Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Deividas Breivė – visokeriopai kūrybinga asmenybė, tačiau labiausiai mėgsta kurti charakterinius vaidmenis teatre ir kine. Vilniuje gyvenantis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre dirbantis, charizmatiška vaidyba išpopuliarėjęs aktorius laiko randa ne tik vaidinti, bet ir tapyti, kurti plakatus filmams ir spektakliams. Vasarišką dieną pilnoje žmonių Laisvės alėjoje, šalia teatro, susitikome pasikalbėti apie žmogiškus dalykus – skirtingus žmonių tipus, santykius, emocijas, skirtingas pasaulėžiūras sujungiančius dalykus ir tarpusavio ryšio džiaugsmą naikinančias mąstymo klaidas. Apie tai, ką aktorius ir tyrinėja savo kūryboje.
– Atlaisvinus karantiną, atsivėrė teatrai, kuriuose šiuo metu virte verda darbas. Gyvai pristatomos prieš tai tik online vykusios premjeros, ruošiamasi naujoms. Kokia nuotaika tave lydi sugrįžus į teatrą? Kokius šiuo metu naujus vaidmenis kuri?
– Nuotaika labai gera ir darbinga. Turėjome nemažą pertrauką – tikrasis teatras, kuriame jauti kontaktą su žiūrovu, buvo apmiręs, ir to susitikimo labai laukėme. Žinoma, reikia apsiprasti iš naujo, nes, atrodo, kad į teatrą ateini iš naujo. Neseniai vyko gyva „Batsiuvių“ premjera. Transliacinė premjera įvyko anksčiau, bet tarpusavyje kalbėjome, kad tai nėra ta tikroji premjera. Premjera nenuvylė. Įsitikinome, kad žiūrovams ji iš tiesų buvo įdomi. O šiuo metu su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi statome „Kaligulą“. Čia vaidinu du personažus – Scipijoną ir Oktavijų. Šiuos vaidmenis dubliuojame kartu su aktoriumi Mantu Bendžiumi. Viename spektaklyje vaidinsiu Scipijoną, kitame – Oktavijų. Esi priverstas galvoti dviem frontais. Anksčiau taip dirbti neteko, sudėtinga, tačiau tai yra labai įdomi praktika.
– Sėkmingai kuri vaidmenis ir kine. Kuri sritis tau yra artimesnė – kinas ar teatras?
– Kalbant apie etatinį darbą teatre, daugiausia dirbu Nacionaliniame Kauno dramos teatre, bet daug darbų atsiranda ir Vilniuje, įvairiuose filmavimuose. Štai greitai vaidinsiu austrų kareivį viename vokiečių seriale. Man labiau norėtųsi vaidinti kine, teatre norėčiau dirbti mažiau. Kine yra nemažai skirtybių ir jos mane žavi. Žavi tai, kad filmas yra vienas, – suvaidini ir viskas. Kine yra mažiau sąlygiškumo, kuris būdingas teatrui, kur viskas vyksta vienoje erdvėje, keičiant scenografiją siekiama sudaryti įspūdį, kad tai yra kita erdvė, bet vis vien tai yra sąlygiškumas ir viskas vyksta vienoje erdvėje. O kine nuolat keičiasi kadrai iš vienos lokacijos į kitą ir jos paprastai būna tikros. Bent jau man tai yra arčiau fizinės realybės. Bet tie patys vaidybos pagrindai kine ir teatre išlieka panašūs. Tik rezultatas, medijos prasme, kitoks. Kinas man artimesnis galbūt ir dėl to, kad vaikystėje tiesiog užaugau su juo. Labai anksti susižavėjau aktoriumi Jimu Carrey. Jis ir paskatino mane eiti vaidybos keliu.
Vis dėlto ir teatras man visada išliks įdomus, augantis ir suteikiantis iššūkių. Nebūčiau teatre, jei jo nemylėčiau.
– Karantino metu su bendraminčiais „YouTube“ kanale sukūrėte pirmąjį Lietuvoje serialą apie gėjus „Tomas myli Domą“. Seriale kuri gėjaus Domo personažą. Kartu su Tomą vaidinančiu aktoriumi (taip pat ir spektaklio idėjos autoriumi, režisieriumi) Šarūnu Banevičiumi sukūrėte paveikią istoriją, kurios tęsinio sulaukti būdavo sunku. Nors seriale gausu ironijos, vis dėlto kalbėdami šia tema ėjote gana drąsiu keliu. Ar nesulaukėte piktų komentarų ar nesutarimų artimoje aplinkoje?
