Recenzavo Goda Dapšytė
EQUUS
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Į teatrą atėjo nauja karta. Tokia išvada peršasi peržvelgus Vilniaus teatrų repertuarus, kuriuose dominuoja jaunųjų kūrėjų pavardės. Vienas jų – režisierius Jokūbas Brazys, praėjusį sezoną užbaigęs premjera OKT / Vilniaus miesto teatre, o šį sezoną debiutavęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Šiam debiutui režisierius pasirinko prieš penkis dešimtmečius britų dramaturgo Peterio Shafferio sukurtą pjesę „Equus“.
Ši drama remiasi kadaise dramaturgo nugirsta tikra istorija apie jaunuolį, per vieną naktį metaliniu strypu šešiems ar daugiau arklių išdūrusį akis. Mėgindamas suprasti, kas galėjo pastūmėti jaunuolį taip pasielgti, dramaturgas sukūrė pasakojimą, kuriame keliami (religinio) fanatizmo, normalumo ribų, gyvenimo prasmės ir kiti fundamentalūs klausimai.
Tamsiose, lyg kartą jau degusiose arklidėse (scenografė Guoda Jaruševičiūtė) skleidžiasi Džiugo Grinio įkūnijamo septyniolikmečio Aleno Strengo ir jo psichiatro Martino Daisarto, scenoje kuriamo Dainiaus Gavenonio, dramos. P.Shafferis paraleliai vysto tarp kulto ir realybės, savo ir išorinio pasaulio ribas pametusio jaunuolio ir perdegimo sindromo kamuojamo vaikų psichiatro istorijas. J.Brazio spektaklyje, atsisakant siužetinių detalių, šios istorijos suskaidomos į turtingą vaizdų, niūrų koliažą, kuriame pasakojimas konstruojamas iš sutrupančių pokalbių, monologų ir vizijų.
Dramoje apčiuopiama klasikinė kova tarp Apolono ir Dioniso spektaklyje labiausiai ataidi auksine Agamemnono kauke, bet ne požiūriu į Aleno Strengo istoriją. J.Brazys nepaprastą, gal net kerintį jaunuolio potraukį arkliams, jų sudievinimą ir susikurtą seksualizuotą kultą viena ranka gana brutaliai kreipia zoofilijos ir incesto link, kita – vis dėlto neatsispirdamas pjesės tekstui, kartu su arklį įkūnijančiu Laurynu Jurgeliu mėgina kurti didingos, vitališkos, nenumaldomos būtybės, kurią aistros vedamas ir sutrikimo kamuojamas paauglys ir įvardija kaip Equus, paveikslą.
Jaunasis režisierius drąsiai naudojasi nacionalinės scenos suteikiamomis galimybėmis, užpildydamas ją teatrališkumu, simboliais, nuorodomis, citatomis ir vaizdiniais. Scenoje nuolat justi praėjusių dešimtmečių lietuvių teatro kūrėjų įtaka: ji tiesiog pulsuoja Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir Jono Vaitkaus palikimu.
Interpretavimo galimybių ir išraiškos priemonių įvairovė gramzdina spektaklio veiksmą į nesibaigiantį režisūrinį procesą, kuris, nors ir gali žavėti atskirais sprendimais, iš bendro veiksmo išsiskiriančiais kai kuriais D.Grinio ir D.Gavenonio monologais, teatrališkomis mizanscenomis, nepasiekdamas rezultato, bent kol kas lieka savitikslis. Scenų eklektika (nuo pabrėžtinai statiškų iki taip pat pabrėžtinai organiškų, nuo teatrališkų metaforų kūrimo iki groteskiško humoro) trukdo išartikuliuoti dramoje užkoduotą pasakojimą, jį aktualizuoti.
Rekomenduojama freudinių interpretacijų mėgėjams.
Nerekomenduojama vengiantiems teatrališkumo.
Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt
Viena labiausiai teatro pamirštamų publikos grupių – paaugliai. Jiems retai kuria dramaturgai ir režisieriai, retai jie sudomina ir prodiuserius. Tad kone kiekvienas šiai amžiaus grupei skirtas spektaklis – džiuginanti išimtis. Ja tapo ir naujausias Vilniaus miesto teatro „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklis „Gyvuliai“.
Godos Simonaitytės pjesėje, kaip ir jos pačios režisuotame spektaklyje „Gyvuliai“, tarsi čia vaizduojamos mokyklos klasėje, kompaktiškai telpa paauglystės periodui aktualiausios jaunuolių jausmų, tarpusavio santykių, patyčių, santykio su suaugusiaisiais ir švietimo sistema temos ir potemės.
Nuolat atsikartojantis paauglių lyginimas su gyvuliais scenoje įkūnijamas kostiumų ir grimo dailininkės Austėjos Marijos Jaščaninaitės pastangomis deformuojant jaunųjų aktorių veidus, paryškinant ausis ar nosis ir taip sukuriant vizualinių sąsajų su gyvūnais. Tai ne tik kiek iliustratyvus, pažodinis dažnai ankstyvojoje jaunystėje girdimos frazės „elgiatės kaip gyvuliai“ patvirtinimas, bet ir švelnia ironija dvelkiantis bebaigiančių formuotis smegenų veiklos ir impulsų kontrolės trūkumų pateisinimas.
Scenoje – trys jaunuoliai, mergina ir mokytojas. Konfliktas ne tik dramaturgiškai būtinas, bet ir neišvengiamas. Jaunų aktorių ketvertas scenoje azartiškai kuria stilizuotų moksleivių paveikslus. Besivystančios situacijos ir konfliktai reflektuojami publikai skirtais Ievos Stašelytės kuriamos Beatričės monologais. Juose tiksliai nusakomi ne visada standartus ar taisykles atitinkanti paauglės savijauta, fiksuojamas ne visada patogus santykis su savimi ir bendraamžiais. Nors ir vaikinams suteikiama monologo teisė, tačiau būtent merginos lūpomis konstatuojamos paauglystės išvados.
Tik mokyklos vaidmuo čia gana dirbtinai smurtinis, jaunuolius paliekantis bejėgius sistemos akivaizdoje, tad atrodo artimesnis praėjusiai epochai nei šiandienai. Gal todėl ir temomis, ir jų nagrinėjimo kryptimis „Gyvuliai“ kiek primena mokyklai skirtos lietuvių dramaturgijos klasiką (galima apčiuopti Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ ir kitų dramų parafrazių). Įdomu pastebėti, kad ir paauglių santykis su suaugusiaisiais čia taip pat lieka nepakitęs nuo aštuntojo devintojo dešimtmečio. Gal tik žiaurumo ir aistros jaunuolių gyvenimo siekiuose mažiau. Tad kyla klausimas, kas nesikeičia – gyvenimas, jaunuoliai, mokykla ar požiūris į juos?
Rekomenduojama 8–12 klasių moksleiviams.
Nerekomenduojama kasdienybėje nesusiduriantiems su paaugliais.
LIUDIJIMAI
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Ką gali teatras karo metu? Ko negali? Pavasarį apie tai teko kalbinti ukrainiečių teatro režisierių Andriy May, kuris teigė, kad teatras jam – diskusijoms ir dialogui atvira vieša erdvė, kurioje susitikę žmonės gali geriau suprasti, kas vyksta.
Tokia aikštele mėgina tapti Lietuvos nacionalinis dramos teatras naujausia šio teatro meno vadovo, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjera „Liudijimai“. Tai pirmasis O.Koršunovo susidūrimas su dokumentiniu teatru – spektaklis sukurtas pagal septynių aktorių surinktus nuo Rusijos sukelto karo Ukrainoje bėgusių moterų pasakojimus.
