Rašė Ieva Šukytė
Islandų režisierius Hlynuras Pálmasonas – gan gerai pažįstamas lietuvių sinefilams. Abu jo ankstesni filmai „Žiemos broliai“ ir „Balta balta diena“ buvo pristatyti šalies kino festivaliuose ir įvertinti apdovanojimais. Naujausioje juostoje „Prakeikta žemė“ („Vanskabte Land“), kurios premjera įvyko Kanų kino festivalyje, režisierius atsigręžia į kolonijinį laikotarpį, kai Islandiją valdė Danijos Karalystė. Krikščioniškos misijos vedamas kunigas visiškai nenutuokia, kaip jo gyvenimą ir kelią pakeis susidūrimas su atšiauria ir visiškai nesvetinga Islandijos gamta. Apie tai ir kitus dalykus kalbamės su juostos režisieriumi, kurio filmas buvo rodomas šių metų Europos kino forume „Scanorama“.
– Filmo naratyvas kuriamas aplink septynias fotografijas, kurias XIX a. pabaigoje Islandijoje sukūrė danų kunigas. Kodėl nusprendėte taip dėlioti istoriją?
– Iš tiesų man kilo problemų rašant scenarijų. Medžiaga atrodė negyva ar nuobodi. Scenarijų pradėjau rašyti dar 2013 m. Kai man kilo idėja, kad kunigas keliauja su fotoaparatu, pradėjau galvoti, kokias nuotraukas jis darė, kokie žmonės jose pavaizduoti. Pavyzdžiui, kaip jis įamžino merginą ar žmones, su kuriais keliavo, kas aplink dėjosi. Taip pradėjau įsivaizduoti tas fotografijas ir jos įnešė gyvybės į visą scenarijų ir filmo naratyvą. Po šios idėjos rašyti scenarijų iškart tapo lengviau. Tačiau noriu pasakyti, kad visa tai išgalvota. Fotografijos yra tai, kas gimė mano galvoje. Jos nebuvo kažkieno atrastos Islandijoje.
– Jūsų filmas taip pat paliečia kolonializmo temą, kai Danija valdė Islandiją. Kine ši tema apskritai retai aptarinėjama. Kodėl jums ji buvo tokia svarbi?
– Manau, tai kilo iš labai savanaudiškų paskatų. Esu islandas, bet daug metų studijavau ir gyvenau Danijoje. Tad abi šalis pažinojau gan gerai. Man buvo įdomu grįžti šiek tiek į praeitį, kai šalį valdė Danijos Karalystė. Islandija atgavo nepriklausomybę 1918 m., tačiau visiškai nepriklausoma tapo 1944 m. Pradėjau tyrinėti kolonijinį laikotarpį galvodamas, kaip tai sietųsi su mano kuriama istorija. Tačiau greitai kiek nutolau ir pradėjau kurti savo naratyvą. Žinoma, jį įkvėpė mano atliktas tyrimas, perskaityti laiškai ir kelionių dienoraščiai. Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau atkreipti dėmesį į šių dviejų šalių kalbų, kultūros skirtumus. Islandijos literatūroje šis laikotarpis yra minimas, tačiau kine – ne. Islandija nepriklausomybę atgavo nepraliejusi nė lašo kraujo. Mums visiškai nereikėjo kovoti. Kai įvykiai ne tokie dramatiški, niekas apie juos nekalba. Tačiau nereiškia, kad nėra įdomios istorijos. Mane traukia mažiau dramatiški pasakojimai. Geriau suprantu istorijas apie gyvenimą, keliones, santykius, bendravimą.
– Atšiauri Islandijos gamta jūsų filme yra atskiras veikėjas. Gal galite išsamiau papasakoti, kaip sekėsi ją įamžinti?
– Realiai filmuoju tai, ką žinau. Šiame filme dirbau su operatore Maria von Hausswolff, kurią labai gerai pažįstu. Kartu dirbame nuo kino mokyklos laikų. Esame labai geri draugai, todėl darbas buvo lengvas. Dirbame tyliai, beveik be žodžių, nes nereikia aptarinėti paties proceso. Filmo vietas pažįstu labai gerai. Filmas filmuotas vietose, esančiose netoli mano gimtųjų namų. Jas aplankau kiekvienais metais. Renku ten uogas, grybus arba einu į žygius su savo šeima. Tad scenarijų rašiau vietai, kurią žinau. Man tai labai svarbu. Privalau rašyti pažįstamiems žmonėms ir apie pažįstamas vietas. Kitaip negaliu.
– Jeigu jau prakalbome apie Islandijos kraštovaizdį, reikėtų nepamiršti garso, kuris taip pat prisideda kuriant filmo atmosferą. Sakyčiau, netgi sunku įvardyti, koks instrumentas ten groja. Gal galėtumėte papasakoti, kaip kūrėte garso takelį?
