Rašė Giedrė Skaitė
Mano brolis niekuomet nebuvo vakarėlių liūtas. Veikiau jį, kaip katiną, dažniau galėjai sutikti vieną kur nors ant piliakalnio arba tiesiog ne vakarėliuose. Jis nebuvo keistuolis atsiskyrėlis kažkoks, ne. Jam tiesiog patiko skaityti, galvoti, išklausyti ir, jei tik jėgos leidžia, padėti. Bičiuliai jį mėgo, merginos, jei žinodavo, kad Mantas irgi ateis, pasidažydavo ryškiau. Taigi – vardas Mantas, o visi Liudu vadina, atseit Vasaris.
Jis ir pats puikiai suvokė gerąsias savo savybes, tik niekaip negalėjo apsispręsti, kuo vis dėlto „būti užaugus“: barmenu ar kunigu? Kadangi už vyną skanesnis buvo alus, Mantas nusprendė pasukti baro link. Vėliau persigalvojo. Ir tokia būtų trumpoji mano istorijos versija, bet ilgoji – gal kiek įdomesnė. Ar daug įdomesnė, nežinau, bet ilgesnė tai tikrai.
Tuo metu, kai mes baigėme mokyklą (Mantas – mano brolis dvynys), 2008-aisiais, buvo labai populiaru stoti į universitetus. Geidžiamiausios specialybės – nesunkiai nuspėjamos: gydytojai (arba viskas, kas susiję su medicina), teisininkai (arba viskas, kas susiję su viešuoju administravimu), filologai (arba visos kitos kalbų / komunikacijos specialybės, kurias praktiškai negalvodami renkasi skaičiams mažiau gabūs), vis populiarėjantis IT sektorius. Aišku, tuo metu net neįtarėme, kad IT taps pinigų kalve ir beveik užtikrinta šilta vietele tarptautinėje įmonėje ar perspektyviame startuolyje. Tada atrodė, kad reikia būti komunikabiliam, o ši savybė nesirimavo su darbu prie kompiuterio. (Nors dabar, aišku, akių neatitraukiame nuo kompų ir telefonų net valgydami. Ten daugiausia ir komunikuojame.)
Kai kurie, žinoma, galvojo apie kolegijas. Jie sakydavo (pavyzdžiui, žemesnius, nei tikėjosi, balus gavęs intelektualas Algis), kad ten geriau, nes gauni daugiau praktikos ir trumpiau studijuoji. Logiškas atsakymas (nors Algio atveju ir ne visai nuoširdus), o šiandien atrodantis net patraukliau.
Trečiajai grupei beliko profesinės mokyklos, kurių dažniausiai niekas nesirinko, jos tiesiog likdavo. Aišku, šiais laikais situacija gerokai pasikeitusi: į profkę keliauja ne tik mokyklinio amžiaus jaunuoliai, bet ir bakalaurai ar magistrai, tebeieškantys konkrečių, praktinių žinių, darbo ar pildydami senas, jau beveik užmirštas svajones.
Aišku, norėjome kraustytis. Troškome gyventi Vilniuje ar Kaune. Ai, kad ir Klaipėdoje. Jau tada buvo akivaizdu, kad kitas mažų miestelių moksliukus studijuoti gynęs faktorius – tik per ekskursijas į „Akropolį“ matyto didmiesčio ilgesys. Tuo labiau kad tais laikais dar taip smarkiai nesibodėjome lietuviškomis aukštojo mokslo institucijomis ir Anglija dar nebuvo taip arti.
Žodžiu, pabaigėme mokyklą. Kadangi vyriausias brolis jau studijavo Vilniuje (kūrybinio kažką), mes irgi pakėlėme sparnus į sostinę. (Ai, kūrybines industrijas!) Gyvensime trise, bus smagiau. Tai yra pigiau. Ir patogiau – mama raugintų agurkų ir bulvių įdės vienam, o valgysime visi. (Neee, gal kūrybinę komunikaciją? Bet gal ir ne… O gal… Ai, tiek to.)
