Rašė Nerijus Cibulskas
Samanta Schweblin
STIKLO AKYS
Iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. Sofoklis, 2021
Samantos Schweblin nepavadinčiau mokslinės fantastikos autore. O ir ateitis jos fragmentiškų istorijų knygoje „Stiklo akys“ yra tokia, kuri galėtų įvykti čia pat, kad ir po penkių minučių. Tačiau rašytojai pakanka įprastas šiuolaikines technologijas įvilkti į spalvingus pliušinių žaislų kailiukus ir savo rankose laikome kūrinį, kurio atmosfera ima nejaukiai, nemaloniai graužti. Tartum ant nuogo kūno vilkėtum vilnonį megztinį.
Turbūt pamenate į pelėdas panašius žaisliukus „Furby“, klapsinčius milžiniškomis akimis ir mėginančius komunikuoti savo keista kalba. Visai tikėtina, kad jie yra S.Schweblin sumanytų kentukių, ant ratukų važinėjančių pliušo padarų su įmontuotomis telefono kameromis, prototipas. Kiekvieno kentukio viduje yra gyvas asmuo. Tiksliau, bet kuriame pasaulio kampelyje esantis anoniminis interneto vartotojas. Nusipirkęs varnos, kurmio, drakono ar kito gyvūno pavidalą turintį kentukį, tampi jo šeimininku, bet, vos prisijungus prie serverių, „įrenginį valdys kitas žmogus, kuris bus kentukis“, ir jo nebus galima „įjungti ar išjungti“ (p. 25), nebent išsikrautų padarėlio baterija. Nes žaislas turi tik vieną gyvybę. Iš pirmo žvilgsnio paprastas ir nekaltas žaidimas prasideda: žmonės pasidalija į „tuos, kurie norėjo būti šeimininkais, ir tuos, kurie norėjo būti kentukiais“ (p. 139). Tačiau štai čia ir iškyla pirmasis nerimą keliantis klausimas: koks žmogus renkasi būti kentukiu, o ne jį turėti?
S.Schweblin knygos personažai dėl skirtingų priežasčių ir ketinimų atveria namų duris ir įsileidžia nepažįstamuosius, tūnančius kentukiuose, į asmeninį gyvenimą, nes „kai kurie šeimininkai savo kentukiams suteikdavo tai, ko negalėdavo gauti patys“ (p. 74). Jiems kentukis yra ryšys su kitokiu, neatrastu, bet, regis, ir nepavojingu pasauliu. Rūpestinga moteris triušiuko kailyje jaučia bendrystę su mergina, gyvenančia Erfurte. Vienas vyrukas nutaria įsukti originalų verslą, glėbiais perka planšetes ir pardavinėja aktyvius kentukių prisijungimus kitiems žmonėms, nes neegzistuoja joks įstatymas, kuris draustų tai daryti. Kuriasi netgi savotiški klubai, siekiantys išlaisvinti kentukius iš jų šeimininkų priespaudos. Tačiau visi fragmentiški pasakojimai pamažu atskleidžia, į kokias nemalonias, o kartais ir katastrofiškas baigtis gali nuvesti nevaržomas šeimininko ir kentukio ryšys. „Stiklo akys“ svarsto nemažai su šiandienos technologijomis susijusių klausimų: ką reiškia „būti anonimu kito gyvenime“ (p. 121), ar įmanomas privatumas, kai namuose šmirinėja kalbėti negalintis ir visa reginčia kamera ginkluotas žaislas. Ir dar: kuo mes rinktumės būti – stebėtoju ar stebimuoju? Buvimas skirtingose pusėse yra laisvė, tačiau kiekviena turi savo kainą.
KLAUSYMO RAGELIS
Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Rara, 2021
Leonoros Carrington kūryba, kaip ir dera siurrealizmo atstovei, aprėpia ne vieną žanrą. Produktyvi menininkė turtingos vaizduotės bagažą bandė sutalpinti paveiksluose ir skulptūrose, rašė pjeses, apsakymus, romanus ir memuarus. Natūralu, kad tapybos darbų vizualumas ir ryškus sapniškumas, juose inkrustuota simbolių gausa ir mitų interpretacijos skverbėsi ir į literatūrinį L.Carrington palikimą. Atsivertę „Klausymo ragelį“, iškart atsidursite margoje rašytinėje drobėje, šis intertekstualus romanas – tai reikšmingas raktas į anarchišką, magijos ir mistikos, žaismo ir aliuzijų kupiną autorės meno kambarį.
