Rašė Jorė Janavičiūtė
Riilkos Vaahteros, Petri Anttilos, Konstantino Kondrukhovo, Shoot Hayley, Kirilo Kainulaineno nuotr.
Žvarbų rudenį šildo vasaros prisiminimai. Pro debesis pamatau Helsinkio įlankėles ir miškus. Šį vaizdą paskutinį kartą mačiau 2019-aisiais, kai vykau į muzikos festivalį „Flow“ šiame mieste. Ten vykau ir šį rugpjūtį. Tai buvo pirmas mano tarptautinis toks didelis festivalis nuo 2019-ųjų.
„Praeitais metais“, – vis pasakau netyčia, galvodama apie 2019-uosius. Tuomet vykdama klausiau savęs – ar vis dar gebu jausti taip, kaip anksčiau? Šį kartą klausimas iškilo pats. Na, tiksliau, kas pasikeitė ir kaip aš jaučiuosi lankydama festivalius po beveik trejų pandemijos metų?
Penktadienis
Su draugais nusileidžiame Helsinkyje ir po pusryčių miesto centre nusprendžiame tradiciškai apsilankyti šiuolaikinio meno muziejuje „Kiasma“. Jame jau dešimtą kartą vyko paroda „ARS22“, kuria siekiama parodyti naujausias šiuolaikinio meno aktualijas iš viso pasaulio. Liekame maloniai nustebinti, nes randame ir lietuvių tekstilininkės Danutės Kvietkevičiūtės darbą.
Apžiūrėję parodą skubame pasidėti daiktų prieš keliaudami į šių metų festivalį.
Atrodo, kad festivalis labiau nei ankstesniais metais buvo orientuotas į suomių publiką. Programoje nemažai tarptautinių atlikėjų, tačiau nepalyginsi su lakstymu nuo scenos iki scenos ankstesniais metais, vis darant skaudžius pasirinkimus ir nespėjant pamatyti visko, ką norėtum. Šiemet prieš pat festivalį atšaukta nemažai žinomų atlikėjų pasirodymų, tarp jų – ir mano labai norėtos pamatyti grupės – australų „King Gizzard & The Lizard Wizard“. Nusiteikiu atradimams.
Draugė suomė mane atsiveda į šalyje gerai žinomo naujos kartos indie-folk / tradicinės suomių popmuzikos atlikėjo ir aktoriaus Antti Autio ir grupės koncertą pagrindinėje scenoje. Atlikėjo dainos skamba vien suomių kalba ir iš pirmo žvilgsnio gali priminti mūsiškį „FC Baseball“. Tačiau net mano silpnos suomių kalbos žinios leidžia išgirsti atlikėjo dainų lyriškumą ir nuoširdumą, susimaišiusį su suomišku užsiparinimu ir ramiu rimtumu. Ryškiausiai skamba jo daina „Kaikki hyvin“ (liet. „Viskas gerai“) apie tai, kai sakai, kad viskas gerai, net kai esi pačiose skaudžiausiose situacijose.
Nusprendžiame su drauge pasivaikščioti po festivalio teritoriją. „Flow“ vyksta buvusios Suvilahti elektrinės teritorijoje, netoli Helsinkio centro įsikūrusiame, jaunimo pamėgtame Sörnäineno rajone.
Kaip ir kiekvienais metais, festivalyje gausu scenų – be pagrindinės, yra „Red Arena by Lapin Kulta Pure“, kurioje, kaip ir pagrindinėje, koncertuoja daugiausia publikos pritraukiantys atlikėjai. Kylantiems atlikėjams pasirodyti skirta „Black Tent“, „Balloon 360°“, įsikūrusi po dideliu baltu balionu, – džiazui. Taip pat daugybė mažesnių scenų, daugiausia eksperimentinei muzikai, elektronikai ir didžėjams. Aplankome ir meno erdves.
Festivalyje gausu ir skirtingų įdomių restoranų, maisto vagonėlių. Kiekvienais metais muzikos festivalis pabrėžia save kaip tvarų, reklamuojamos įvairios iniciatyvos. Ankstesniais metais festivalio reklamoje buvo pabrėžiama, kad visos festivalio šiukšlės bus perdirbamos, kad procentas nuo bilieto bus skirtas Baltijos jūrai švarinti, įvairiais būdais skatinama grąžinti depozitą. Šiemet pagrindiniu tvarumo akcentu tapo maistas – festivalyje atsisakyta raudonos mėsos ir paukštienos.
Atsigeriame ir pamėgtų suomiškų long drinks, kurių kaina siekia beveik 9 eurus (alus – apie 8 eurus). Tam, vykstant į „Flow“, reikia nusiteikti.