Bet kai jau susivežėme senas lovas ir nenaudojamą močiutės spintelę, Mantas pareiškė nestudijuosiąs, o eisiąs dirbti. Dirbti??? Kaip supratote, tai ganėtinai novatoriškas poelgis tais laikais. Žinoma, brolį palaikėme ir net gal slapčiomis šiek tiek pavydėjome. Tai bent naujovė! Po mokyklos iškart dirbti! Jautėmės dideli ir suaugę kaip velniai.
Barmenavęs daugiau nei pusę metų (keitėsi barai, darbo valandos, kokteiliai, įpročiai, pravardės, kolegos, draugai, miegamieji rajonai ir butai), brolis susivokė, kad visgi, patį cituojant, ne ten eina. O detaliau apsvarstęs susiklosčiusią situaciją išrado, kad alkoholis žmonių problemų nesprendžia. Jo kiekis – irgi. Vadinasi, ir jį pardavinėti – nieko gero. Darbas be misijos. Darbas be poezijos.
Žodžiu, grįžome po atostogų į Vilnių ir Mantas sako: „Čiuju, būsiu kunigas.“ Nutarėme, kad geras variantas. Atrodė, kad nepopuliarūs sprendimai mums gana būdingi. Jau mes tai tikrai kad ne nuobodos kokie! Nepadoru sakyti, bet tuo net didžiavomės: atrodė, kad gyvenimas, kurį tuo metu gyvenome, ne popsas, o mes patys – labai įdomūs ir kitokie, maištaujantys ir keičiantys pasaulį. Dabar kas nors gal net hipsteriais kokiais pavadintų.
Sugrįžęs po savęs ieškojimų Bolivijoje (ten niekas, kaip paaiškėjo, nesiima nepopuliarių sprendimų ir kunigų labai trūksta, tad atvykstančius iš tolimų kraštų seminaristus priima itin svetingai), Mantas buvo jau paskutinių metų klierikas. Kunigystė jam iš tiesų patiko. Patiko – gal per silpnas žodis, nes jis buvo visiškai atsidavęs tam, ką darė (jeigu taip galima sakyti apie kunigus, nes… Ar gali būti kitaip? Juos gi pašaukia ne CV bankas, o kiek iš aukščiau). Brolis nuolat skaitė teologinius ir filosofinius veikalus, net mėgindavo mums juos įdomiai pateikti! Bet oi, kaip supykdavo, jei tiksliai neįvardydavome, kurį apaštalą jis cituoja! Tiesa, kartais atspėdavome (jeigu per savaitę tris kartus nebuvo Morkaus, tai veikiausiai ketvirtasis ir bus būtent jis – Mantas visiems dėmesį skirstė lygiomis dalimis). Blogiausiu atveju jis mums pasakydavo Memento homo, quia pulvis est. Ir mes supratome. Kad čia lotyniškai.
Kitas mus intrigavęs niuansas (be lotynų kalbos prie pietų stalo) – celibatas. Ką ten niuansas?! Afrikinis dramblys kambaryje! O ko neintriguotų? Provokuodavome, kaip galėdavome, bandydavome iškvosti tiesą. Tuo metu apskritai galvojau, kad celibatą išrado koks nors maždaug 25-erių homoseksualus kunigas, norėjęs išvengti tiesių atsakymų į kuo toliau, tuo dažniau aplinkinių užduodamus įkyriuosius klausimus – kodėl jis neturi merginos, kodėl neveda, ar ne laikas jau apie vaikus galvoti ir pan. Bet, kadangi kalbu apie brolį, šia tema per daug nesiplėsiu. Tik paminėsiu, kad, nors seminarijoje ir nebūtina, bet pageidaujama, Mantas atsakingai laikėsi celibato. Čia jo paties žodžiai, o melo brolis nekentė kaip šlapdribos per gimtadienį. Žodžiu, kalbu apie pavyzdingą klieriką, sėkmingai baigusį studijas ir įšventintą į diakonus.