Nuolatinio žinių srauto, žūčių ir nuostolių statistikos, geopolitinių diskusijų, ekonominių svyravimų, propagandos ir melagienų fone teatras imasi misijos papasakoti autentiškas konkrečių moterų istorijas, kurios karą paverčia labai asmenišku. Todėl scena tuščia, o ant kėdžių priešais žiūrovus susėdusios septynios aktorės viena po kitos pasakoja atrastas ir išgirstas Ukrainos moterų istorijas. Pasakoja apie praradimus, karo siaubą, skausmą, ryžtą (iš)gyventi ir žmogiškąją prigimtį: tauriąsias, stipriąsias ir šiurpiąsias, žvėriškąsias jos puses. Pasakoja apie tai, ko nepatyrė, bet ką išgirdo iš patyrusiųjų, pasakoja siekdamos skleisti žinią apie tai, ko šiuolaikinis pasaulis vylėsi jau nepatirsiąs.
„Liudijimuose“ renkantis, kaip papasakoti autentiškas, vis dar kraujuojančias istorijas, pasirinkta eiti sudėtingu ir gana slidžiu keliu: istorijos ir atpasakojamos trečiuoju asmeniu, ir čia pat susipina su pasakojimu pirmuoju. Kas kartą aktorėms nuslystant į tą tariamąjį „aš“ ir imant kurti personažą (taip „Liudijimuose“ nutinka beveik nuolat) nepavyksta išvengti dramatizavimo ir dingsta tiesa. Iš pirmo žvilgsnio paprasta užduotis – papasakoti istoriją – tampa gana komplikuota. Pasirinktas vidurio kelias tampa iššūkiu ir aktorėms, ir žiūrovams, nes neleidžia nei susitapatinti su pasakojimais, nei juos apmąstyti. „Liudijimai“ stokoja dokumentiniam teatrui paprastai būdingo atvirumo, už žalios medžiagos slypinčio gyvo nervo, realaus dialogo su susirinkusiaisiais. Nepaisant salėje negęstančios šviesos, „Liudijimai“ vis dėlto lieka atitverti jei ne vadinamąja ketvirtąja, tai bent teatro meno, estetikos siena, o susirinkusieji salėje lieka saugiais klausytojais / stebėtojais.
Net menkiausias perėjimas į vaizdavimą, nors ir minimaliai, bet vis dėlto estetizuotoje scenoje (kompozitorius Antanas Jasenka, kostiumus parinko Karolina Fiodorovaitė, vaizdo projekcijų autorius — Artis Dzērvė) ir tiesa byra kaip smėlis tarp pirštų, o teatras tą akimirką beviltiškai pralaimi prieš realybę, kurios brutalumas nustelbia bet kokias imitacijas. „Liudijimai“ publikai pateikiami labai tvarkingi: sklandus, suredaguotas, raiškiai pasakojamas tekstas, itin tvarkingi, išlyginti, neutralių spalvų aktorių drabužiai, pagrindinius akcentus paskirais žodžiais pabrėžiančios, fotomontažu karo siaubą pridengiančios projekcijos. Viskas tvarkinga, pasverta ir kardinaliai priešinga iš aktorių lūpų sklindantiems pasakojimams. Šis kontrastas kuria gluminantį efektą. Dokumentikos jėga – ne nepriekaištingas atlikimas, o žmogiškosios prigimties, kuri neretai stokoja tvarkos ir estetikos, užčiuopimas.
Kai pabūklai griaudžia, o mūzos tyli, mums lieka tik žmogaus balsas ir tiesa. Todėl iš teatro šiuo metu norisi prašyti žaisti pagal dokumentinio teatro siūlomas taisykles iki galo ir nė akimirkos neapsimesti. Nepaisant to, kad karas XXI a. transliuojamas gyvai, teatras tebesilaiko dar senovės graikų teatre užgimusios taisyklės nemėginti atkurti žudymo scenoje. Tačiau ar galima atkurti kančią? Regis, apie ją dabar galima tik papasakoti, pasikalbėti ir pamėginti ja pasidalyti. Norisi tikėti, kad ilgainiui teatras išdrįs palikti savo estetinę komforto zoną ir sukurs atvirą ir saugią erdvę pasikalbėti apie tai, kas vyksta fronte, aplink jį, kas vyksta su pasitraukusiais ir su mumis, stebinčiais.
