Rašė Giedrė Ivanova
Nuotraukos Edvardo Blaževič / LRT
„Žaidžiam žmogų“ – pirmoji aktorės Elžbietos Latėnaitės (E.L.) ir žurnalistės Tautės Bernotaitės (T.B.) radijo laida „LRT Opus“ eteryje, visai neseniai tapusi ir pirmąja tos pačios radijo stoties tinklalaide. Dvigubas debiutas! Laida žaisminga ir smagi, gili ir provokuojanti, kviečianti mąstyti, kalbėti(s) ir klausyti(s). Jos vedėjos – itin ryškios, aktyvios, atviros, veiklios, ne bebaimės, bet itin drąsios, gyvenimą ir įvairias jo patirtis, atrodo, ryjančios saujomis. Įkvepiantis pokalbis apie suaugėlių kasdienybę ir įvairius žaidimus su Elžbieta ir Taute – draugėmis jau 20 metų.
– Greta gausybės jūsų darbų, premjerų ir kitų atsakomybių – dar ir radijo laida?
E.L.: Pokalbiai rūpimomis temomis man labai įdomūs, kalbėjimasis man svarbi, gydanti, išlaisvinanti ir įprasminanti ryšius veikla. Esu smalsi ir atvira įvairiems dalykams, mėgstu juokauti ir juoktis, turiu puikią intelektualią draugę, su kuria turime daug bendro (įskaitant smalsumą ir humorą), tai kodėl nesukurti kartu laidos?
T.B.: Klausimas galingas, tiesiai ego į centrą! Dažnai kibinu save, kodėl nepasirenku vienos veiklos. Juk būtų ramiau. Mano spėjimai keli. Vienas – su viena veikla visa neatsiskleisčiau. Kitas – jei konkrečiai apie radiją, tai sena svajonė, esu radijo fanė ir mėgstu naudoti savo balsą visomis prasmėmis. Galiausiai ar giliausiai: kažkuri mano dalis turbūt tiki, kad taip padidinu šansus susirinkti daugiau meilės iš skirtingų šaltinių. Esu bitė – matau tiek gražių žiedų, tiek gardaus nektaro.
– Susitikimas su jumis laidoje – tarsi puodelis sodrios kavos su protingomis, jautriomis ir smagiomis draugėmis: ir rimtai juokingas, ir komiškai rimtas, ir intelektualiai gilus, ir žaismingai nerūpestingas. Kas jums gelbsti ieškant visų šių dalykų pusiausvyros?
E.L.: Jei atvirai, manau, kad kiekvienas labai skirtingai mato tą pusiausvyrą. Net mes su Taute galime skirtingai jausti, ko ir kiek daugiau ar mažiau galėtų būti laidoje. Mes skirtingai klausome ir ieškome skirtingų dalykų kitose tinklalaidėse. Tačiau kartu turime tikrai daug bendrų požiūrio taškų ir vertybių. Jei jau mes skirtingai matome, ką kalbėti apie visus klausančius žmones. Manau, kol kažkuriems iš „Žaidžiam žmogų“ klausytojų galbūt atrodo, kad mūsų laidoje yra po lygiai rimtumo ir juoko, kiti įsitikinę, kad mums trūksta rimtumo, tretiems galbūt trūksta juoko, o temos yra per sunkios. Taigi pusiausvyrą mes su Taute tiesiog jaučiame ir reguliuojame savo intuicija, nuotaika ir bendru dueto pojūčiu, bendra lyderyste. Atsiveriame ir improvizacijoms, impulsyviems pasiūlymams. Tyrinėjame ir žiūrime, kaip mums pačioms įdomiausia, vertingiausia.
T.B.: Pusiausvyra yra beviltiškas tikslas. Šiuo metu esu nesantaikoje su šia sąvoka. Man patiko filmo pavadinimas „Viskas iškart ir visur“. Gerai nusako mūsų kartos tikrovę. Keli darbai, daug savirealizacijos zonų, daug kontaktų, pypsėjimų. Bandau susitaikyti, kad kažkuriuo metu dominuoja kažkas viena, kitkas turi palaukti, vėliau jie susikeičia. Čia apie veiklas, išorines realijas. Pats gyvenimas vienu metu tragiškai juokingas, kraupiai gražus – čia pat karas, čia pat gimsta kūdikis, proteste už taiką susipyksti su artimu, mylimiausi žmonės skaudžiausiai gelia. Įsisąmoninti amžiną opozicijų įtampos normalumą man padeda psichoterapija, mano pačios vidinė pramotė ir artimos autorės (Elizabeth Gilbert, Glennon Doyle, Rosemerry Wahtola Trommer).
