Raminta Naujanytė-Bjelle ir jos muzikiniai eksperimentai

Rašė Toma Vidugirytė

Kompozitorė ir muzikos atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle scenoje – jau daug metų ir muzika yra didelė jos gyvenimo dalis. Raminta taip pat yra asociacijos LATGA, kolektyviai besirūpinančios įvairių sričių autorių teisėmis, tarybos pirmininkė, studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doktorantūroje ir dėsto kompoziciją studentams. Apie visas veiklas ir kalbėjomės su Bjelle. Ji mums plačiau papasakojo apie grojimą inovatyviu instrumentu „Mi.Mu Gloves“, apie rengiamą naują albumą, norą daryti įdomius dalykus, stebinti save ir kitus.

– Jau dvejus metus esi LATGA tarybos pirmininkė. Prašau plačiau papasakoti apie šias pareigas.

– LATGA apima visas meno sritis – vizualiuosius ir audiovizualinius menus, literatūrą, dramą ir muziką. Mano tikslai buvo gana idealistiniai – siekdama pirmininkės posto prižadėjau būti tarpininke, kuri sujungia įvairių sričių autorius siekti bendrų tikslų, taip pat daviau žodį pasistengti, kad organizacija taptų patrauklesnė patiems autoriams. Pradžia buvo be proto sudėtinga – nemiegodavau iki paryčių, skaitydavau įstatymus, įvairius dokumentus, kasdien tardavausi su kolegomis tarybos nariais ir įvairių sričių profesionalais. Dabar jaučiu, kad dalis darbų nuveikta, situacija pagerėjo. Jaučiu ir kitokį grįžtamąjį ryšį iš žmonių. Aišku, dar yra problemų, bet pati išmokau priimti jas kaip teigiamą dalyką – galimybę kažką išspręsti / pasiekti. Labai džiaugiuosi taryba, naująja direktore (Laura Baškevičiene – red. past.). Atnaujinome įvaizdį, be to, pavyksta išgyventi tokiu finansiškai iššūkių kupinu laikotarpiu. Kartais tenka padaryti drąsių sprendimų, pavyzdžiui, Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu (asociacija nutraukė bendradarbiavimą su šių šalių autorių bendrijomis). Augu kartu su LATGA.

– Kaip pasikeitė tavo požiūris į tą vidinę virtuvę – autorių teises ir visą muzikinį verslą?

– Supratau, kad dalis autorių nesirūpina savo teisėmis ir norėtųsi, kad ši sritis jiems būtų bent šiek tiek aktualesnė, nes gerbti save ir rūpintis savo kūryba tikrai verta. Ir pati seniau mažai rūpinausi savo, kaip autorės, teisėmis, bet dabar žinau, kad, kilus menkiausiam klausimui, turiu su kuo pasikonsultuoti. Kaip ir kiekvienas autorius, galiu kreiptis į LATGA, kurioje gaunu atsakymus ir patarimų. Aišku, būdama tarybos pirmininke, vis rečiau klausinėju kolegų iš administracijos ir dažniau pati konsultuoju autorius (šypsosi). Asociacija keičiasi, yra dar atviresnė, dar labiau komunikuojanti, su autoriais bendrauja asmeniškai ir pagarbiai. 

Man niekad nebuvo įdomu parašyti populiariausią dainą ar tapti A lygio žvaigžde. Man įdomu kažką atrasti, sužinoti, padaryti tai, ko niekas dar nepadarė.

– Kokie dabartiniai iššūkiai autorių teisių sistemoje?

– Pavyzdžiui, srautinių transliacijų platformos (pvz., „Spotify“), mano nuomone, skriaudžia autorius, nepakankamai jiems atlygina už kuriamą turinį. Europoje asociacijos susiduria ir su prodiuserių, kurie naudojasi teisine kūrybos puse mažiau besidominčiais autoriais, problema. Taip, čia sena problema, bet ją reikia spręsti.

Dažnai teisė vejasi technologijas, naujoves, nes autoriniai kūriniai kuo toliau, tuo labiau sklinda skaitmeniniu būdu. Norisi, kad viskas vyktų kuo sklandžiau ir autoriams už jų kūrybos naudojimą būtų deramai atlyginta. 

