Rašė Jonas Braškys
MARIJUS ALEKSA, PAULIUS KILBAUSKAS
MUSIC FOR NON EXISTENT MOVIE
Self-released
Sunku kalbėti apie avangardinę muziką, kuri, rodos, nepaklūsta jokiems kriterijams, kurios sukeltus potyrius sunku apibūdinti, kuri yra savaime konfrontaciją sukeliantis fenomenas. „Muzikai neegzistuojančiam filmui“ minėtieji apibūdinimai irgi tinka, mažiausiai dėl to, kad vien dėl muzikos tas filmas tikrai artėtų prie arthauzinio eksperimento. Marijus Aleksa ir Paulius Kilbauskas yra žinomi net ir itin muzika nesidomintiems žmonėms, jų talentas ir meistrystė klausimų nekelia, kaip ir jų laisvė kurti. Būtent iš tokios pozicijos klausiausi šio darbo, vertindamas, kiek albumas nutolsta nuo to, ką tūlas pilietis vadina avangardu, ir kiek muzikantai pataiko į savo pačių suformuotus rėmus. Sakykime, kad ausis, kurios ne kiekvienąkart klauso tokios muzikos, ypač glosto paskutiniai du kūriniai (iš viso albume yra keturios kompozicijos). Būtent juose aš išgirdau soundtracką, dramaturgiją, atmosferą ir netgi klišes, kurios leidžia filme kurti įtampą, romantiką ir t. t. Jie, jeigu galima taip sakyti, yra žemiškiausi viso ilgagrojo gabalai, kuriuose, rodos, drąsa improvizuoti nebuvo pats svarbiausias atributas ir todėl galima atsiriboti nuo M.Aleksos ir P.Kilbausko asmenybių. Pirmieji du kūriniai yra artimesni eksperimentinei muzikantų kūrybos pusei, kuriuos, manau, smagiau matyti atliekamus, nei tiesiog klausyti. Vis dėlto „Music For Non Existent Movie“ yra išties įdomus bendradarbiavimas kolaboracija, leidžiantis dar kartą patirti muziką, reikalaujančią iš tavęs lankstumo ir atvirumo. Dabar tereikia sulaukti to dar neegzistuojančio filmo.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
FIND ME
Self-released
Žinote posakį – paprastas, bet ne prastas? Ne? Tuomet žinokite, nes šis žodžių kalambūras yra geriausias būdas apibūdinti antrąjį žinomo vokalo perkusininko Žygimanto Gudelio, žinomo kaip Gon, albumą. Paprastas, aiškus, per daug neišsikalinėjantis, tačiau kartu pagaunantis nuo pirmosios sekundės ir lengvai, maloniai susiklausantis darbas įrodo, kad tiesiog nuveikti ką nors be didelės pompastikos yra įmanoma, nors ir sunku. Gon elektroninė muzika, paremta vokaliniais Žygimanto sugebėjimais, lengvai randa kelią į klausytojo ausis, nesukdama jam galvos. Taip, rodos, visiškai nejučiomis prabėga visos 40 minučių, kurių metu gali paspėlioti, kur ten nuskamba jau tikrai Gon balsas, kas kur ir kaip pakeista, modifikuota ir apskritai, kaip smagu, kai žmonės šitaip sugeba. Ir žinote, kas svarbiausia? Jokių kvailų tekstų, kurie kiekvienąkart blaško savo banaliais štampais ir vis verčia kelti klausimą, kam aušinti savo gerklę, jei tai niekam nereikalinga ir nenaudinga. Ironiška, kad Gon rado kitą unikalų būdą, kuris išskiria jį iš minios ir leidžia jam turėti unikalų… balsą. „Find Me“ – lietuviškai ausiai atpažįstama elektroninė muzika, šiek tiek tamsi, tačiau ne agresyvi, melancholiška ir lyriška, kuri tikrai turėtų rasti savo klausytoją, nes, na, ji atpažįstama. Prisipažinsiu, jei kas manęs klaustų, kokia ta lietuviška elektronika, Gon kūryba galėtų būti jos pavyzdys. Vis dėlto net ir nenustebinantis skambesys nepaneigia albumo kokybės ir tiesiog maloniai praleisto laiko jį klausant. Juk kartais, kad surastum save, nereikia verstis per galvą.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
PRIME TIME (Creative Industries)
Retas tautietis taip aistringai maudosi devintojo dešimtmečio blizgučiuose, kaip tai daro Rūta Mur. Drąsa, pasitikėjimas ir nuoširdi meilė to dešimtmečio skoniui ir beskonybei, neoniniams užrašams ir purviniems skersgatviams, idilei ir šlykštumui valdo šią atlikėją, skirtingai nei kai kuriuos mūsų muzikantus, kurie minėtą laikotarpį gainiojosi dėl mados ar dėl to, kad The Weeknd taip darė. „Prime Time“ patvirtina Rūtos nuoširdumą. Nuo pat pirmų akordų, lyg neskubanti „Testarossa“, jos muzika neria į žibančias gatves, melancholiškas vienatves ir muzikinį to laikotarpio gėrį, kuriame pinasi new wave, new romantic ir gotikinis rokas. Kažko daugiau? Kažkaip daugiau gal ir nereikia. Jeigu jau maudytis glitteryje, tai maudykimės iki ausų ar lyg gyvuonies, lyg pašaknų. Juk šiame žanre negali būti beveik, negali būti pusiau. Todėl „Prime Time“ ir nesiūlo daug kitų alternatyvų, tai savo pasirinktam keliui kaip reta ištikimas albumas, šiais post žanrų laikais