– Be ko neįsivaizduotumėte savo gyvenimo žaidimo?
E.L.: Be savęs ir be kito žmogaus. Visų pirma, dukros.
T.B.: Be galimybės keistis. Be draugų. Be žodžių žaismų. Be britų komikų.
– Žaisdami, sako, būname labiausiai savimi. Daug metų esate draugės, tad žaisdamos augote ir pažinote ne tik save, bet ir viena kitą. Ar pastebite kokias nors savo ar kitos savybių, geriausiai atsiskleidžiančių būtent įvairių žaidimų metu? Kokius žaidimus labiausiai mėgote?
T.B.: Visų pirma noriu pasakyti, kad su Elžbieta esu pati žaismingiausia. Dar nepasitaikė gyvenime kito konteksto, kur jausčiausi tokia laisva išsidirbinėti ir būti priimta su itin kvailais ar nevykusiais juokeliais ir apverktina vaidyba. Jei tokių kontekstų yra, kviečiu juos! Kai žaidžiu, prisimenu, kokia esu paprasta, banali ir žmogiška. Kai žaidžiu, atsikratau proto balasto. Kai matau Elžbietą žaidžiančią ar juokaujančią, galiu prie jos labiau atsipalaiduoti. Matau tą mokykloje atrastą draugę, su kuria bėgdavome iš pamokų. Ir pliekdavome kortomis. Durnių, Tūkstantį, Karuselę. Elžbieta dar mėgo į įprastą pokalbį staiga įmaišyti išgalvotų žodžių ir stebėdavo žmonių reakcijas – sutrikimą, apsimetimą, kad suprato. Aš raitydavausi iš nepatogumo stebėdama tas reakcijas ir norėdavau kaip nors gelbėti padėtį. Ironiška, nes dabar per jogą mokau žmones išbūti nepatogumą. Dar žaisdavome žaidimą „Kas, kur, kada, su kuo…“, kur turi užlenkti lapelį ir pakaitomis užrašyti atsakymus. Pamenu, kaip žaidėme Juodkrantėje ir viena prie klausimo „Kas“ parašė „Donskis“, o kita tame pačiame lapelyje prie „Su kuo“ – „Su Donskiu“. Buvo stipri filosofinė naktinė akimirka. Dar degindavome duoną ant žvakės ir valgydavome.
E.L.: Manau, kad mes žaidėme labai įvairius žaidimus: santykių kūrimo, konfliktų sprendimo, pasaulio suvokimo, savęs suvokimo. Įvairius. Žaidėme pamokomis ir bėgimu iš jų, žodžiais, kortomis, burtais, sausainiais ir arbata kavinėje. Ir juokavimu, kvailiojimu, tyrinėjimu. Priklausomai nuo žaidimo pobūdžio ir kontekstų, išryškėja skirtingos mūsų savybės. Bet kokiu atveju man atrodo, kad abi esame aistringos, konkuruojančios, jautrios ir smalsios. Ir branginančios viena kitą ir mūsų draugystę. Vienas dalykas itin skyrėsi jau mokykloje: kai klausydavomės muzikos (o muzikos mes klausydavomės labai daug), tai Tautė visada geriau girdėdavo žodžius ir teksto prasmę, o aš – ritmą, melodiją, garselius. Ta pati daina mus gali vežti dėl skirtingų priežasčių. Argi nenuostabu?
– Kokiam žaidimui prilygintumėte gyvą radijo eterį?
E.L.: Teatro, improvizacijos. Op, prasidėjo, ir turi suktis, kaip yra su tuo, kas yra, nebėra kelio atgal, nėra laiko pasitaisyti ir korekcijoms, plauki su srove. Tačiau nesi pasyvus, nes turi čia ir dabar, va, ko neturi, – tai praeitis ir ateitis. Labai smagus jausmas.
T.B.: Kortomis dar žaisdavome Speedą – ten dominavo adrenalinas ir greita reakcija.