Dar man labai rūpi siaura, bet labai jautri natų kopijavimo problema. Nežinau, kiek esi girdėjusi apie tai, kad negalima kopijuoti natų ir iš tų kopijų dainuoti ar groti. Jeigu nori kūrinį groti iš natų koncerte, jos turi būti originalios ir sertifikuotos, o autoriai už tokį panaudojimą turi gauti atlygį. Deja, Lietuvoje dar įsigalėjęs suvokimas, kad natas galima pasiimti iš interneto ar nusikopijuoti iš leidinio.

Taigi, visi chorai, orkestrai ar pavieniai atlikėjai, kurie neperka sertifikuotų natų leidinių ar jų legalių elektroninių versijų, elgiasi nesąžiningai autorių atžvilgiu. 

Gali būti, kad dažnai autorių teises pažeidžiame iš nežinojimo. Bet ne vien teisė čia svarbu, reikia iš pagrindų keisti savo vertybių sistemą. Tačiau nesunku suvokti, kad negalima kažkieno kūrybos naudoti, kur papuola, neatsiklausus, siųstis iš nelegalių šaltinių. Taip autorių skriaudžiame, rodome jam nepagarbą, o tai neteisinga. Beje, ir patys autoriai dar nepratę gerbti savo darbo, dažnai nusileidžia savo kūrybos naudotojams. 

Laimei, visuomenės supratimas apie autorių teises keičiasi – kai kuriose srityse greičiau, kai kuriose – lėčiau. Viskas keičiasi į gera, bet tikrai dar yra kur pasistengti.

–  Papasakok daugiau apie studijas – juk esi be penkių minučių mokslų daktarė.

– Pradžioje įsivaizdavau save choro dirigentės amplua, studijavau Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Besimokydama dvyliktoje klasėje turėjau savo chorą, bet supratau, kad man labiau patinka kurti muziką. Pradėjau mokytis kompozicijos, LMTA baigiau bakalaurą, magistrą, o besimokydama Islandijoje atradau sritį, kuri mane veža – muzikos technologijas, t. y. viskas, kas susiję su garsu ir naujomis technologijomis, o labiausiai sudomino gestais valdomi instrumentai. Tai įvairios interakcijos, kurių labai didelė dalis susijusi su kompiuteriniais žaidimais, su programavimu ir inžineriniais sprendimais. Man, kaip mėgstančiai multitaskinti ir užsiimti įvairiomis veiklomis, buvo tobula atrasti tokią tarpdisciplininę vietą, kur pasaulyje jau kažkas pažengęs, o Lietuvoje – dar naujovė, todėl galiu klausytojus nustebinti ar supažindinti su naujais muzikos atlikimo būdais. Po truputį ir lėčiau, negu norėtųsi, stiprėju šioje srityje, groju „Mi.mu gloves“ pirštinėmis, žaidimų valdikliais, savo kūryboje taikau įvairias mikroschemas ir valdiklius. Dabar bandau padaryti, kad ši mano veikla taptų patraukli platesniam klausytojų ratui, kad tai būtų ne eksperimentinis lygmuo ir mokymosi procesas, bet ir pagrindinė veikla scenoje. Noriu, kad mano mėgstamas dainų kūrybos žanras susijungtų su ieškojimais ir eksperimentais.

– Visa tai atradai būdama Islandijoje?

– Islandija man padėjo atsiriboti nuo rutinos, buities ir nuolatinio bendravimo su žmonėmis Lietuvoje. Man labai seniai reikėjo laiko pabūti su savimi. Išskirtinė gamta ir Islandijoje gyvenantys žmonės – ramios ir stiprios asmenybės – man padėjo susigrąžinti tą penkiolikametę svajojančią Bjellę, kuri turėjo idealistinių, naivių, bet kartu labai stiprių idėjų, užkuriančių siekti daugiau negu paprastos kasdienės veiklos. 

– Ne tik studijuoji doktorantūroje, bet ir dėstai kompoziciją LMTA studentams.  