– Smagu, kad tai paminėjai. Norėjau, kad instrumentas skambėtų lyg vėjas. Kai pradėjau dirbti prie filmo muzikos, galvojau, kad visą garsą sudarys vėjas, lietus, gido ir merginų dainuojamos dainos. Tačiau pradėjau tyrinėti muziką. Galvojau, kokį garsą galėtume panaudoti šiam filmui. Susipažinau su muzikantu Alexu Zhang Hungtai. Jis turėjo grupę pavadinimu „Dirty Beaches“. Paskui pradėjo rašyti muziką, tad susisiekiau su juo ir susirašinėjome porą mėnesių, apsikeisdami mintimis. Tada jis įrašė saksofono melodiją tunelyje. Aš iškart ją pajutau. Sunku buvo suprasti, koks instrumentas ten groja. Pamačiau, kaip tai siejasi su mano filmu, ir pradėjome dirbti su šiuo garsu. Alexas taip pat vėliau parašė melodiją fortepijonui, kurią panaudojau savo trumpametražiam filmui, kurį neseniai sukūriau. Man labai patiko su juo dirbti.
-
- Kadrai iš filmo „Prakeikta žemė“
– Dainos jūsų filme taip pat turi savo naratyvą. Kaip nusprendėte, kurias dainuos jūsų veikėjai?
– Manau, tai atsirado kuriant gido personažą. Norėjau išsiaiškinti, kas jis toks. Ragnaras yra gamtos žmogus. Jis islandas, tikriausiai daug keliauja, gyvena izoliuotai. Jeigu į tai pasineri, atrandi spalvingų islandų veikėjų. Daugumą jų galime vadinti gamtos poetais. Jie jaučia meilę kalbai, muzikai, rimui vien dėl to, kad praleidžia daug laiko vieni. Jiems reikia užmegzti bent kokį dialogą su savimi. Todėl jie kuria rimus. Dainomis norėjau išryškinti kunigo kitoniškumą. Pastorius yra visiškai kitoks. Jis labai skiriasi nuo gido. Tad norėjau šias priešingybes palyginti. Tai buvo vienos iš priežasčių, kodėl pasirinkau šias dainas. Tačiau visos jos yra tikros. Islandijoje yra vieta, kur galima klausytis įvairių įrašų, dauguma jų yra dainos, kurias atlieka ūkininkai. Šie įrašai mane įkvėpė kuriant Ragnaro personažą.
– Jūsų naujausiame filme pagrindinius vaidmenis atlieka aktoriai, vaidinę ankstesniuose jūsų filmuose, – Ingvaras Sigurdssonas ir Elliottas Crossetas Hove. Vaidina ir jūsų dukra Ída Mekkín Hlynsdóttir. Atrodo, jums patinka dirbti su tais pačiais žmonėmis. Kaip kūrėte šiuos veikėjus kartu su jais?
– Manau, taip yra, nes juos labai myliu ir noriu su jais leisti laiką. Kai rašau scenarijų savo filmams, tiesiog pirmiausia apie juos pagalvoju ir laukiu mūsų darbo drauge. Kai dirbi su žmogumi, kurį pažįsti, geriau supranti, kaip rašyti tam tikrą sceną. Man sunku kurti visiškai nepažįstant žmogaus. Mane stimuliuoja, kai rašau pažįstamam aktoriui. Noriu, kad jam patiktų scenarijus. Juk ir gyvenime mums reikia žmonių, su kuriais jaučiame ryšį. Su kai kuriais sukuri itin artimą, gilų ryšį. Tad stengiuosi tokius žmones laikyti kuo arčiau savęs. Kai kuri filmą, dažnai galvoji, kad juo palieti tik paviršių. Norisi nerti gilyn, bet pats procesas jau užbaigtas. Todėl norisi vėl susitikti su tais pačiais žmonėmis ir kurti toliau.
– Kunigo kelionė į Islandiją greitai virsta dviejų skirtingų požiūrių į pasaulį konfrontacija. Kiek filme atsiskleidžia jūsų paties požiūris?
– Žinoma, istorijoje atsispindi mano paties matymas. Tačiau nemanau, kad pats filmas pateikia daug atsakymų. Norėjau sukurti juostą, kuri kviestų žmones ir būtų atvira interpretacijoms. Man labai patinka tokie filmai. Jie leidžia patiems žiūrovams pasinerti į kūrinį ir kurti savo interpretacijas. Todėl pats stengiuosi taip kurti. Manau, filmas yra daugiau dialogas nei monologas. Keliu daug klausimų, tačiau nepateikiu atsakymų. Galiausiai juostoje atrandame, kokia graži yra mirtis. Tai supratau kurdamas filmą. Man patinka kurti filmus, kurie pirmiausia nustebina mane. Tada, manau, tai paveikia ir žiūrovą.
