Rašė Nerijus Cibulskas
Mercè Rodoreda
MIRTIS IR PAVASARIS
Iš katalonų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas. Rara, 2022
Kosmogonija – bet kuri teorija apie Visatos kilmę, arba tai, kaip atsirado realybė. Katalonų kalba kūrusi praėjusio amžiaus ispanų rašytoja Mercè Rodoreda šiame alegoriniame, lakiame, tarsi į dujinį dangaus kūną panašiame romane pateikia savąjį kosmogonijos variantą. Jos konstruojamos klaustrofobiškos tikrovės maketas – nei istorinio laiko, nei konkrečios erdvės rėmų nesuveržtas miestelis, kuris levituoja neapibrėžtume, gyvuoja pagal savus dėsnius. Kaip knygos įžangoje teigia airių rašytojas Colmas Tóibínas, „savo kūriniuose M.Rodoreda leidžia detalėms byloti pačioms; pasaulį ji regi bemaž naiviai, tartum stebėdama iš šalies“ (p. 8). Būtent iš šio naivumo išdistiliuojamas skaidrus M.Rodoredos kūrinio siurrealumas, lipnus jo nejaukumas. Rašytoja, panardindama skaitytoją į mitų, keistų papročių ir ritualų apraizgytą miestelio gyvenimą, regis, stengiasi kuo mažiau konkretizuoti, aiškiai ką nors įvardyti, taip sukeldama dar paveikesnį kūrinio įspūdį, kurį C.Tóibínas palygina su grėsmės nuojautų kupinu ispanų tapytojo Juano Miró paveikslu. Taip, įdomu skaityti grožinį kūrinį, kuris neturi įprastos, atpažįstamos realybės inkaro. Jau po keleto puslapių įsilieji į rausvai išdažyto miestelio gyvenimą ir susitelki į jo diktuojamą ritmą, bandai įsidėmėti tarsi išskydusius bevardžių personažų veidus ir klausaisi monotoniško pasakotojo balso, kuris, net ir porindamas apie sunkiai suvokiamus, šiurpius ar antgamtiškus dalykus (žmonės mirti eina į mišką ir užsisklendžia medžiuose, į mirusiųjų gerkles pilamas cementas, kad siela negalėtų ištrūkti etc.), vis dėlto po kurio laiko pradeda kiek pabosti. M.Rodoreda kažkokiu būdu sukuria intensyvaus veiksmo efektą, bet iš tikrųjų nieko intensyvaus nevyksta. Einama, daroma, sprendžiama, svarstoma, bet visas veiksmas, besirutuliojantis prieš akis, stingsta į judesį sukaustantį gintarą. Todėl atrodo kiek paradoksalu, kad tokį įspūdį man sukėlė vitališka, poetiška, giliamintė M.Rodoredos vartojama kalba. Vienaip ar kitaip, įsiminė labai graži citata: „tenka eiti gulti ir keltis, jausti gyvenimą, nesuvokiant, iš kur jis ir kada pasibaigs, ir nežinosi, kodėl jis tau dovanotas ir dėl ko atimamas“ (p. 118).
MIRAŽAS
Sudarė ir iš japonų kalbos vertė Rima Torres. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais japonų apsakymo tėvu tituluojamas Riūnosukė Akutagava kentėjo nuo haliucinacijų, negalėjo toleruoti saulės šviesos ir neįstengė užmigti be saujos migdomųjų. Netgi atsidūręs ant egzistencinės bedugnės krašto rašytojas nesiliovė kurti. Nors turbūt ir ėmė suvokti, kad mūsų pasaulio dėmenys, kuriems dažnai suteikiame perdėto reikšmingumo, „tebuvo tik spalvotas emalis, po kuriuo slypi siaubingas gyvenimas“ (p. 173), o „už sąmonės ribų yra visokiausių dalykų“, kurie tėra tik dykumoje susidarantys miražiški fantomai, „tarsi tai, kas pasimato uždegus degtuką“ (p. 207). Šiandien turime progą susipažinti net su penkiolika šio klasiko apsakymų, kurie sudaro rinktinę „Miražas“. Nepaisant niūrių autoriaus pažiūrų, kai kurios iš šių istorijų žybteli gyvo, originalaus humoro blyksniais. Kitos praskleidžia širmą ir į autobiografinę rašytojo aplinką, kaip kad kūrinyje „Krumpliaračiai“ (p. 160). Svarbu paminėti, kad trumpoji R.Akutagavos proza išversta tiesiogiai iš originalo kalbos, ir tai rodo pagirtiną tendenciją, kad Lietuvoje pamažu atsikratoma neretai abejotinos vertimų vertimo praktikos.