– Pusę gyvenimo mokau kažką. Nuo darželinukų iki vyresnių už mane žmonių. Žinoma, didžiausias džiaugsmas, kai matai studentus, kurie pasiima iš tavęs kažką naudinga. Jie ateina po metų ir sako „Atsimenu tą tavo frazę…“ arba „Kaip gerai ten buvo…“ Man šitie dalykai reiškia daugiau negu uždirbti pinigai ar sukurta daina. Man čia yra kažkokia beprotiškai didelė, neapčiuopiama prasmė. Vis dėlto dėstau tam, kad pati tobulėčiau ir susisteminčiau temas, kurios patinka. Atsiprašau visų savo studentų, kurie pas mane mokosi, nes mano tikslas – ne tik perduoti informaciją jiems, bet ir augti pačiai. Atsižvelgiant į pasiruošti skirtą energiją ir valandas, tai yra absoliučiai finansiškai neapsimokantis užsiėmimas. Mano galva, mokamas atlygis yra baisi nepagarba dėstytojo specialybei.

Jeigu vien tik dėstyčiau, niekaip neišgyvenčiau Vilniuje, bet, laimei, turiu ir kitų darbų, todėl vis dar dėstau ir dėstysiu tol, kol jausiu prasmę. 

– Scenoje tu jau daugiau kaip dvylika metų ir tame kelyje buvo tam tikrų etapų. Kas darė didžiausią įtaką šiame kelyje? 

– Paauglystėje man įtaką darė daug roko grupių, ypač „Requiem“. Su „Requiem“ leisdavau daug laiko, koncertuodavau. Būdama paauglė, Ukmergėje vieną po kitos turėjau gal keturias grupes, su draugais daug grodavome, kartu kurdavome.

Kelpšoje (Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija – red. past.) prasidėjo kiti etapai ir kitokia muzika. Bandžiau išpildyti savo svajonę – išbandyti įvairiausių žanrų muziką: nuo folkmuzikos iki operos, roko, džiazo, alternatyviosios, eksperimentinės muzikos… Vienur siela virpa, kitur nesijausdavau savimi, bet suprasdavau tik pabandžiusi savo kailiu. Kurį laiką pasitikėdavau tam tikrais atlikėjais, asmenimis arba dėstytojais, bet supratau, kad man tai neveikia, nes galiausiai jie nuvilia arba nepateisina lūkesčių. 

Dabar stengiuosi, kad įkvėpimas ir muzikos estetinis pradmuo kiltų iš manęs, iš mano dirgiklių, nes tada atrandu naujų dalykų ir lengviau pasiekiu norimą rezultatą. Vienu metu buvau pametusi savo muzikinį kompasą – kas man patinka, kas man gražu ir kaip noriu, kad tai skambėtų. Pajutau, kad pradėjau kurti saugiai, neberizikavau. Gal tik dabar taip atrodo, bet,  manau, atėjo metas, kai vėl norisi elgtis kaip paauglystėje, – eksperimentuoti, kurti drąsiai. Tik dabar eksperimentai ir rizika įgauna kitokią formą. 

– Daug kas džiaugiasi, kad dabar Lietuvos muzikos scena labai auga – per pastaruosius dešimt metų atsirado daug kokybiškų muzikos grupių ar atlikėjų. Kaip manai, kada pasivysime, tarkim, Jungtinę Karalystę?

– Kodėl mes vejamės? Manau, kad technologijos leidžia nesunkiai pasiekti kokybės standartą ir dabar viskas labiau sukasi apie savo identitetą, unikalumą. Pavyzdžiui, Monikos Liu atvejis. Pasakai Monika Liu vardą ir žinai skambesį. Kitas pavyzdys – visai nedidelė valstybė (gyventojų skaičiumi) Islandija, kuri vienu momentu taip smarkiai iššovė savo muziką į tarptautinius vandenis. Kokybės standarto užteko, bet viskas buvo susiję su idėja, identitetu, su muzikos skambesiu, kurį jie patys suformavo. Islandams netrūksta pasitikėjimo savo muzika. Mūsų kita istorija. Mes ilgą laiką turėjome cenzūruotą muziką, kultūrą ir natūralu, kad ne taip greitai viskas įvyko ir trūko tam tikrų sudedamųjų dalių, kad greitai judėtume pirmyn.