– Artimoje aplinkoje kažkokių priešybių neatsirado ir labai dėl to džiaugiuosi, vadinasi, mane supa patikimi žmonės, kuriuos aš myliu ir kurie mane palaiko. O atsiliepimų buvo ir teigiamų, ir neigiamų. Kad ir kaip būtų, tai yra reakcija, vadinasi, tas serialas veikia. Man didžiausią įspūdį paliko keli komentarai, kurie pasikartoja ir „YouTube“: „Šiaip nemėgstu homoseksualių žmonių, bet šitas serialas geras.“ Labai įdomus pasirodė šis efektas. Vadinasi, tas egzistuojantis įsitikinimas vis vien dominuoja, nepaisant to, kad emociškai šis serialas veikia, jis laukia kitų serijų, jį tai kabina. Ir tai buvo du panašūs komentarai iš skirtingų paskyrų. Šiame seriale kalbame apie pačią meilę, tarpusavio santykius, tai visiems artima ir suprantama tema. Nesvarbu, kad yra vaizduojama gėjų pora. Visi žinome, kas yra meilės pajutimas, noras būti kartu, juk esame socialiniai gyvūnai, kuriems reikia šilumos, meilės, supratimo ir išklausymo. Visa tai suprantame, tačiau kyla prieštaringų minčių. Gal tai tiesiog edukacijos trūkumas. Vis dėlto toks komentaras suteikia vilties, kad gal po kiek laiko taip nerašys, gal pasidomės daugiau, gal jų aplinkoje atsiras homoseksualių žmonių ir jie pamatys, kad niekas dėl to nesikeičia.
– Pradėjus žiūrėti šį serialą homoseksualumo tema atsiduria antrame plane ir svarbesni tampa bendražmogiški buvimo kartu, bendravimo momentai. Tomą ir Domą stebi tiesiog kaip bet kurią heteroseksualią porą. Veikėjų elgesyje atpažįsti pažįstamus, artimos aplinkos žmones ar save…
– Taip, serialas išryškina vertybes, požiūrius tarp skirtingų kartų. Tai, kad mūsų personažai yra gėjai, nėra pagrindinis dalykas. Mes tyrinėjame santykius, skirtybes, kartų klausimą. Iš esmės, jeigu vietoje manęs ar Šarūno vaidintų moteris, viskas būtų lygiai taip pat. Jaunesni vaikinai gyvena su vyresnėmis moterimis ir atvirkščiai. Gyvena kartu žmonės, kurių labai skirtinga pasaulėžiūra. Galbūt todėl, kad aš gyvenu kūrėjų, menininkų socialiniame burbule, nesulaukiau jokios kritikos. Viskas labai priklauso nuo to, kokiame burbule gyvename. Jeigu dirbčiau kokiame nors autoservise, nemaža tikimybė, kad būčiau atstumtas. Žinoma, tai nereiškia, kad visi autoserviso darbuotojai yra mažiau išsilavinę.
O Domo personažo paieškos nebuvo lengvos. Atspirties tašku tapo tai, kad pats turiu pažįstamų homoseksualių žmonių, labai ekstravertiškų, išraiškingų asmenybių. Tai buvo tarsi mišinys iš to, ką pažįstu ir ką pats pridėjau. Pirmose serijose manasis Domas dar yra subtilesnis, bet galiausiai su Šarūnu priėjome išvadą, kad reikia daugiau skirtybių, jog serialas imtų daugiau sproginėti. Tam reikia didesnės trinties, kuri atsiranda iš didesnio kontrasto tarp Tomo ir Domo.
Labai lengva kalbėti apie kultūrą ir sakyti, kad viskas gerėja, bet užtenka pavažiuoti į užmiestį ir pamatai, kiek dar trūksta edukacijos, jaunimo užimtumo. O juk išsilavinimas yra raktas į viską. Į taiką. Nes švietimas skatina objektyvų mąstymą, o ne šališką, paremtą emocijomis.
– Kartais tenka stipriai nustebti, kad žmonės gali staiga radikaliai pakeisti nuomonę ar požiūrį į jam artimą žmogų dėl išaiškėjusio kokio nors fakto. Ne tik seksualinės orientacijos, bet ir religinių pažiūrų, tautybės, amžiaus ir t.t. Atrodo, juk tai visiškos smulkmenos, bet santykiai gali pasikeisti visam laikui. Serialas privertė susimąstyti ir apie tai. O ką permąstyti jis paskatino tave?
– Giliai įsišaknijusius dalykus labai sunku išrauti. Jeigu išrauni bent menkiausią dalyką, sudrebini tam tikrų žmonių pasaulį. Šis prieštaravimas kyla iš baimės, kad tu staiga nepritapsi šiame naujame požiūryje. Žinoma, visi žinome ir kokiu laikmečiu gyveno vyresnė karta. Daugelis tų, kurie nepalaiko LGBT idėjų, sako, kad anksčiau tiek homoseksualių žmonių nebuvo, ir tai dabar tampa mada. Manau, kad sovietmečiu tokių žmonių buvo lygiai tiek pat, tik jie apie tai garsiai nekalbėdavo, nes jei tai būtų pripažinę ar apie tai kalbėję, jiems būtų grėsusios realios bausmės. Būtų priskirti psichikos ligonių kategorijai. Faktas, kad tokiu metu žmogus bando prisitaikyti prie aplinkybių, todėl prisiima heteroseksualumą tam, kad išliktų.