Rekomenduojama ne kasdien į savo gyvenimus įsileidžiantiems karą Ukrainoje.
Nerekomenduojama nuolat sekantiems naujienas.
RADVILA DARIUS, VYTAUTO
Repertuarą sekite www.operomanija.lt
Regis, 10-asis dešimtmetis karaliauja ne tik pasauliniuose greitosios mados tinkluose, o per juos ir mūsų gatvėse, bet vis dažniau sugrįžta ir į sceną. Vieniems tai laikas, į kurį norėtųsi sugrįžti ilgintis vienybės ir tariamo tikrumo, kitiems – radikaliai atvirkščiai – patirtis, kurios nesinorėtų pakartoti, o tretiems – į vadovėlių puslapius jau spėjusi nugulti istorija. Kažkur tarp šių trijų požiūrių ir formuojasi pastarojo meto nostalgija šiam ryškius pėdsakus palikusiam laikui.
Režisieriaus Karolio Kaupinio muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“, į kuriuos besirenkantieji vaišinami sumuštiniais su šlapianka ir / ar sūriu, ir skleidžiasi šioje švelnios nostalgijos, papildytos (savi)ironijos prieskoniais atmosferoje. Buvusioje internatinėje mokykloje, dabar virtusioje kultūros kompleksu „SODAS 2123“, „paveikslėliai“ kuriami jungiant 1989–1991 m. rodytų laidų „Veidrodis“, „Akistata“, „Vilnius ir vilniečiai“, „Sekmadienio rytą“ fragmentus su gyva instrumentine muzika ir žiūrovų vidinėmis refleksijomis.
Paskutiniuosius atgimimo ir pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus „Radvila Darius, Vytauto“ ekranuose atspindinčių archyvinių kadrų, televizijos laidų vedėjų, žiūrovų ir praeivių gatvėse pasisakymai liudija bėgantį laiką ir nesikeičiančias aktualijas: kyla kainos, nesutariama dėl ką tik nuo Lenino išvaduotos Lukiškių aikštės paskirties ir įpaminklinimo, niekaip nekyla nacionalinis stadionas, o moterys kelia lygybės klausimus. Šios ir kelios kitos aną laiką su šiandiena (ar vis dėlto šiandieną su anuo laiku?) siejančios temos leidžia ne tik konstatuoti neišsprendžiamas problemas, bet ir identifikuoti pokytį. Trys dešimtmečiai išsivadavus iš priespaudos ir smurtinio režimo leidžia mums apie tą patį kalbėti visiškai kitaip. Leidžia pasijuokti iš savęs čia ir dabar ir tų, anuomet. Leidžia atjausti ir juos tada, ir save dabar.
Kitapus ekrano vis atsiduriantys ir vėl pro archyvinius kadrus prasismelkiantys muzikos atlikėjai Arnas Mikalkėnas, Kristupas Gikas, Kazimieras Jušinskas, Simonas Kaupinis, gyvai kuriantys muzikinę paveikslėlių dalį, neiliustruoja veiksmo ekranuose, nekuria muzikinio fono istorijai, o drąsiai, nors ir nebyliai ją komentuoja ir kuria atstumą, neleidžiantį žiūrovams susitapatinti ir verčiantį (susi)mąstyti.
„Radvila Darius, Vytauto“ kūrėjai archyviniais pokalbiais pasakodami apie savo / mūsų tautą ir tai, kur (ne)nuėjome pastaruosius tris dešimtmečius, sumaniai derina atjautą ir (savi)ironiją. Gal todėl jiems pavyksta apčiuopti unikalią tautinę viltį, leidusią išgyventi šimtmečius, iškęsti, atsitiesti ir gyventi toliau.
Rekomenduojama linkusiems į refleksijas.
Nerekomenduojama nemėgstantiems žvalgytis atgal.