Galbūt problema slypėjo ir kituose dalykuose? Tik neseniai pajutau tokį gilų bendradarbiavimą tarp kūrėjų. Nebėra individualizmo ir žmonės padeda vieni kitiems. Aišku, čia tik mano pamąstymai, tikrosios priežasties nežinau.

Dabar gilinuosi į senąją, 9-ojo dešimtmečio, Lietuvos roko muziką ir estradą, kai turėjome tikrų perliukų Lietuvoje, tik gal jie liko nepastebėti arba norėjo likti alternatyva, trūko įrašų kokybės ir viešinimo… Dabar viskas juda tik į gera, turime ne vieną tarptautiniu lygiu pripažintą muzikos autorių iš Lietuvos. 

– Daug eksperimentuoji. Koks buvo beprotiškiausias, įdomiausias ar labiausiai įsiminęs eksperimentas?

– Nežinau, ar beprotiškiausias, bet įdomiausias ir mano širdžiai artimiausias yra grupė „Miško gyventojai“ ir viskas, ką mes ten darėme. Mano balsas buvo naudojamas kaip lygiavertis instrumentas, bandžiau netradicines vokalo technikas, žaidžiau su tekstais, pavyzdžiui, dainavau tekstą atbulai.

Kartą pralaimėjau lažybas. Šventojoje vyko festivalis, kuriame aš su beatmakeriais dainavau savo dainas. Per pertrauką turėjau nueiti į Šventosios centrą, šalia restoranų, atsistoti šalia kažkokių palapinių ir vasaros viduryje graulindama (apsimesdama, kad moku) sudainuoti kalėdinį kūrinį „Tyli naktis“. Čia buvo beprotiškiausias momentas (šypsosi). 

Dar prisimenu, kai Akvilė Kavaliauskaitė savo knygos pristatymui paprašė prisijungti prie jų komandos ir kartu mes sukūrėme „kalbantį pianiną“ – juo grojant, kompiuterio ekrane užsirašė knygos pristatymo tekstas.

– 2019-aisiais pasirodė tavo albumas „PLANet B“ ir netrukus prasidėjo karantinai. Papasakok apie jo atsiradimo istoriją. 

– Albumo kūryba prasidėjo Lietuvoje, o baigėsi Islandijoje, todėl jį vadinu pereinamuoju albumu. Dalis dainų buvo inspiruotos Islandijos ir jis buvo tikrai solinis, visą sukūriau viena pati, tik pabaigti jį padėjo Alvydas iš „Keymono“. Albumo formatas – komiksai (iliustravo Algirdas Padleckis). Albume buvo QR kodai, kuriuos nuskaitęs galėjai pasiklausyti dainų. Dabar kaupiuosi kitam albumui. Spėju ir jis bus išleistas kokiu nors netradiciniu formatu (šypsosi). 

– Koks bus naujas albumas, kurio kūrybinis etapas jau prasidėjo?

– Šį albumą kuriu lėtai, norisi neskubėti ir rasti sprendimų, kurie nebūtinai bus populiarūs, bet kokybiški ir įdomūs man pačiai. Išgyvenimai keičiasi, keičiasi ir dainų skambesys.

Dabar jaučiuosi stipresnė kūrėja nei 2019-aisiais. Jaučiuosi dabar labiau Bjelle, labiau pasitikiu savimi, tikiu, kad ir su nauju albumu atrasiu savo klausytojų. Tačiau kalbėti apie nebaigtus darbus yra sunku (šypsosi).  

– Neseniai turėjome progą išgirsti naują dainą „War Is Not A Pop Song“, kurią įrašei su Ukrainos atlikėja Ira Lobanok-Krapka. Kaip užsimezgė pažintis ir kaip gimė šis projektas?