Man serialas priminė esmines santykių vertybes. Pats esu turėjęs ilgalaikius santykius, tai dar sykį įsitikinau, koks svarbus yra įsiklausymas, o ne brukimas savo kažkurios ideologijos. Kaip reikia nepamiršti, kad tu gyveni su kitu žmogumi iš visai kitos šeimos, kitos aplinkos, kurio kita edukacija. Reikia bandyti atrasti kompromisų, nepulti primesti savo ideologijos. Atrasti tai, kaip skirtingus įsitikinimus būtų galima sujungti į vieną, kas leistų būti kartu. Ir visą laiką kalbėti atvirai. Šarūno personažas Tomas parodo tai, kas atsitinka, kai neišsikalbi, – tavyje viskas ima kauptis ir menkiausia buitinė problemėlė sukelia didelių konfliktų, dėl kurių žmonės skiriasi. Sukauptos emocijos – itin destruktyvus pliūpsnis. Jis įvyksta būtent dėl baimės pasakyti kitam tai, ką iš tiesų galvoji. Nereikėtų galvoti, kad būdamas atviras tu būtinai įskaudinsi tą žmogų, – kaip tik suteiksi jam informacijos apie save, kaip jautiesi, ką galvoji, nes tyla galiausiai privers prisigalvoti nesamų dalykų. Ir tai galioja ne tik santykiams su mylimu žmogumi, bet ir su tėvais, draugais.
– Esi suvaidinęs labai skirtingų vaidmenų, kuriuos atlikdamas, atrodo, pasikeiti ir tu pats. Kaip tau pavyksta tai padaryti?
– Man norisi skirtybių kiekviename vaidmenyje. Vienas mano mėgstamiausių aktorių – Gary Oldmanas. Jis, kurdamas vaidmenį, net pakeičia savo balsą. Tai yra labai žavu, nes man, kaip žiūrovui, tikrai būtų labai nuobodu matyti tą patį aktorių, kuris daro tą patį, tik skaito kitą tekstą. Siekti sukurti kitokį vaidmenį visada yra įdomu. Tai tampa žaidimu. Man taip pat patinka keisti ne tik išvaizdą, bet ir balso tembrą. Mane įkvėpė ir J.Carrey, kaip jis išnaudoja savo kūną. Kūnas aktoriui yra labai svarbus ir jį galima išnaudoti maksimaliai. Kurti vaidmenį man pirmiausia patinka pradėti nuo išorinių dalykų – ieškoti kūno elementų, kurie padiktuoja savybes, kaip tas žmogus mąsto ir kalba.
G.Oldmanas kuria labai charakterinius personažus, bet labai įtikinamus, tu patiki jais kaip realiais žmonėmis. Man atsibostų teatre ir kine vaidinti vieną ir tą patį. Manęs tai nebevežtų. Žinoma, yra ir pasikartojančių dalykų, tačiau juos galima padengti papildomomis priemonėmis. Yra aktorių, kurie nekeičia savo personažų. Pavyzdžiui, Ryanas Goslingas. Jis savo vaidmenyse per daug nekeičia išraiškos priemonių. Net viename interviu yra pasakęs, kad jis, kaip aktorius, nemoka daryti tokių dalykų kaip G.Oldmanas. Bet jis vis viena yra sėkmės lydimas aktorius, kuris įtikina. Tiek viena, tiek kita pusė yra teisinga ir įdomi.
– Kurdamas vaidmenis (o ir nevaidindamas tai mėgsti daryti) tyrinėji skirtingus žmonių tipus. Galbūt pavyko susidėlioti tam tikrą egzistuojančių žmonių tipažų skaičių ar tai vis dėlto neišsemiamas dalykas?
– Esu linkęs daryti išvadą, kad tai neišsemiamas dalykas. Egzistuoja tokie kaip ir pagrindai – vienas žmogus yra ekstravertas, kitas – labai uždaras. Vienas piktas, nepatenkintas savo pasauliu, kitas, priešingai, yra labai atlapaširdis. Tačiau tai yra didelės abstraktybės, nes, pasigilinus į tuos žmones, pradedi pastebėti aplinkybes, kodėl jie tokie yra, kodėl iš jų sklinda tokia energija. Aktoriaus darbe būtent tie niuansai yra labai įdomūs, nes esu matęs vaidmenų, kur, tarkim, personažas yra piktas savaime, ir tiek. Aš norėčiau tame piktame personaže pamatyti jautrų žmogų. Tarkim, piktas, o glosto gatvėje sutiktą kačiuką. Tai yra įdomu. Tada pamatai žmogų, o ne emociją.