Ateiname į „Black Tent“ – čia groja „New Ro“. Ji tampa vienu didžiausių šio festivalio atradimų. Tai suomių / švedų / britų atlikėja, anksčiau žinoma kaip Ronya, ji yra pačiame savo kūrybingumo ir profesionalumo žydėjime. Talentinga vokalistė, maišanti ritmenbliuzo stilių su keistu ir itin atviru storytelling‘u ar net stand up komedija, iškart paperka ir įkvepia spalvingumu, trykštančia energija ir pasimėgavimu tuo, ką daro.
Po jos pasirodymo sugrįžtame prie pagrindinės scenos, kur jau žaismingai karaliauja jauna norvegų popmuzikos atlikėja Sigrid. Scenoje su grupe, apsirengusi labai paprastai – mėlynais džinsiukais ir baltais marškinėliais, ji prikausto dėmesį. Skamba jos hitai „Burning Bridges“, „Head on Fire“, „Don‘t Kill My Vibe“ ir kt., kurie kartu su jos drąsa, talentu, profesionalumu, nuoširdumu ir stipriu požiūriu į moterų poziciją muzikos industrijoje yra užtarnavę jai vardą tarptautinėje muzikos scenoje. Tikras festivalinis popmuzikinis pasirodymas. Susitinku su seniai matytais draugais suomiais ir mes šokame. Atrodo, kad būtent dėl tokios patirties festivalyje ir atvykau.
Čia prasideda ir „Flow“ įprastas bėgiojimas nuo scenos iki scenos norint suspėti išgirsti viską. Bėgame į „Black Tent“, kur jau groja folk atlikėja Aldous Harding iš Naujosios Zelandijos. Jos pasirodymas subtilus, itin traukia atlikėjos charizma. Labiausiai įsimena tuo, kad ji ne tik dainuoja ir groja keisdama instrumentus, bet ir itin išraiškingai perteikia savo emocijas.
Po trumpos vakarienės atgavę jėgas grįžtame į koncertus. „Red Arena“ scenoje pasirodo JARV IS… – britų popmuzikos legendos Jarvio Cockerio, buvusio grupės „Pulp“ vokalisto, projektas. Savo muzikoje jis maišo indie roką, alternatyviąją šokių muziką ir improvizaciją. Ryški Jarvio asmenybė yra svarbiausia. Pasirodymo metu jis aktyviai šoka, juda scenoje ir bendrauja su publika, bando kalbėti suomiškai, bet tai jam nelabai sekasi. Vis dėlto pasirodymas ilgainiui tampa kiek monotoniškas, pažadina ir įtraukia tik paskutinis gabalas, dėl kurio ir išlaukiu iki koncerto pabaigos – tai ironiškasis „House Music All Night Long“.
Pasibaigus šiam koncertui, keliaujame link pagrindinės scenos klausyti penktadienio headliner‘ių. Su minia judant žemyn link pagrindinės scenos, atsiveria epinis vaizdas – galybė žmonių, o scenoje tikrą tūsą užkūrę ir visus šokdinantys virtualiąja grupe vadinami „Gorillaz“. Jie užgroja gabalą „Strange Timez“, įrašytą kartu su „The Cure“ vokalistu Robertu Smithu. Ekranuose pasirodo milžiniškas jo veidas mėnulio fone, jis keičiasi su animuotais fikcinių grupės narių ir jų susikurto pasaulio vaizdais.
2001-aisiais išgarsėjusi grupė tęsia savo pasirodymą grodama savo hitus, pasirodymas – itin profesionalus, viskas – instrumentai, pagrindinis vokalas ir back‘ai, vizualizacijos – neįtikėtinai sinchroniška. (Toks profesionalus, kad gal net per profesionalus?) Čia man kažkas atsitinka. Aš daugiau nebegaliu… Aš? Ištikima festivalių lankytoja. Tenka pripažinti ir palikti „Gorillaz“ pasirodymą ir planus pamatyti maištingąją danę MØ. Ar taip dabar bus visada? Ar tai tik popandeminis socialinis nerimas? Ar man tik reikia trupučio ramybės ir miego? Važiuojame namo atnaujinti energijos. Suvokiu, kad bet kokiu atveju ją teks taupyti ir ateinančiomis dienomis arba atrasti kūrybiškų būdų jai atgauti.
Šeštadienis
Nauja diena prasideda nuo vieno iš tokių būdų – su draugais einame į ant Baltijos jūros kranto, prie pat uosto, įsikūrusį atvirą baseiną su pirtimis „Allas Sea Pool“. Tai kaip tik tai, ko reikėjo! Jėgos ir meilė gyvenimui sugrįžta. Paskui keliaujame į fusion virtuvės restoraną „LieMi“. „Shanghai Taco“, kokteilis, suomiškasis long drink‘as ir energija festivalinti toliau sugrįžta.