– Kodėl rinkomės karo temą – akivaizdu, o su Ira, arba Krapka (toks Iros sceninis vardas – aut. past.), mes susipažinome ir susidraugavome karantino metu per nuotolinius mokymus, kai studijavome muzikos sklaidą ir dainų kūrybą. Nuo karo pradžios palaikau ryšį su visais ukrainiečiais draugais, taip pat ir su Ira. Klausinėjau apie situaciją, kviečiau ją į Lietuvą, bet ji nesutiko, nes savanoriauja ir padeda kariams savo šalyje. Po kelių mėnesių ji pasakė, kad parašė dainą ir norėtų ją su manimi įrašyti. Žinoma, aš sutikau ir sutarėme, kad įrašyti ji atvyks į Lietuvą.

Daina gimė beprotiškai greitai. Ira papasakojo, kad su grupe keliauja po kitas šalis ir ji ne visose valstybėse gali kalbėti karo tema atvirai, turi pasakoti prisitaikydama, slopinti emocijas. Abi kalbėjome, kad praėjo Rusijos sukelto karo Ukrainoje temos banga, žmonių dėmesys sumažėjo, o tai mums pasirodė absurdiška ir skaudu. Taip kalbantis gimė frazė – war is not a trend. Iš šios frazės idėja vystėsi toliau ir per dieną parašėme dainą, per antrą – įrašėme vokalus ir instrumentinę dalį, o trečią ir ketvirtą dienomis nufilmavome klipą. 

Specialiai sukūrėme tokią linksmą, paprastą, vos ne vaikišką melodiją tam, kad parodytume situacijos absurdą. Nors dabar Ukrainai sekasi ir ukrainiečiai kontratakuoja, bet puikiai žinome, kad dar negreitai viskas baigsis. Net ir išvarius rusus, reikės daug laiko atstatyti valstybę. Ten yra tiek daug nuostabių žmonių… Labai didžiuojuosi, kad mes, lietuviai, tokie stiprūs ir palaikantys.

Dainą stengėmės sukurti tokią, kad ji būtų klausoma net tų, kurie į žodžius nesigilina, bet kad suprastų ir tie, kuriems rūpi. Daina jau keliauja po pasaulį, o juk ir siekiame, kad kuo daugiau žmonių ją išgirstų. 

– Neseniai pristatei ir parodei „Mi.Mu Gloves“ ir kitus savo eksperimentus. Papasakok plačiau apie juos…

– Tai mano doktorantūros darbo tiriamoji dalis. Pirmaisiais doktorantūros metais (ar netgi anksčiau) su kolega Vyteniu Gadliausku ir Mantautu Krukausku kūriau tokių pirštinių prototipą, nes maniau, kad „Mi.Mu Gloves“ neturi kai kurių man reikalingų gestų valdymo funkcijų. Prieš tai išbandžiau įvairias kameras, valdiklius. Supratusi, kad dviračio išradinėti nebūtina, nusileidau savo principams ir įsigijau „Mi.Mu Gloves“. Pabandžiusi jas, supratau, kad su jomis programuoti garsą patogu ir įmanoma įgyvendinti muzikines idėjas, todėl dėmesį sutelkiau ne į inžinerinius sprendimus, o į išskirtinį muzikos atlikimą ir garso išgavimo būdą. 

Įdomiausia dalis yra sustrateguoti ir atsiminti visus savo judesius, kurie logiškai sietųsi su pasirinktu garsu ar garso parametru. Planuoju su šiomis pirštinėmis groti koncertuose ir po truputį tai realizuoju. 

– Kuo tave žavi technologijos ir visi tokie neįprasti dalykai? Kuo sudomino?

– Aš visada norėjau būti kitokia nei visi (šypsosi). Nuo pat mažens mano draugai sakydavo, kad aš esu vis kitaip. Čia tas vaikiškas noras nustebinti save, kai kartu sudomini ir kitus. Man niekad nebuvo įdomu parašyti populiariausią dainą ar tapti A lygio žvaigžde. Man įdomu kažką atrasti, sužinoti, padaryti tai, ko niekas dar nepadarė. Stebinti save ir kitus – tai mano variklis.