„Nepatogus kinas“ šiemet keičia formatą – spalio 7–18 d. visi filmai bus prieinami visoje Lietuvoje, o žiūrovai kviečiami į virtualiąją kino salę, įsikūrusią adresu nepatoguskinas.lt. Persikėlus į asmeninius žiūrovų ekranus, kasmetinis festivalio kvietimas kalbėtis apie išties svarbius dalykus tebegalioja – pokalbiai su kūrėjais ir herojais bei aktualios diskusijos bus transliuojamos virtualiai. Jums turbūt rūpi, kurių filmų tikrai nereikėtų praleisti. Žemiau pateikiame keletą festivalio direktoriaus Gedimino Andriukaičio rekomendacijų.
„Mano kūnas“ („Il mio Corpo“), rež. Michele Pennetta
Talentingo jauno italų režisieriaus dokumentinėje juostoje skleidžiasi Sicilijos salos gyventojų kasdienybė. Ir nors filmas tikrai gali būti vadinamas itin aktualiu ir politišku, pasirinkta forma jis artimas poetinei dokumentikai. Per anksti suaugęs Oskaras dienas leidžia rinkdamas metalo laužą. Netoliese gyvena ir Stenlis – imigrantas iš Kenijos. Jis padeda tvarkyti bažnyčią, renka vaisius, gano avis – dirba visus išsilaikyti padedančius darbus. Oskaras ir Stenlis gyvena toje pačioje saloje, tačiau atrodo, kad jų gyvenimai – tarsi nesusisiekiantys indai. Vis dėlto lėtai, bet užtikrintai jie pamažu artėja vienas prie kito. Kanų kino festivalio ACID programoje pristatyta ir itin palankių kritikų vertinimų sulaukusi juosta jau spėjo pasirodyti daugelio prestižinių festivalių programose.
„Ką slepia kraujas“ („Behind the Blood“), rež. Loretta van der Horst
Atogrąžų džiunglėse skendintis Hondūras galėtų būti rojus žemėje, jei nebūtų viena pavojingiausių valstybių pasaulyje – dar visai neseniai čia kasdien būdavo nužudoma po 20 žmonių. Tokio gyvenimo realybėje trys labai skirtingi filmo personažai pasakoja savo istorijas. Kunigas stengiasi gelbėti nekaltuosius, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybe. Televizijos žurnalistas kone kiekvieną naktį vyksta kurti reportažo į eilinės žmogžudystės vietą, nors svajoja apie ramų miegą. Ir trečiasis personažas – samdomas žudikas – prieš kamerą atlieka sukrečiančią išpažintį.
„Mergaitė“ („The Little Girl“) rež. Sébastienas Lifshitzas
Septynerių metų Sasha visuomet žinojo, kad ji – mergaitė, ir nesiliovė tai kartoti vos išmokusi kalbėti. Bėgant laikui, jos tėvai galiausiai patiki, kad berniuko kūne gimusi Sasha visuomet buvo ir bus mergaitė. Kol mokykloje, šokių pamokose ar gimtadienių vakarėliuose jos negeba priimti kaip bet kurio kito jos amžiaus vaiko, palaikanti Sashos šeima kasdien kovoja už mergaitės teisę būti suprastai ir priimtai.
„iHuman“, rež. Tonje Hessen Schei
Džiūgaujame galvodami, kokią daugybę problemų padės išspręsti dirbtinis intelektas, negrįžtamai pakeisiantis mūsų gyvenimus. Tačiau technologinį proveržį taip pat lydi ir didžiulis nerimas – į kieno rankas pateks šis galingas, naująja gyvybės forma vadinamas instrumentas? Įtraukiančiame filme mėginama suprasti, kokią įtaką dirbtinis intelektas gali turėti demokratijai, žmogaus teisėms ir laisvėms. O galiausiai jis vis tiek ateis, nepaisant to, ar spėsime apsvarstyti visus scenarijus. Tik lieka atviras klausimas, ar tai nėra Pandoros skrynia?
„Požemis“ („The Cave“), rež. Feras Fayyadas
Iš nuolat bombarduojamo Gutos miesto Sirijoje infrastruktūros beveik nieko nebeliko. Vienintelė gyventojų viltis ir saugus prieglobstis – „Požemiu“ pavadinta ligoninė, įsikūrusi buvusio ligoninės pastato rūsiuose. Ligoninės vadovė ir vaikų gydytoja Amani šiame požemyje kasdien kovoja ne tik su mirtimi, bet ir su patriarchalinės visuomenės nuostatomis – net krentant bomboms ir liejantis kraujui atsiranda nepasitikinčiųjų gydytoja moterimi, kuri sužeistiesiems stengiasi ne tik tvarstyti žaizdas, bet ir įkvėpti viltį nepasiduoti.
„Diktatorienė“ („The Kingmaker“), rež. Lauren Greenfield
Ultrakorumpuoto buvusio Filipinų diktatoriaus našlė Imelda Markos save vadina tautos motina, kuri kentėjo už visą šalį. Pasak buvusios pirmosios ledi, politinių konkurentų žudynių nebuvo, o pasisavinti valstybės turtai, virtę privačiu zoologijos sodu ir Pablo Picasso paveikslais, tėra oponentų fantazijos. „Percepcija yra tikra, o tiesa – ne“, – sako ji. Ir susitaikyti su prarasta valdžia ši ponia neketina – būtent Markosų šeimos pinigai padėjo iškilti dabartiniam prezidentui Rodrigo Duterte‘ei. Imelda būtų ekstravagantiškai šarminga protagonistė, jei nebūtų tokia pavojingai galinga politikė.