Kaip romano įžangoje teigia škotų rašytoja Ali Smith, „Klausymo ragelis“ – „tai knyga apie visišką atskirtį“ (p. 15). Pagrindinę kūrinio veikėją, į Laplandiją svajojančią nukakti senutę Marianą Leterbi, jos sūnaus šeima „mandagiai“ iškrausto į Instituciją, kitaip – senelių namus. Garbaus amžiaus žmogus yra tartum nudėvėtas daiktas, nes „seni žmonės neturi jausmų“ (p. 31). Tačiau klausą beveik praradusi Mariana – pilna gyvenimo džiaugsmo, nepraradusi savistabos ir vaikiško stebėjimosi pasauliu. Ji tiki, kad laimė „neturi nieko bendro su amžiumi“ (p. 92), todėl tebelaiko save „naudinga visuomenės nare“ (p. 21). Ištikimos draugės Karmelos padovanotas klausymo ragelis gali būti ir metafora: kaip kartais svarbu pačiam išgirsti, suvokti daugiau, negu pajėgia kiti. Juolab kad Mariana puikiai žino, jog su vienatve susigyvenama („Labiau kankina mintis, kad vienatvė gali būti iš manęs atimta krūvos negailestingai geranoriškų žmonių“ (p. 39). Griežtumu ir keistumu garsėjančioje Institucijoje Mariana susipažįsta su likimo draugėmis (ir priešėmis), ir čia pamažu užverda nutrūktgalviškų nuotykių katilas.
Tačiau L.Carrington savo kunkuliuojančiame romane nesiruošia plėtoti vienintelės temos. Atrodo, menininkė kaip tik sistemingai siekė knygoje kiek įmanoma plačiau apibrėžti savo daugiabriaunę kūrybinę ir vertybinę programą. „Klausymo ragelyje“ L.Carrington šaiposi iš painių religinių mokymų, veidmainiškai kintančių vertybių, o užsidėjusi besišypsančią, vapančią Marianos kaukę, autorė negailestingai duria pirštu į tamsiausias, akivaizdžiausias žmonijos ydas – egoizmą ir nepatikimumą, nuolatinį laiko stygių, valdžios godulį ir vergavimą vyriausybėms, keliamą atominę grėsmę ne tik kitoms gyvoms būtybėms, bet ir sau pačiai. Sakyčiau, kad „Klausymo ragelis“ yra į dabitišką siurrealizmo drabužį įvilkta socialinė kritika („Atrodė, kad Žemė šlubuoja aplink savo orbitą, ieškodama pusiausvyros naujoje tvarkoje“ (p. 165). Tik L.Carrington knygoje gali vykti šeimos pasisėdėjimas prie elektrinės malkos ir kataklizmais užgriūti Naujasis Ledynmetis.
RIGELIO AKYS
Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021
Mylinčios moters kelionė per Antrojo pasaulinio karo žaizdomis nusėtą kraštą – apie tai pasakoja paskutinė norvegų rašytojo Roy’aus Jacobseno trilogijos knyga „Rigelio akys“, užskliaudžianti saliečių Bariojų giminės sagą. Kitaip nei kitos šio kūrinio dalys („Neregimieji“ ir „Balta jūra“), paskutinis romanas pasirodys dinamiškesnis, jo veiksmas vystosi sparčiau, paklusdamas ritmiškam pagrindinės veikėjos Ingridos žingsniavimui, kurios „viltis negęsta dėl ėjimo į priekį“, nes ir pats „gyvenimas slypi judėjime“ (p. 48). Vis dėlto turiu pasakyti, kad R.Jacobsenas šios istorijos per daug nesuskubina. Jis ir toliau išlieka atidžiu detalės, mažmožio fiksavimo meistru. Jo metaforos, įvaizdžiai panašūs į pajūryje sukraunamas nusvidintų akmenėlių ir sausų pagaliukų šūsnis, kurios savo trapumu dzenbudistiškai stoja prieš naikinančias bangas. Nes tikriausiai „Viešpats ir griaudamas turi tikslą“ (p. 20).
Ingridai Marijai Bariojai „pasisekė, nes turinti ko ilgėtis ir ieškoti“ (p. 11), o sudėtingame, tik skurdžiais orientyrais ir nepažįstamųjų nuogirdomis nužymėtame jos kelyje palaikanti stiprybė yra dukrelė Kaja, paveldėjusi ypatingas prarasto mylimojo, rusų belaisvio Aleksandro, akis. Ingrida beveik impulsyviai pasiryžta bet kokia kaina atsekti mylimo žmogaus ir dukters tėvo pėdsakus, ir čia darsyk demonstruojama ankstesnėse trilogijos dalyse išryškėjusi Bariojų savybė – „iš jūros kilęs (…) užsispyrimas“ (p. 120).