– Jei dviem žodžiais reikėtų apibūdinti jūsų laidą, sakyčiau – skatinanti sąmoningumą. Kaip ją trumpai apibrėžtumėte pačios?
E.L.: Labai ačiū, kaip gera ir svarbu girdėti tokį apibūdinimą. Man ir pačiai ši laida kelia sąmoningumą. Manau, didelis pranašumas, kad laidą kuriame su Taute, nes mums abiem realiai nuoširdžiai įdomu tai, apie ką kalbamės. Ir mes nebijome kažko nežinoti ar nusišnekėti, atskleisti ir gal net suabejoti savo vidinėmis nuostatomis. Dar mes nuo pat paauglystės esame gana alergiškos apsimetimui, melui, todėl laidoje nestokojame autentikos. Dabar, kai perėjome nuo tiesioginio eterio prie tinklalaidės, galėjome kurti labiau kontroliuojamą formatą, išvalyti įrašą nuo netobulumų, klaidų, bet sąmoningai nusprendėme to nedaryti. Dėl to, kad būtų autentiška, tikra, tarsi be iškreipiančio vaizdą (šiuo atveju garsą) filtro. Tikiu, klausytojai tai jaučia ir, jei mums pasisekė, įvertina.
T.B.: Normalizuojanti akimirkų nerangumą, sužmoginanti profesionalus, Nukarūnuojanti sulaižytumą, apžaidžianti gyvenimo kompleksiškumą, draugiška.
– Ką jums davė ši patirtis radijuje?
T.B.: Gyvas eteris priminė, kaip gera gali būti gyventi, jei išsivaduoji iš klaidų baimės priespaudos. Dar prieš porą metų nieku gyvu nebūčiau galėjusi taip atsipalaiduoti žinodama, kad, ką pasakysiu, – tas ir pateks į eterį. Perfekcionistė mano dalis rinkosi lėtąją žurnalistiką – kur gali valandų valandas gludinti tekstą. Fui, koks vargas. Dar anksčiau dirbau ir kalbos redaktore. Purto net prisiminti – visas dėmesys orientuotas į klaidas. Eteryje supratau, kokį ilgą kelią nuėjau. Net nudžiugino vienas kitos kartos vyro komentaras, kad mums reikėtų daugiau drausmės. Ačiū, nebe.
– Elžbieta savo gimtadieniui skirtoje laidoje džiaugėsi, kad jai smagu amžėti, bręsti, vis daugiau suprasti apie save ir kitus. Apskritai skatinate nesislėpti, būti savimi, nebijoti to, kas nepatogu, intymu, asmeniška.
E.L.: Aš ilgą laiką kaip didžiausią komplimentą priimdavau, kad atrodau jaunesnė, tai girdžiu nemažą gyvenimo dalį. Net ir dabar dalis manęs tuo didžiuojasi, džiaugiasi. Prireikė laiko ir šviestis, domėtis, kad suvokčiau, kiek tame nelogikos ir kiek milijardų industrija investuoja, kad nekęstume savo ir kitų (ypač moterų) amžiaus, viršijančio 30 metų. Aš absoliučiai nuoširdžiai sakau, kad niekada taip gerai fiziškai, emociškai ir dvasiškai nesijaučiau, kaip dabar. Man jau kelerius metus atrodo, kad viskas eina tik geryn, ir tikrai nenorėčiau grįžti į tą metą, kai man buvo 25-eri, nes buvau vaikščiojantis chaosas. Mes su Taute vis gauname žinučių ir laiškų, iš kurių suprantame, kad mūsų laida yra kažkam svarbi ir reikšminga, ir tai yra pats nuostabiausias įkvėpimas nesustoti. Tokių žinučių norėčiau gauti kuo daugiau, nes man kartais trūksta patyrimo, kas yra tie mūsų klausytojai, kas jiems rūpi, kuo jie gyvena ir kaip „Žaidžiam žmogų“ dalyvauja jų gyvenimuose, jei dalyvauja: ar padeda, ar įkvepia, ar pykdo, ar džiugina. Smalsu be galo.
– Vesdamos radijo laidą, taip pat rūpinatės muzikine jos dalimi. Kaip renkatės, kokia daina skambės vienu ar kitu laidos metu? Ar derinate muzikinius kūrinius prie „LRT Opus“ formato, laidos temų, pašnekovų? Gal dainų pasirinkimą daugiausia lemia jūsų nuotaika ir aktualijos?
