Rašė Daiva Juonytė
Pastarieji du mėnesiai gerokai pakoregavo ne vieno kūrėjo ar renginių organizatoriaus planus. Vieniems dėl renginių formatų teko savo projektus perkelti į 2021 m., kiti savo idėjoms atskleisti atrado naujų kūrybiškų būdų ir priemonių. Antrąjį variantą pasirinko ir gegužės viduryje turėjusio vykti garso, vizualiųjų menų ir eksperimentinę muziką pristatančio festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ organizatoriai: renginys iš Sugiharos namų buvo perkeltas į virtualiąją erdvę, iš kur gegužės 14–birželio 25 d., kiekvieną ketvirtadienį, 19 val. renginio feisbuko paskyroje ir radijo „Palanga Street Radio“ bangomis festivalio lankytojus pasiekė vis nauja, tiesiogiai transliuojama „Corpi Sonori“ audiovizualinė dalis. Apie tai, kodėl į virtualiąją erdvę persikėlęs festivalis tapo tik dar prasmingesnis, kokius Chiune’ei Sugiharai garso laiškus siuntė Lietuvos ir Japonijos menininkai, kaip kito renginio scenarijai ir ką apie tai galvotų pats Ch.Sugihara, kalbamės su festivalio meno vadovu Tadu Stalyga (T.S.) ir Sugiharos namų direktoriumi Ramūnu Janulaičiu (R.J.).
– Kaip prasidėjo „Corpi Sonori“ bendradarbiavimas su Sugiharos namais ir kada festivalio pavadinime atsirado „Sugihara House“?
T.S.: Labai paprastai. Kartą, eidamas per Žaliakalnį, užėjau į Sugiharos namus ir paklausiau, gal jie norėtų surengti „Corpi Sonori“ festivalį. R.Janulaitis ir dabar jau šviesaus atminimo Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius mane pasodino, išvirė kavos ir pradėjome šnekėtis. Jiems idėja patiko ir viskas po truputį pradėjo vystytis.
Festivalio meno vadovas Tadas Stalyga ir Sugiharos namų direktorius Ramūnas Janulaitis (kairėje). Albino Liutkaus nuotr.
– Sugiharos namai – diplomatui Ch.Sugiharai atminti skirtas muziejus, regis, niekuo nesusijęs su muzika. Bet gal klystu? Kokią vietą diplomato gyvenime užėmė muzika?
R.J.: Sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų mes mažai žinome apie privatų Ch.Sugiharos gyvenimą. Jis buvo labai uždaras žmogus: net jo jauniausias sūnus, kuriam dabar yra 71 metai ir kuris gyvena Belgijoje, apie savo tėvo žygdarbį sužinojo iš laikraščių. Chiune buvo didžiulis individualistas. Kalbant apie muziką, yra toks vienas liudijimas. Istorikas Hillelis Levine’as knygoje „In Search of Sugihara“ yra paminėjęs, kad Ch.Sugihara buvo išmokęs groti vieną melodiją pianinu ir tai darydavo tobulai. Tas kūrinys vadinasi „Mergelės malda“ ir jį parašė Teklė Badarzewska-Baranovska, gyvenusi XIX a. viduryje. Jis nesudėtingas, bet reikalauja kruopštaus grojimo. Kaip rašo istorikas, jei diplomatui grojant langai būdavo atviri, tai žmogus, einantis gatve, galėdavo pagalvoti, kad groja profesionalus muzikantas. Kūrinys skambėdavo taip gražiai, kad darydavo labai didelį įspūdį. Kalbant apie Tado projektą, mes labai stipriai improvizuojame, ir tai jau yra menas.
– Ramūnai, ką manote apie muziką, skambančią festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ metu?
R.J.: Tai, ką aš girdėjau, man patiko ir buvo labai įdomu. Aš savęs nevadinu labai dideliu muzikos mėgėju, nors be jos, atrodo, negalėčiau gyventi. Festivalio metu skambantys kūriniai man labai siejasi su vaizdais. Jos klausytis, pavyzdžiui, dirbant turbūt nepavyktų. Vaizdai, nufilmuoti operatoriaus Albino Liutkaus, labai gerai dera su garsu. Atrodo, kad arba operatorius filmavo pagal muziką, arba kompozitorius, matydamas vaizdus, kūrė garsinius fragmentus.
– Ne paslaptis, kad ne kiekvienas muziejus ar galerija draugiškai įsileidžia jaunus menininkus, kūrėjus į savo erdves ir nori su jais bendradarbiauti. Kodėl Sugiharos namai atviri šiuolaikinei, eksperimentinei muzikai ir netikėtiems pasiūlymams bei sprendimams?
R.J.: Mes visada buvome atviri ir mūsų muziejus nėra toks kaip kiti. Savo muziejų mes vadiname Sugiharos namais, nes čia vyksta renginiai, edukacinės veiklos, veikia kino klubas – sukasi visai kitoks gyvenimas nei įprastame muziejuje. Mūsų valdybos nariai ir tie, kurie sukūrė Sugiharos namus savo finansiniu ir intelektualiniu įnašu, ir turėjo tokį tikslą: skleisti Ch.Sugiharos idėją ir parodyti Lietuvos valstybės indėlį gelbėjant žmones. Ne kartą esu minėjęs, kad be tuometinės Lietuvos Vyriausybės, kuri priėmė pabėgėlius iš Lenkijos (žydus ir lenkų kariškius, bėgusius nuo sovietų okupacijos), Ch.Sugihara nebūtų turėjęs kam išduoti vizų. Taigi mūsų muziejus yra kitoks muziejus, mes net nepatenkame į muziejų asociaciją. Buvęs muziejaus direktorius S.Dovidavičius buvo meniškos sielos žmogus ir atviras įvairioms idėjoms. Jis mėgdavo klausinėti ir kalbėti apie viską – viskas jam buvo įdomu.