Bet tas įšventinimas 1) broliui pagaliau suteikė galimybę imtis praktikos, t. y. kunigauti; 2) ir man buvo ganėtinai reikšmingas dalykas. Kaip pastebėjote, visą šią išpažintį apie brolį dėlioju beveik neminėdama jo vardo, tik kur ne kur, atvirai sakant, įvairovės dėlei. Ir taip darau neatsitiktinai. Taip nuo vaikystės esu įpratusi: vyresnis brolis (kurį, tiesa, visai maža vadindavau dėde) visuomet buvo Tadas, o mano dvynukas – brolis. Ne Mantas, bet brolis. Taip jį šaukdavau, taip į jį kreipdavosi net mano draugės! Tai turbūt nesunku įsivaizduoti, kaip nejauku, keista ir tolima tapo brolį vadinti tėvu? Mano brolis – tėvas. Šitas tėvas? Aaaa, tai čia mano brolis. Tėtiii! Ne, Mantai, ne tave kviečiu…
Deja, panašiai kaip dažniausiai nusivilia Renkuosi mokyti dalyviai, gavę paskyrimus toli nuo Vilniaus–Kauno–Klaipėdos, mano brolis nenudžiugo pakviestas į Kalnitavos parapiją. Kalnitava, be abejonės, graži – teka Nemunas, aplink – žalios girios, gyventojai – draugiški, kaimyniški, vieni kitus pažįsta, vieni kitais nuoširdžiai rūpinasi, kartais dar nuoširdžiau apkalba ir pasipyksta. Tačiau mintis būti taip toli nuo namų, nuo draugų, nuo veiksmo, nuo Vilniaus (!!) ne itin Mantą žavėjo. Jis gi bare prieš tai dirbo, dėl dievo meilės! (Oi, čia tas Dievas ne prie ko. Nors…) Bet, kita vertus, kaip jis mums nuolat aiškino, o gal ramindavo save – nesvarbu, kur tarnauti, Kalnativoje irgi bus gerai. Taip taip, jis visuomet painiodavo miestelio pavadinimą, tad laikui bėgant, kad nebūtų nesusipratimų, miestelį ėmėme vadinti tiesiog Tava.
Taigi prieš pačias pirmąsias brolio Mišias visa draugų kompanija taip pat prisistatėme į Tavą. Greta dvylikos taviečių, rausvoje bažnyčioje buvo aštuoniolika žmonių. Visa mūsų šutvė bažnyčiose lankydavosi daugiausia per vestuves ar laidotuves, į jas pasižvalgydavome kelionėse, bet brolio prie altoriaus dar niekur nebuvome matę! Negalėčiau pasakyti, kad mums Mišios apskritai buvo reginys ar koks festivalis (daug kas klausdavo: o tai jūs irgi tikite? Ko jums ten tada? Išpažinties nueikite ir pan.), bet norėjosi palaikyti brolį. Ir aišku – visi paslapčia geidė išvysti, kaip JIS TAI darys. Brolis-tėvas-barmenas-draugelis-sūnus-pupyčių magnetas – Dievo žodžio skleidėjas.
Bet, oi, kaip mes klydome. Tai buvo toks reginys, toks performansas! Nepamirštamas įvykis!
Puikiai žinojome, kad čia, bažnyčioje, galioja gana griežtos taisyklės. Atvirai kalbant (o tokia gi ir turi būti išpažintis), mums truputį nerimo kėlė būsimų Mišių eiga. Turiu omenyje įprastą jų scenarijų. Šnabždėdamiesi vienas kitą raminome, kad nieko baisaus, mes juk miestiečiai, mes jauni, mums neprivaloma to žinoti. Vienas kitą drąsinome, kad jau kaime, ypač tokiame kaip Tava, tai žmonės tikrai žinos, kada kam dėkoti, prašyti, stotis, melstis, klauptis ar žegnotis, kada, ko ir kam linkėti, kada eiti Komunijos, ką sakyti, ją gavus ir t.t. Žodžiu, pasiruošėme kaip flashmobui – stebėsime vietinius vedėjus priekyje.
Kur tau! Prisimenate, kaip sakiau, kad mano brolis ramus, mėgstantis išklausyti jaunuolis ir kaip jis rimtai žiūri į savo pašaukimą, kiekvieną pareigą ar prašymą, kuo rimčiausiai suvokdamas ir vykdydamas? Pasirodo, visas šias savybes pirmųjų Mišių metu Tavoje nurungė nuostaba, nepakantumas, pyktis ir nusivylimas.