Sprendimas į festivalį sugrįžti tik jau vakarėjant taip pat puikiai pasiteisina. Šios dienos festivalio vizitą pradedame nuo feministinio pankroko scenos legendų – „Bikini Kill“. Ši grupė susikūrė 1990-aisiais ir išsiskirstė 1997 m., tačiau 2019 m. vėl sugrįžo į sceną. Ji buvo laikoma „Riot Grrrl“ judėjimo pradininke. Muzikantės tikėjo, kad jei visos merginos turėtų roko grupes, pasaulis būtų kitoks. Energijos joms netrūksta – jos šoka, keičiasi instrumentais, atrodo spalvingai ir išlaiko maištingą dvasią.
Keliaujame prie pagrindinės scenos, kurioje pasirodo reperė Princess Nokia. Jos asmenybė, gyvenimas ir požiūris tikrai įvairiaspalviai. Kai puertorikiečių kilmės atlikėja buvo vaikas, jos mama mirė nuo AIDS, vėliau ją auginusi globėja prieš ją naudojo fizinį smurtą, tad paauglė persikraustė gyventi pas savo močiutę, kur ir pradėjo kurti pirmuosius ritmus. Ji save identifikuoja kaip juodaodę indėnų kilmės (afro-indigenous), feministę, gender fluid ir biseksualią. Destiny Nicole Frasqueri kartais vaidina kine, o kartais trenkia ar apipila karšta sriuba, jei kas nors negerbia moterų arba švaistosi rasistiniais komentarais. Ir, ko gero, čia tikrai ne viską išvardijau. Kokia intensyvi ir ekscentriška jos biografija, toks ir pasirodymas. Ji scenoje tik su didžėjumi, dėvi atvirą žalią sportinį kostiumėlį, pasirodymo pradžioje papasakoja, kad jos lagaminas neatvyko ir jai liko tik šis drabužis: „I made it work!“. Ji nebijo provokuoti ne tik savo išvaizda, bet ir žodžiais. Bet kartu tarp dainų vis nuoširdžiai dėkoja publikai ir Dievui. Nors ji scenoje beveik viena, bet ją visiškai užpildo. She made it work!
Toliau lūkuriuojame prie pagrindinės scenos prieš muzikantus, dėl kurių čia šį kartą ir atvažiavau, – grupę „Florence & The Machine“.
Pasirodymas prasideda sprogimu – daina „Heaven is Here“ iš naujo šiais metais išleisto grupės albumo „Dance Fever“. Grupės širdis Florence Welch, apsirengusi balta laisva suknele su daugybe klosčių, besiplaikstydama ilgais raudonais plaukais laksto po sceną, skamba nemažai dainų iš naujausio albumo. Suskamba ir vienos pirmųjų dainų „Kiss With A Fist“, kuriai stengiamasi suteikti naujo rokenroliškai energingo ir maištingo skambesio, „Cosmic Love“ skamba itin didingai – minia šviečia telefonų švieselėmis, o ji su savo sunkele vis sukasi, vis sukasi…
Koncerto metu, kažkur tarp dainų, Florence prisipažįsta turinti bėdų dėl nerimo ir paprašo fotografo jos nefotografuoti su teleobjektyvu. Prieš kitą dainą ji papasakoja apie savo psichologinių problemų malšinimą alkoholiu ir prisipažįsta, kad anksčiau tai buvo dalykai, apie kuriuos negalėjo kalbėti. Dabar gali. Dainoje „Hunger“ ji dainuoja apie ją paauglystėje kankinusius valgymo sutrikimus – apie alkį, apie meilės paieškas badaujant ir jaučiant tuštumą, apie jos paieškas ant scenos, kai gali atsiduoti nepažįstamiems ir nereikia nieko bijoti… Ji taip pat atlieka mano mėgstamą grupės dainą „Free“. Atlikėja koncerto metu neslėpė, kad ir ši daina yra apie nerimą. Pasirodymą baigia ją išgarsinusiu hitu, pasakiškais mitologiniais motyvais paremta daina „Rabbit Heart (Raise It Up)“, kuris kadaise buvo mūsų „DeviantAart“ sėdinčių merginų fotografių himnas. Užaugome mes, užaugo ir mūsų mėgstami atlikėjai. Ir mums, ir jiems rūpi kiti dalykai. Tačiau mes vis dar bandome atpažinti save jos muzikoje. Pasirodymas tampa beveik savireflektyvus – paskutinė daina baigiasi žodžiais „This is a gift.“ (liet. „Tai dovana“). Florence dovana mums.
Pabaigusi dainą ji nubėga prie apačioje už tvorelės stovinčių žiūrovų, paima vienos merginos ištiestą gėlių vainiką, užsideda jį ant galvos ir pasišokinėdama nubėga nuo scenos.