Ingrida tolsta nuo gimtosios salos, savo vienintelio pasaulio, neišvengiamai susidurdama su žemynine Norvegija, kuri „įveikė karą, o karas labai keistai paveikia žmones, jie nebūtinai po jo tampa geresni“ (p. 17). Nors ir „atėjo nauji laikai, stojo taika, šalis atgavo savo ateitį“ (p. 18), vis dėlto paprastų žmonių gyvenimai suluošinti, praradę tikrumą, tartum „karas būtų perkeitęs ir tai, kas vyko iki jo“ (p. 111). Kiekviena norvegiška mylia Ingridą vis labiau – nors kartais ir iliuziškai – priartina prie Aleksandro, kurio egzistavimu neretai suabejoja ir ji pati. Nes net ir „tai, ko ieškai, nesileidžia surandama, nepaisant, kiek toli nuėjai“ (p. 152). Keliaudama po pokario kaimus ir miestus, sutikdama skirtingų likimų jų gyventojus, Ingrida patiria, kad kiekvienas išgirstas pasakojimas apie Aleksandrą tiesos gali turėti lygiai tiek pat, kiek ir melo.
Karo paveikta atmintis apsiblaususi, ji susideda iš trauminių patirčių. Kodėl visi taip bijo prisiminti, klausia Ingrida, pasiekusi dar vieną viltį teikiančio ir drauge nuviliančio kelio stotelę. Regis, tiksliausiai į jos klausimą atsakoma taip: „Galbūt labiau bijom, ką kiti gali prisiminti“ (p. 171).
STIKLO VIEŠBUTIS
Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Baltos lankos, 2021
Anot „The Atlantic“, 2020-aisiais pasirodęs Emily St.John Mandel romanas „Stiklo viešbutis“ primena mozaiką, kurios detalėms trūksta dėžutės. Interpretuočiau taip: dėliodamas ant stalo pažertą būsimą kūrinio paveikslą, iš pradžių gan sunkiai įsivaizduoji, koks galutinis vaizdas išryškės ir ar jis galop bus panašus į tą nupieštą ant dėželės, kurios kaip tyčia neturi, nes išmetei. Žinoma, čia jau murma neišsipildę lūkesčiai skaitytojo, kuris mėgavosi prieš penkerius metus lietuviškai išleista šios autorės distopija „Vienuolikta stotis“. Reikia pabrėžti, kad naujausias E.St.John Mandel romanas yra visiškai kitoks. Ir nors kai kurie kritikai, kalbėdami apie „Stiklo viešbutį“, ieško kad ir nedrąsių paralelių su minėtu distopiniu kūriniu, man tai atrodo kiek pritemptas dalykas ir panašumų tikrai neįžvelgiau.
E.St.John Mandel naujajame romane (per)gausu personažų, o tai reiškia, kad kiekvienas bent trumpam užsiropščia į sceną su jam priklausančia istorija. Polas, Anika, Vinsenta, Džonatanas, Leonas, Olivija, Oskaras ir kiti – regis, visi jie turėtų darniai sukibti, susistyguoti kaip choras. Tiesa, sukimba, susistyguoja, bet kažkaip komplikuotai, nedarniai. Tarkim, romano pradžioje vienas veikėjas klube mėgina merginti ten koncertuojančio kvarteto muzikantę, o tuoj pat pateikiamas to veikėjo pašnekesio su psichologu intarpas: dialogas vyksta „reabilitacijoje Jutoje po dvidešimties metų“ (p. 19). Ir tik kažkur knygos pabaigoje miglotai prisimeni, kad tas pašnekesys ir dabartinė veikėjo buvimo vieta susisieja. O kur dingsta muzikantė? Na, ji dar sušmėžuoja, bet jos vaidmuo lieka blankus ir tarsi nemotyvuotas.
Pasirinkau raktinę šios knygos citatą: „Ar gyvenimas privalo būti toks dvinaris?“ (p. 29). Tačiau ne tik privalo, jis tiesiog toks visada yra. Ir personažai vienomis ar kitomis aplinkybėmis tuo įsitikina. Barmenė Vinsenta gauna pavydėtiną progą pasisvečiuoti „pinigų karalijoje“, tačiau netrukus jos netenka. Džonatanas, metų metus sukęs sėkmingas finansines machinacijas, galiausiai turi pripažinti, kad net monolitiškiausios piramidės griūva ir lieka tik egzistencijos alternatyva, „kontragyvenimas“. Leonas, nuolat jaučiantis baimę, kad žemė tuoj išslys iš po kojų ir ateityje ištiks krachas, tą krachą patiria dešimteriopai ir tampa vienu iš šešėlių šalies piliečių. Kaip viena pagrindinių romano dekoracijų iškyla 2008-ųjų pasaulinė finansų krizė, tačiau jos fone daug svarbesnės yra personažų akistatos su asmeniniais vaiduokliais, neišsipildymais, nusivylimais ir sąžinės priekaištais.
Labai tikėtina, kad šis E.St.John Mandel kūrinys, nors ir iš tos pačios dėžutės, kiekvienam iš mūsų suguls į skirtingas, vis kitaip susijungsiančias mozaikas.