Kaip jau greičiausiai atspėjote, VISI Mišių dalyviai nežinojo nieko: nei kaip atsakyti padariusiam pauzę diakonui, nei kada klauptis, sėstis ar stotis, – nieko. Priešais kunigą sėdintys žmonės buvo visiškai sutrikę, nė vienas atėjęs į Mišias nesusigaudė, kaip derėtų elgtis. Visi it pamišę nepailstamai dairėsi ir ieškojo to vienintelio, to, kuris bent ką nors nusimanytų apie Mišių eigą. Dvikojės beždžionės ieškojo aukos, kurią nė kiek nesigėdindamos galėtų mėgdžioti. Šiuolaikinė Bažnyčia pasirodė sutrikusi ir pamiršusi ilgalaikes komunikacijos Dievo namuose taisykles, prievoles, teises ir pareigas.
Užtat mano brolis nesutriko: jis nulipo nuo altoriaus, priėjo prie saujelės žmonių, sėdinčių pirmuosiuose klauptuose (mūsų link, žinoma, net nežiūrėjo, žinojo, kad mes čia – visiškai beviltiški) ir paklausė tiesiai šviesiai, ko jie čia susirinkę, jeigu nesupranta, kas vyksta. Tyla. Girdėjosi tik šviesa, per lubų vitražą krentanti ant grindų. Po laaabai ilgos pauzės brolis vieno vyro paprašė atsistoti ir sukalbėti Tėve mūsų. Tyla. Na, gerai, sako, gali kokią nori kitą maldą. Tyla. Kažkur kažkas – arti mūsų suolo, bet lyg ir ne iš mūsų kompanijos – suprunkštė. Tiksliau, susijuokė balsu.
Tuomet brolis (tėvas) pašėlo. Jis liepė visiems kalbėti rožinį (tai buvo praktiškai neįmanoma, bet kadangi jo niekinantis žvilgsnis apėmė ir mus, a la „jūs irgi ne kitokie“, ėmėme tartis, ką geriausiai atsimename, ir kaip vieninga komanda su taviečiais ėmėme puse lūpų murmėti kažką panašaus į Sveika, Marija), kol jis visiems atšvies maldaknygę. Lygiai po 26 minučių (aš manau, jis specialiai užtruko, kad mus dar labiau užėstų gėda) grįžęs atskaitė moralą apie Bažnyčios naudą, pasirinkimą į ją eiti, dalyvauti veikloje, bendruomeniškumo gėrį ir taip toliau, ir panašiai. Mišios virto pamokslu tikrąja to žodžio prasme. Be to, nieko jis tame kambarėlyje nekopijavo (kai vėliau paklausiau asmeniškai, gavau barti dėl „kambarėlio“). Galiausiai buvome paskatinti linkėti ramybės. Daugiausia palinkėjimų sulaukė brolis.
Gal istorijos pakaks tiek, nes kitos to ryto detalės gali pasirodyti visiškai neįtikėtinos – kaip jis, drastiškai vartydamas akis, išgėrė dar vyno po Komuniją gavusio taviečio padėkos „ačiū Jums, kunigėli“ ir Mišių pabaigoje nieko nepasakęs tiesiog išėjo iš bažnyčios. Nusirengdamas kunigo drabužius, panosėje kažką (lyg ir lotyniškai) murmėdamas, Mantas grėsmingai žygiavo tarp suolų ir pirmas išėjo iš bažnyčios. Pro pagrindines duris. Ir taip visiems laikams.
Visas šis reginys atrodė be galo įdomiai, buvo juokingai baisu ir keista. Mes supratome, kad veikiausiai taip atrodo žuvusios svajonės. Pačiam be galo skaudu, o kitiems, deja, juokinga. Matyt, panašiai jaučiasi sudėtingai panaudojamą diplomą gavęs bakalauras. Ar magistras. Ar daktaras.
Tava dabar pokalbių tabu, bet brolis vėl yra tik brolis. Šiuo metu renkasi, ką studijuoti toliau, ir rašo itin kritines recenzijas vienam kultūros leidiniui. Kritikuoja (dažniausiai ne konstruktyviai, o perdėtai negatyviai) viską, kas vyksta aplink. Ir alaus daugiau nekeičia į vyną. Teisingai žmonės sako – geriau nemaišyti.