niekaip neišduodantis savojo aistringai mylimo originalo. Tai žavi ir kabina, tai nedirbtina ir nesugalvota. Vienintelis trūkumas yra tai, kad albumas šiek tiek monotoniškėja, tada visos kortos tarsi padedamos ant stalo, galiausiai darbui pritrūksta keleto kozirių, kurie iškeltų pačią Rūtą Mur virš jos mėgstamo žanro. Kartkartėmis atrodo, kad atiduodama pagarba riboja pačios atlikėjos kūrybiškumą, tarsi su žanru būtų elgiamasi lyg su jautriomis stiklo skulptūrėlėmis. Tai suraišioja rankas, todėl atlikėjai tenka balansuoti ant labai plonos ribos tarp grynuoliškumo ir pačios potencialo. Vis dėlto, nepaisant šio ribotumo, „Prime Time“ žavi lyg koks nostalgiškas žaidimas, vaizdo klipas ar kūrinys, kurio melancholiškas ir idealizuotas laikų, kurių išties nebuvo, dvelksmas leidžia pabūti ten, kur niekas niekada nusikelti negalėjo. O kelionė dažniausiai svarbesnė nei jos tikslas.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
SALT TOWN BOY
Good Skills
Jei kas paklaustų, nors niekas neklaus, Liudo Lazausko šokių muziką pirmiausia pavadinčiau neįprasta. Nuo pat pirmų akimirkų dominuojantis tingus ir monotoniškas kalimas išsyk paima viršų, ir tu vis mažiau imi priešintis tam, kad nevirstum tuo galva linkčiojančiu šuniuku-automobiliniu dekoratyviniu aksesuaru, kurį marozai naudoja savo švelniajai pusei atskleisti. Tačiau tai tik pirmas efektas, nes kuo toliau, tuo labiau panyri į neskubrią ekstazę, kurioje tai, kas pirma tave erzino, pradeda vežti. „Salt Town Boy“ yra tiesiog karštas albumas, jis daro sprendimus, kurie skamba šviežiai, jis bando išeitis, kurios neakivaizdžios, jis siekia būti stilingas ir klausytojui, tiesą pasakius, sunku su tuo kovoti. Ilgos kompozicijos tikslingai tave įliūliuoja į Roe Deers vaibą ir, nors jame gali rasti daugybę įtakų (ypač ausin sminga „Blue Monday“ motyvas kūrinyje „Late Night Story“), jis vis tiek turi itin ryškų identitetą, dėl kurio jau su niekuo nebesupainiosi. Nors albumo pavadinimas ir skelbia, kad berniukas yra iš druskos miesto, Liudo sąskambiai yra pagardinti rūgštimi, todėl yra kaip reta kryptingi, sukaupti ir sodrūs. Atrodo, kad niekas jame nėra tiesiog nutikę, gimę iš atsitiktinumo, pavykę šiaip, kažkaip, belekaip. Profesionalus Roe Deers požiūris prideda darbui solidumo, todėl, nepaisant to, kad tai tikrai netrumpas LP, jame nėra kūrinių, skirtų duobėms užmaskuoti. Vien bangeris po bangerio, kurie gal ne itin įvairūs, bet savo lauke yra itin ryškūs. Pasakysiu paprastai: „Salt Town Boy“ yra tiesiog labai malonu klausytis. Be to, galima pasidžiaugti ir tuo, kad Liudas iš berniuko nuo Druskininkų tapo tikru vyru.
83/100 („Bandcamp“)
VOX
FSS Recordings
Darbas žmogų puošia, o ko jau ko, bet darbo duetas „Artfcl“ nesibaido ir jų sustabdyti negali nei nišinė muzika, nei lūžusios galūnės. Naujuoju albumu „Vox“ muzikantai ir toliau brenda į šokių muzikos džiungles, besistengdami suderinti tai, kas skoninga, su tuo, kas naudinga, ir sukurdami įrašą, kurio mažų mažiausiai klausytis bus nenuobodu. Pirmiausia, kas šauna į galvą, yra tai, kad pagaliau atsirado atsvara „Happyendless“. Nors kol kas „Artfcl“ nedideli, bet jų ambicijos ir muzikinė apimtis stiebiasi link didelio skambesio, didelio ploto ir didelio masto. Toks įspūdis, kad, įkvėpti dar paskutiniame ano amžiaus dešimtmetyje gimusių elektroninės muzikos duetų, vaikinai plečia savo amplitudę, nevergauja vienam, grynam žanrui, o šį kartą net prijungia vokalus, kurie skamba, kas vis dėlto įvyksta rečiau nei dažniau, vietoje, laiku ir be banalybių. Net kūrinys, į kurį žvelgiau su didžiausia atsarga, „Odė vasarai“, nuskambėjo nuoširdžiai, su juo išsyk norėjosi identifikuotis ir pritarti linkčiojant galvą „ir aš ten buvau, alų midų gėriau, kitą dieną galvą skaudėjo“. Galima konstatuoti, kad su „Vox“ artifišialai praplėtė savo ribas. Seniau buvo girdimi pasikartojimai, dabar duetas šokinėja į visas puses ir kai kam tai gali atrodyti kaip chaosas, tačiau aš tuose ieškojimuose atrandu tik šviežumą. Galų gale tai yra albumas, kurio neužtenka perklausyti tik sykį, jis turi daugiau, juk ir kūrinių – net keturiolika, ir tai parodo, kad ne laisvalaikiu chebra prie kompiuterių knibinėjasi, o pluša, aria kaip bitutės. Džiugu ir tikiuosi, kad ateities iššūkiai ir pasiekimai iš dueto nei darbštumo, nei ambicijų nepavox.
84/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)