykime dramblį iš kambario pasivaikščioti. Taip, aš žinau, ką sakė Marijus Adomaitis prieš keletą metų, ir tai yra šlykštu, bjauru ir nepateisinama. Iš kitos pusės, jis atsiprašė ir labai tikiuosi, kad padarė išvadas ne tik apie tai, ką sakyti viešoje aplinkoje, o ko ne, bet ir apie save patį. Ir taip, esu tas žmogus, kuris neskiria meno nuo menininko, bet esu ir tas, kuris nori tikėti, todėl va… Dabar apie muziką. Vienas po kito išleisti du Ten Walls mini albumai iš esmės yra skirti jo muzikos gerbėjams, kurie seka jo kūrybą nuo pat Ten Walls brendo atsiradimo; tai ta pati stilinga, labai lengvai sofistikuota, tačiau kartu ir labai lengvai vartojama šokių muzika, gana šalta, kad jautųsi technoaristokratiškumas, bet ne per daug, nes tuomet savo baltus rankogalius rodytų elitizmas. Kulinarijos terminais kalbant, toks gourmet burgeris. Iš kitos pusės, ko jau ko, bet profesionalumo iš Marijaus neatimsi, todėl ir šie EP skamba meistriškai, lyg puikiai sutepta mašina be kruopelės smėlio ar milimetro rūdžių. „Shrine EP“ yra žaismingesnis, pateikiantis platesnę spalvų paletę ir šiek tiek įvairesnis, o trys „Arcade“ dainos yra savotiškos klasikos pavyzdys, jų specifika atsiskleidžia per tradicinį Ten Walls bosą. Būtent šis darbas man ir skambėjo įtikinamiau, nes Ten Walls čia yra absoliučiai savo rogėse. „Šraino“ eksperimentams pritrūko gal drąsos, gal didesnio radikalumo, o klasiškos „arkados“ skambesys patiks Marijaus muziką mėgstančioms ausims. Ir ne, čia nerasite nieko panašaus į „Walking With Elephants“, bet reikia tikėtis, kad Marijus sėkmingai judės toliau, o praeitį bus galima pamiršti kaip blogą sapną.
SHRINE EP
70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
ARCADE
74/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
){kind=link}