Rašytojas pasakojimų siužetų gijas traukia iš daugelį amžių skaičiuojančios japonų tautosakos tradicijos, neretai į apsakymus įpindamas budizmo elementų. Tačiau, kaip teigia rinkinio sudarytoja ir vertėja Rima Torres, R.Akutagavos „kūrinių veikėjai išsiskiria sudėtingu vidiniu pasauliu, būdingu moderniosios literatūros personažams“ (p. 211). Edgaro Allano Poe istorijoms artimų siaubo, mistikos atspalvių turi apsakymas „Pragaro atvaizdas“, kuriame rūmų dailininkas Jošihidė, tapantis tik tai, ką regėjo savo akimis, galiausiai susiduria su tragiškais savo metodo padariniais. Lakoniškame apsakyme „Ateitis“ užčiuopiamas menininko laikinumo ir jo sukurto meno kūrinio amžinumo klausimas. Kai kuriuose pasakojimuose R.Akutagava pašiepia žmogiškąsias ydas, palieka gan lengvai atpažįstamų moralo užuominų („Batatų sriuba“, „Drakonas“, „Nosis“). Anot rašytojo, žmonių „tragedija – nebūtinai tai, kad turime kęsti pragaro kančias. Mūsų tragedija – kęsti jas ir nejausti, kad tai kančia“ (p. 107–108).
VARNAS: IŠ VARNO GYVENIMO IR GIESMIŲ
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Rara, 2022
Kai kurių kritikų nuomone, „Varnas“ žymėjo rizikingą garsaus britų poeto Tedo Hugheso žingsnį. Šis stilistinis eksperimentas įvardijamas kaip nukrypimas nuo ankstyvosios, todėl atpažįstamos ir patrauklios autoriaus poetikos. Žinoma, galbūt kai kuriems skaitytojams buvo maloniau gėrėtis, kai savo poezijoje T.Hughesas rašė apie gyvūnus, kurie netūno grėsmingose mitų ir folkloro tankmėse. „Varno“ eilėraščiuose gausu tamsių vaizdų, smurto, perkurtų religinių, archajiškų motyvų, netikėtai prasiveržiančio aštraus, sardoniško, tačiau rafinuoto humoro. Kai kurie tekstai gali būti skaitomi kaip mitai apie pasaulio sukūrimą („Pradžioje buvo Klyksmas / Jam gimė Kraujas (…) // Gimė Varnas“ (p. 12). Eilėraščių centre stypčioja nenuorama Varnas – anarchiška, chaotiška, vaidinga, smurtaujanti figūra, sukurta iš bjauriausių mitologijos atliekų, atkeliavusi iš tamsiausių žmonijos pasąmonės paraščių. Eretikas Varnas nesibodi apgaudinėti patį Dievą, jam nepaklusti, aukštyn kojomis versti visą nuo pradžių pradžios nusistovėjusią kūriniją. Eilėraštyje „Pirmoji Varno pamoka“ Dievas mėgina išmokyti Varną kalbos, pasakyti žodį „meilė“, bet juodąjį padarą bergždžios Kūrėjo pastangos tiktai vimdo („Varnas žiauktelėjo vėl. Dievas nespėjo jo sustabdyti“ (p. 19). Vis dėlto „Varnas suprato, kad Dievas jį myli – / Kitaip juk kristų negyvas“ (p. 38). T.Hughesas pasitelkia Varną kaip šamaną, kaip skvarbų zondą, kuris gali leistis į šiurpiausias psichikos tyrinėjimų keliones. Savo kuriamo mito labirintais poetas vyksta ieškoti atsakymų į fundamentaliuosius būties klausimus, pvz., kas yra gyvenimas ir mirtis. Yra žinoma, kad autorius domėjosi okultiniu neoplatonizmu, kabala, alchemija. Atrodo, kad Varnas buvo sukurtas kaip savotiškas visraktis, galintis atrakinti duris į paslaptis, į tai, ką sudėtinga paaiškinti.