Čia aš pradedu po truputį pagauti savo, kaip žiūrovės, pokyčius, įvykusius po pandemijos. Koncertus dabar, po praėjusio laiko, jaučiu paprasčiausiai kitaip. Anksčiau buvęs troškimas viską išjausti iki paskutinio lašo, pasikeitė į labiau stebėjimą, subtilų jautimą ir intelektualinį pasirodymų ir reiškinių apmąstymą.
Po Florence pasirodymo nuskubu paklausyti britų naujos postpanko bangos atstovų „Fontaines D.C.“ Ir ką aš čia ką tik kalbėjau – taip šoku, kad net stebiuosi, kaip mano kojos dar atlaiko. Čia apima tas ilgai ieškotas lengvumas.
Sekmadienis
Tačiau už tai kitą dieną tenka susimokėti – atsikėlus kojos vos juda, o dar tas iš kažkur atsiradęs nerimas. Todėl sugrįžtu į festivalį tik vakarėjant, kai groja britų roko grupė „Black Midi“. Jų koncertas pasirodo kiek per intensyvus, tad palieku jį. Keliauju stebėti Michaelio Kiwanukos pasirodymo. Jis lyriškas ir svajingas, tačiau pernelyg emociškai neįtraukia. Pabaigoje nuskamba serialo „Big Little Lies“ gerbėjų pamėgta daina „Cold Little Heart“.
Trumpam užsuku paklausyti muzikos prodiuserio ir atlikėjo Fred Again. Nors šokių muzika ir nėra man artimiausias žanras, tačiau čia pataikau labai gražiu momentu – milžiniška palapinės scena šėlsta su tolius nunešančiu jo gabalu „Mustafa (time to move you)“.Visi užsidega mobiliųjų telefonų švieseles. Vienas didingesnių festivalio pasirodymų. Taigi aplanko dar vienas supratimas, paaiškinantis ir mano jausmus per „Fontaines D.C.“ – vieni labiausiai pradžiuginančių atlikėjų yra man mažiau žinomi, suteikiantys naujumo ir atradimo jausmą.
Toliau laukiame vieno ir to vienintelio, kurį, neslėpsiu, man smarkiai nusišypsojo laimė, pamatyti net du kartus per tris dienas, – „Nick Cave & The Bad Seeds“. Nickas Cave‘as su Suomijos publika susipažinęs jau gana neblogai, šį atlikėją būtent šiame festivalyje teko matyti dar 2013 m., tad tarp jo ir publikos iškart įvyksta chemija. Pasirodymas subtilus ir teatrališkas. Nickas, kaip jam ir įprasta, viso pasirodymo metu nuolat bendrauja su publika. Viena gudresnių gerbėjų atsineša plakatą: „Nick Cave, dance with me“, jis su ja ir pašoka. Dainininkas itin jautriai atlieka dainą „I Need You“ – dideliuose ekranuose matome jo veidą, kameros perteikia kiekvieną jo emocijos krustelėjimą. Skambančių dainų sąrašas panašus kaip Vilniuje, tačiau festivalyje pasirodymas, suprantama, trumpesnis. Įsimintiniausiai abiejuose miestuose man nuskamba „Jubilee Street“, „City of Refuge“ ir „Vortex“. Helsinkio koncertas – profesionalus performansas, turintis tam tikro grotesko ir, sakyčiau, su kokybiškesnėmis projekcijomis ir garsu. Vilniuje – gryna emocija. Taip pat pasirodė, kad Vilniuje užtruko ilgiau užmegzti ryšį su publika, bet kai pavyko, tai pavyko.
Bet dabar dar sugrįžtame į Helsinkį. Festivalis pasibaigia, visi skirstosi, nors namo eiti dar nesinori. Užsukame į barą netoli festivalio zonos. Prisėdę su draugais dalijamės festivalio įspūdžiais.
Festivalyje iš viso pasirodė apie 160 atlikėjų, kaip skelbia organizatoriai, jis pagerino visus savo lankomumo rekordus – per tris festivalio dienas apsilankė 90 tūkst. žmonių.
Pradedu suprasti „Flow“ pamokas. Suvokiu, kad pasikeičiau per pandemijos laiką, – atėjo metas mokytis taupyti energiją. Paklausti savęs iš naujo, ko noriu ir ką galiu, mat per tą laiką pasikeitė mano jėgos ir poreikiai. Galbūt jau nebepajausiu visko giliai ir iki galo, bet juk geriau pamatyti mylimas ar naujas grupes ir atlikėjus, kurių „Flow“ visada pasiūlys, nei jų nepamatyti. Geriau patirti nei nepatirti. Tad tikiuosi, kad atradę, kaip mėgautis koncertais iš naujo, kitais metais sugrįšime į „Flow“ su dar daugiau draugų iš Lietuvos.