– Jūsų filme ne tik žmonės, bet ir gyvūnai atlieka svarbų vaidmenį. Juostos pradžioje šuo džiaugsmingai sutinka danų kunigą, tačiau pabaigoje jis vienintelis ant jo loja, tarsi pranešdamas apie visas jo nuodėmes ir nusikaltimus. Kaip nusprendėte įtraukti gyvūnus į filmą? Aviganiai taip pat yra labai svarbūs Islandijoje ir dažnai vaizduojami jūsų šalies kine.
– Taip, gyvūnai išties yra labai didelė mano gyvenimo dalis. Ar tai būtų šuo, ar arklys, jie formuoja mūsų gyvenimus labiau, nei mes galvojame. Jie dažnai gelbėja mūsų gyvybes. Islandų arkliai yra labai svarbūs mūsų šalies istorijoje. Ir aviganiai šunys. Jie ne tik padeda atlikti darbus, bet ir yra geri mūsų draugai. Kai pradedi studijuoti kino mokykloje, tau visada sako – nedirbk su vaikais ar gyvūnais, nes tai yra sunkiausias dalykas kine. Tačiau man kaip tik patinka dirbti su jais. Jie elgiasi labai natūraliai, todėl iš jų lengva išgauti tikras, realias reakcijas ir emocijas. Visuose mano filmuose yra daug vaikų ir gyvūnų. Tačiau, kai pradėjau rašyti šį kūrinį, neturėjau tam tikros idėjos, kokį vaidmenį atliks šie gyvūnai. Jie tiesiog natūraliai atsirado juostoje.
Tiesa, kai rašiau pirmąją filmo dalį, kurios metu vyksta kelionė per Islandiją, paskambinau savo tėvui ir paklausiau, ar nesiruošia greitu metu keliauti su arkliais. Tada prisijungiau prie jo, norėdamas geriau suprasti gyvūnus ir patį kelionės procesą. Tai man labai padėjo. Tuomet nugaišo mano tėvo arklys. Norėjau jį nufotografuoti ir pamatyti, kas bus toliau, patį mirties, kūno irimo procesą. Vėliau supratau, kaip tai siejasi su mano filmu, ir šią medžiagą panaudojau istorijai. Gyvūnams skirta viena iš šio filmo dalių.
– Pakalbėkime apie religiją filme. Kunigas atstovauja krikščioniškajam pasauliui, kuris pradeda byrėti, kai veikėjas stoja į akistatą su žiauria Islandijos gamta. Viskas pradeda keistis po vertėjo mirties, dėl kurios iš dalies kaltas kunigo godumas ir noras kuo greičiau pabėgti nuo tokios gamtos. Žvelgiant į islandiškąją pusę, ji atrodo labiau pagoniška, arčiau gamtos.
– Taip, visiškai sutinku. Kai kunigas praranda vertėją, jis tarsi praranda balsą. Jis nebegali daugiau komunikuoti su vietiniais. Manau, jis į šalį žiūri su tam tikra arogancija ir visišku neišmanymu. Jis tikriausiai turi romantišką savo misijos įsivaizdavimą. Jis visiškai nenutuokia apie keliavimą Islandijos aukštumomis. Ten niekas negyvena, o jis galvoja, kad keliaudamas fotografuos vietinius žmones. Gamtai visiškai nesvarbu jo dvasiniai įsitikinimai. Kai susiduria su žiauriais jos elementais, Lukas pamažu pradeda nykti. Jis pradeda kvestionuoti savo tikėjimą.
Kurdamas filmą galvojau: kas yra religijos priešingybė? Ar tai – gamta? Žinoma, aš turiu savo įsitikinimus. Esu liuteronas pagal tikėjimą, tad pažįstu šį pasaulį. Jį suprantu, bet tai yra mano vaikystės tikėjimas. Manau, taip kūriau ir filmą. Visiškai nesiekiu jame pamokslauti, sakyti, kas yra gerai ar blogai. Tiesiog norėjau parodyti dvi priešingybes.
Kartais pagalvodavau: jeigu būčiau augęs laikotarpiu, apie kurį pasakoja filmas, galbūt būčiau tapęs kunigu. Tuo metu daugiausia pinigų turėjo Bažnyčia. Dabar viskas pasikeitė. Tačiau tada buvo daug kunigų, kurie tikriausiai nebuvo labai tikintys, juos domino kiti dalykai. Todėl man patiko kunigo-menininko vaidmuo. Jeigu jis būtų gimęs kitu laiku, galbūt nebūtų tapęs kunigu. Tačiau nenorėjau to per daug aiškinti. Norėjau, kad žiūrovai pamatytų ir suprastų, kad jis tikriausiai nevisiškai atsidavęs tikėjimui.