– Iš tiesų esame linkę gana paviršutiniškai priklijuoti etiketę žmogui būtent pagal emocijas, per daug neįsigilindami į priežastis, kodėl jis taip jaučiasi. Kartais ir visam gyvenimui sukišame visus į tam tikrus stalčiukus.
– Taip, reikia save lavinti, nes žmogaus smegenys yra linkusios standartizuoti, turėti lentynėles galvoje. Visada reikia to įsiklausymo, neteisti žmogaus dėl to, kad jis kažką pasakė. Galbūt jis taip pasakė, nes jį taip pasielgti privertė tam tikros aplinkybės. Tie patys Lietuvoje populiarūs marozai juk nesugalvoja tokie būti šiaip sau. Mano manymu, tai yra labiau ne subkultūra, o liūdni, uždari žmonės, bandantys ieškoti savasties kažkurioje bendruomenėje. Jie savęs ieško labiau per smurtinius dalykus. Jeigu tu būsi aršus, neverkiantis, tik tada išliksi šiame pasaulyje, ir aplinkiniai, kurie tave supa, tavęs nepažemins ir neišspjaus.
Labai lengva kalbėti apie kultūrą ir sakyti, kad viskas gerėja, bet užtenka pavažiuoti į užmiestį ir pamatai, kiek dar trūksta edukacijos, jaunimo užimtumo. O juk išsilavinimas yra raktas į viską. Į taiką. Nes švietimas skatina objektyvų mąstymą, o ne šališką, paremtą emocijomis. Turime investuoti į mokytojus, individualybės skatinimą mokyklose. Tradicinėse mokyklose dominuoja masė: jeigu vienas apsivogė klasėje, tai jau yra vagių klasė. Visi yra suspausti į vieną. Niekas neklausia, ko vienas ar kitas nori, neieško kiekvieno vaiko gabumų. Švietimo sistemą reikia keisti iš esmės. Ta sistema, kuri vis dar egzistuoja, buvo sukurta tam, kad žmones išleistų dirbti į cechus. Būrė cecho komandą, kad būtų visi panašūs. Dabar turime to padarinius.
Džiaugiuosi, kad atsiranda ir naujos kartos mokyklų, kurios ima kreipti didelį dėmesį į individualybes. Tai vyksta po truputį, bet vyksta. Ir tai jau yra džiugu.
– Ne tik vaidini, bet ir aktyviai kuri grafinio dizaino ir tapybos srityse. Gal galėtum plačiau apie tai papasakoti?
– Tai yra veiklos, kurias labai mėgstu. Atrodo, kad jei dirbčiau vien aktorinį darbą, labai pavargčiau, dingtų ta aistra daryti kažką, kiek įmanoma, skirtingai. Užsiimdamas kitomis veiklomis aš pailsiu nuo kitų. Man smagu daryti įvairius dalykus. Jeigu mane kažkas sudomina, norisi tai išbandyti, nes tai yra įdomu. Nepradėjau kurti grafinio dizaino darbų su mintimi, kad parduosiu. Dabar jau esu pardavęs kelis paveikslus. Kuriu dar logotipus pagal užsakymus. Esu sukūręs plakatų ir spektakliams, viršelių dizainą muzikos albumams.
O viskas prasidėjo nuo noro to išmokti ir nuo lietuviškų filmų plakatų. Galvojau, kodėl Vakarų filmų plakatai tokie geri, o lietuvių necharakteringi, dažnai neišbaigti. Tarsi, jeigu komercinis filmas, tai toks turi būti ir plakatas. Bet juk tu gali suteikti kažkokį charakterį, plakatas gali labiau sudominti žiūrovą. Pradėjau kurti fiktyvių filmų plakatus, tai buvo labai gera terpė perprasti photoshopą. Kol galiausiai panorau kurti savo meną. Visada mėgau stebėti paveikslus, turiu fotografinę atmintį, labiau atsimenu vaizdinę informaciją – turbūt ir tai lėmė. Kurdamas remiuosi savo sapnais, vaizdiniais. Dabar užsiimu visokeriopa kūryba, o į ką paskui viskas išsivystys, parodys laikas.
P.S. D.Breivę teatre artimiausiu metu galima pamatyti birželį Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeroje „Kaligula“. Su jo dailės darbų kolekcija galima susipažinti instagrame: braveye_. Na, o kas nematėte serialo „Tomas myli Domą“ – jo serijos bus prieinamos „YouTube“ kanale. Beje, artimiausiu metu žadama filmuoti naują serialą „Lina myli Giną“, kuriame bus galima sutikti ir ankstesnio serialo personažus.