– Festivalio programoje – šeši dalyviai: trys lietuvių ir trys japonų menininkai. Kuo jie ypatingi ir kokia jų muzika skamba šiame kontekste?
T.S.: Kadangi renginys – kad ir virtualiąja forma – vyksta Sugiharos namuose, norėjome, jog atlikėjai atspindėtų lietuvių ir japonų bendradarbiavimą ir kad būtų atstovaujama dviem šiuolaikinėms – Lietuvos ir Japonijos – muzikos kultūroms. Rinkomės žmones, kurie įvaizdintų įvairias šiuolaikinės muzikos kryptis: Žygimantą Kudirką, Pijų Džiugą Meižį, Darių Čiūtą. Visi jie skirtingi: Žygimantas garsėja savo eksperimentiniais tekstais, Pijus Džiugas eksperimentuoja su šiuolaikiniais sintezatoriais, o Darius pristato dar kitą sritį: jis yra triukšmo muzikos veteranas, atstovaujantis kitokiam formatui. Panašiu principu atrinkome ir tris japonų kūrėjus: Masahiro Takahashi, Sugai Ken, Tujiko Noriko.
– Pradinė „Corpi Sonori: Sugihara House“ idėja buvo ta, kad kiekvieną kūrinį atlikėjas turėjo pristatyti specifinėje Sugiharos namų erdvėje, pavyzdžiui, antrame aukšte esančiame balkone ar pro atvirus pirmojo aukšto langus, ir tam tikru paros metu – šviečiant vakaro saulei ar sutemose, lydint vaizdo projekcijoms. Kaip susiklosčiusi situacija keitė jūsų scenarijus ir su kokiais iššūkiais teko susidurti?
T.S.: Viskas jau buvo suplanuota ir su Ramūnu bei valdyba buvome suderinę šešis pasirodymų scenarijus. Skirtingose Sugiharos namų erdvėse turėjo vykti šeši gyvi pasirodymai, kurie, deja, neįvyko. Kurį laiką visi sėdėjome nežinioje. Pamažu situacija pradėjo aiškėti ir reikėjo pradėti galvoti, kaip galime renginį realizuoti be atlikėjų ir žiūrovų. Nenorėjome žmogui rodyti, pavyzdžiui, nuotraukos ir paleisti garso takelį. Mums tai neatrodė labai prasminga. Tada gimė mintis kurti šešių dalių filmą, kurį mes, padedami Ramūno, dabar ir filmuojame su A.Liutkumi. Vyksta komandinis darbas ir man atrodo, kad per šį procesą mes susidraugavome daug labiau, nei būtume galėję tai padaryti per gyvą renginį. Kai turi daugiau informacijos, atsiranda dar vienas, istorinis, sluoksnis. Pavyzdžiui, festivalio transliacijoje, kurioje grojo T. Noriko muzika, vaizdo medžiaga buvo filmuojama Ch.Sugiharos žmonos kambaryje: viskas prasidėjo nuo jos jaunos, vėliau – pagyvenusios, buvo parodyta tam tikra laiko tėkmė, nufilmuotas Ch.Sugiharos darbo stalas, Japonijos vėliava. Tai labai stiprūs reliktai. Šiomis sąlygomis projektą realizuoti man pasidarė tik dar įdomiau.
R.J.: Čia yra dvi pusės. Viena – gera, kita — irgi negalima sakyti, kad bloga. Dabar jau sunku pasakyti, kaip viskas būtų buvę tada, jei festivalis būtų galėjęs vykti įprastai ir būtų surengta gyvų pasirodymų, tačiau dabar tiek Tadas, tiek Albinas jau beveik gyvena Sugiharos namuose (juokiasi). Tai teigiamas dalykas. Kaip teisingai pastebėjote, laikas daro savo: jūs susigyvenate, po truputį daugiau sužinote. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šiuo atveju bus užfiksuoti istoriniai momentai.
T.S.: Gyvename labai įdomiu istoriniu metu ir dalis šio filmavimo yra skirta užfiksuoti kadrams, atskleidžiantiems, kaip yra dabar. Labai įdomu, kad dabar – sąstingis, muziejuje nėra žmonių, svečių. Laikui bėgant šie kadrai gali pasidaryti dar įdomesni. Aš manau, kad tikrai nebūtume sukūrę tokios istorinės vertės, jeigu būtų vykęs tik gyvas festivalis. Jeigu būtų surengta gyvų pasirodymų, daugelio lankytojų dėmesys būtų sutelktas į pačius atlikėjus. Dabar mes turime galimybę papasakoti apie pačius Sugiharos namus, jų istoriją, per tą akimirką, kai jie stovi tušti. Tai labai svarbi neplanuota galimybė ir taip tik įdomiau.
Renginius galima pamatyti čia https://www.facebook.com/events/230427004832120/