T.B.: Šiemet per gimtadienį draugai dalyvavo protmūšyje apie mane. Buvo klausimas, kokia meno šaka man svarbiausia. Daug kas spėjo, kad šokis arba teatras. Iš tikrųjų muzika. Visada buvo muzika. Ir kadangi ji mums abiem su Elžbieta iki kaulų rūpi, ir laidose tapo reikšmingu elementu. Apie kūrinius galvodavome ne mažiau nei apie temas ir klausimus. Norėjosi, kad kūrinys būtų lyg muzikinis temos takelis. Kartais – tiesiog susitikti su kuo nors. Muzika budina jausmus. Susitikti su kuo nors muzikoje ir panašiai pasijusti – labai intymu. Pasisekė, kad „LRT Opus“ formatas ir taip jau daug metų yra mūsų formatas. Garbė buvo papildyti mėgstamos stoties fonoteką.
***
– Iš kur semiatės motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?
E.L.: Savirealizacijos poreikis, santykiai su artimaisiais.
T.B.: Praeities ir ateities Tautės. Jaučiuosi skolinga abiem.
– Ką jums reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad galite viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?
E.L.: Naujas nuotykis, iššūkiai, jaudinantis džiugesys.
T.B.: Radijo laidos debiutas – pagarbą dešimtmetei Tautei, kuri su kita drauge Dominika įrašinėjo ištisas kasetes radijo laidų. Apskritai debiutai – gyvybinės, seksualinės energijos cirkuliavimas, nes jai būtina nežinomybė.
– Ar turite ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtumėte padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?
E.L.: Noriu gauti didelių vaidmenų tarptautiniame kokybiškame kine, uždirbti labai daug pinigų (kad tai nebebūtų mano nuolatinis rūpestis), pasirūpinti savimi pirmiau nei kitais, nesislėpti nuo savo problemų keičiant pasaulį, išleisti savo muzikos įrašus į viešumą, drąsiai įgyvendinti savo autorines menines vizijas, trigubai labiau savimi pasitikėti. Daryti tai, ką noriu.
T.B.: Sušokti džiazo kompoziciją, ką nors normaliai padainuoti, išmokti vairuoti, išleisti esė knygą, surengti energingą treniruotę, ką nors nudažyti, pagyventi Ispanijoje, pagaminti solidžią vakarienę daugiau nei keturiems.
– Ko palinkėtumėte tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?
E.L.: Linkiu paklausti savęs, ar aš tikrai tai noriu daryti? Jei atsakymas yra taip, tai imti ir žengti vieną mažą žingsnelį ta kryptimi: užpildyti paraišką, parašyti elektroninį laišką, paskambinti, susitikti. Nors vieną žingsnį pirmyn. Pasauliui reikia žmonių, įgyvendinančių savo svajones.
T.B. Daryk, kaip tau geriausia. Jei per baisu – gal ne laikas. Tačiau tada ir nekamuok savęs amžinomis svajomis. Jei toliau kamuoji – šok į ugnį. Blogiausia, kas nutiks, – sudegsi. Tačiau nesijaudink – skausmai truks tik dar kelis dešimtmečius, ir bus viskas.
– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusios kurti radijo laidą, kokio ėjimo tikėjotės ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavote iš kito žaidėjo: klausytojų, laidos svečių, kolegų, tėvų, draugų, o gal savęs pačių ar viena iš kitos?
E.L.: Įdomiausia buvo, kai supratau, kad mūsų laidos „Žaidžiam žmogų“ taisykles kuriame ir kryptį pasirenkame tik mes pačios su Taute. Kad tai mūsų žaidimas, apie kurį išgirdome ir galbūt išgirsime visokių įžvalgų – ir giriančių, ir kritikuojančių. Bet mes suaugusios ir rasime būdų, kaip su visu tuo susitvarkyti. Svarbiausia žaisti tai, ką norisi, su tais, su kuriais norisi.
T.B.: Ėjimas, į kurį dar mokausi reaguoti: negaliu numatyti kitų žmonių ėjimų. Neseniai atradau paspirtukus, kelionės tik patvirtino – žmonės vaikšto labai neprognozuojamai.