Skaitant „Varną“ nesunku įsivaizduoti, kodėl net pats T.Hughesas šį savo kūrinį vadino šedevru. Poetas, 1970 m. svečiuodamasis „BBC Radio“, įjungė poezijai būdingą mistifikavimo pavarą ir teigė, kad neva niekas tiksliai nežino, kaip Varnas buvo sukurtas ir iš kur jis pasirodė. Atrodo, tokia esybė galėjo gimti tiktai Dievo košmaruose.
AKVANAUTAI
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022
2019 m. poetas Ernestas Noreika kvietė skaičiuoti iki savojo „Apollo“ pakilimo starto ir išnaršyti kosmoso dulkių užpustytas patirtis, o šį rudenį jau galima lipti į modernų „Akvanautų“ batiskafą ir leistis į kitas prieblandos zonas, kur „giliuose vandenyse / magiškai švyti žmonės“, „vyksta cheminės reakcijos / gaminančios šviesą“ (p. 7). Ką iš tikrųjų žmogus jaučia nerdamas į tą blausų vidinių vandenų švytėjimą, kai bijoma „susitikt su savim“, nes „šviesa / mus apakins“ (p. 8)? Judėdamas knygos puslapiais, netrunku suprasti, kad pirmasis rinkinio eilėraštis uždavė tą baimės, svetimumo, dvasinio virpesio, netikrumo, gūžimosi į save ir išsivertimo iš savęs toną, kuris išskysta kaip akvarelinių dažų dėmė ir užlieja visus „Akvanautus“. Eilėraščio žmogus (vadinsiu jį Naru) desperatiškai bando „pajusti ir prisiliesti prie savęs / taip stipriai nutolusio“ (p. 16), mėgina „atsidaryti save / iš vidaus“ (p. 18). Visi Naro „žingsniai tolyn nuo savęs“ (p. 23), jis kedena siūruojančias sielos jūržoles ir sako sau: „ištarsiu save“ (p. 36), „kiaurai permatau / save“ (p. 45), turi daryti viską, „kad nepaskęstum savo vandeny“ (p. 72). Tiesa, E.Noreika pakeitė poetinę transporto priemonę, iš kosminio erdvėlaivio jis persėdo į povandeninį laivą. Tačiau šis, pasirodo, yra ankštokas, nepatogus ir gal net kiek pabodęs, nudėvėtas. Tas pasikartojantis Naro nėrimas į save kažkelintame rinkinio skyriuje pradeda atrodyti kaip užplaukimas ant seklumos. Skaitau, lūkuriuoju, kol kažkas „pagaliau prasivers / kažkas nepaaiškinama ir gražu“ (p. 87), bet mano nuostabos banglentę pasigauna tik keleto eilėraščių užbangavimai. Vienas tokių – „Gūžta“ (p. 43), kuriame E.Noreikos kalbėjimo registras ima maloniai skaidrėti, atitrūkti nuo gausių metaforų ornamentikos.
Įpusėjęs E.Noreikos knygą, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad keliauju gerai atpažįstamomis „Apollo“ trajektorijomis. Regis, netgi imu užčiuopti, atpažinti daugumos kūrinių sukonstravimo modelius. Ir pats rašydamas eilėraščius, dažnai savęs klausiu: kaip ir kada mes išmokstame įsikibti į vienokį ar kitokį kūrinio modelį. Kas tai – autentiško balso gludinimas ar patogaus braižo praktikavimas? Klausimas lieka atviras.