Rašė Jonas Braškys
Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
PUNKTO
Isla To Isla
Kuku yra visai neblogas pavadinimas albumo, kurio autorius nusprendė paimti visą liūdną jo ir kolegų pagrindinio projekto tamsą ir perdažyti ją į kažką beprotiškai spalvoto. Jono Šarkaus fantazijos vaisius „punktò“ – tai truputį, o gal net žymiai labiau trenktas „Solo Ansamblio“ pusbrolis, kuris daro lyg ir viską panašiai, bet būtinai dar prideda savų akcentėlių. Galbūt tų akcentėlių trūkumas ir paskatino Joną eiti solo, tačiau dėl soloansamblinio bagažo „punktò“ nepatiria ablomò, o susiklauso gal ir ne tiek super duper smagiai, kiek grupės kūryba, bet suteikia užtektinai kozirių žvelgti į albumą ne kaip į tiesiog vienkartinį žaidimą, o kaip į superinį eskapizmą. Jau vien ko verta daina „La la la“, kurią vadinčiau viena geriausių šių metų lietuviškų dainų. Be to, verta paminėti ir vizualinius J. Šarkaus sprendimus, kurie balansuoja tarp meno ir kičo, konceptualumo ir „ai, tik ką sugalvojau“, gerai ir tyčia taip blogai, kad net gerai (Netikite? Pažiūrėkite jo vaizdo klipus). Be „La la la“ ausin stringa jau anksčiau išleisti „Ne Daiktai“ ar „crashtooteenuhmass“ (pabandykit parašyti be klaidų), tačiau jei ir kiti kūriniai nepasiekia lalaliuškinių aukštumų, jie vis tiek ištobulinti, turtingi ir, labai svarbu, neprimityvūs. Todėl „QQ“ ir neskamba kaip tiesiog „vanity“ projektas. Tai rimtas, ironiškas, kartais juokingas, o kartais ir grėsme padvelkiantis LP, kuris leidžia Jonui paraleliai vystyti labai daug potencialo turinčią solo karjerą. Juk, nepaisant „Solo Ansamblio“ šešėlio, „punktò“ turi nemažai individualumo ir talento nupūsti kitus panašią muziką kuriančius projektus. Jei Jonas to tęsti visgi nenorės, visada galės pasiteisinti, kad jam tuo metu buvo tiesiog kuku.
82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
MONIKAZE
WEAKNESS
Damn it, Monika Zenkevičiūtė did it again. Visada galvojau, kad produktyvumas turi du galus, tačiau Monika yra tokia talentinga, kad galų gale kiekvienas jos darbas skamba kaip galingas persikrovimas, kuriame nėra jokių silpnybių. Jei rimtai, tai ir buvo rimtai. „Weakness“ yra dar vienas stiprus įrašas kūrėjos diskografijoje, kuris leidžia ne tik kalbėti apie individualų ir su niekuo nesupainiojamą Monikaze’ės elektroninės / alt-popinės muzikos braižą, bet ir pastebėti, kaip ji jame sėkmingai nardo. Tai Monikaze ir jos su niekuo nesupainiosi, ir tai, kaip ji vis iš naujo ir vis šviežiai pateikia savo idėjų, negali nežavėti. Šįkart ji greitesnė, agresyvesnė, techno’iškesnė, tačiau tą pat akimirką jos kūriniai dvelkia didžiuliu priimtinumu, suvokimu, ko reikėtų plačiajai visuomenei. Monikai pavyko ir avį sveiką palikti, ir vilką sotų. Tiesą sakant, labai daug ką pridurti sunku; neabejotinai mano ausyse vis suksis „Alcoholic“, „Lazy“ ar „Monster“, tačiau tai nereiškia, kad kiti šiam trejetui bent kiek nusileidžia, žinau, kad išlaikyti tokią formą sunku, todėl norėčiau žinoti, kaip kūrybiškai menininkė užsiturbina, nes paprastiems mirtingiesiems per visą karjerą tiek gerų kūrinių sukurti nepavyksta, o ir šiaip – labai labai labai awesome (pasirodo, kad buvo ką pridurti). Meilė ir bučiniai, šlovė ir turtai. Štai ko verta ši kūrėja, ir jeigu jos jūs neklausote, tiesiog permąstykite savo gyvenimo pasirinkimus.
95/100
MARIJUS ALEKSA
SOLO LIVE IN VILNIUS
Meistrai yra meistrai ir nieko čia daugiau. Smagu, kad tarp meistrų drąsiai įrašyti galima ir būgnininko Marijaus Aleksos pavardę, kuris, tik išleidęs bendrą darbą su Manfredu, dabar siūlo savo nuogą įrašą, kurį… reikia suprasti. „Solo Live In Vilnius“ neišpuoselėtai ausiai gali ir turi skambėti neįprastai: jame nieko nėra, išskyrus mušamuosius, apie melodijas pamirškite, o ir šiaip kuriam laikui prie daužymo per ausis privalai priprasti. Džiugu, kad tai daro, kaip minėjau, meistras, ir netgi infantili ausis gali įvertinti tiek Marijaus profesionalumą, tiek išradingumą, tiek grožį, nors, pripažinkime, muzikinį grožį mes patys (ir aš taip pat) suvokiame labai banaliai. Neabejoju, kad šiam darbui reikės ne vienos perklausos, aš jau jį persukau ne vieną kartą ir dar iki galo, kaip žmogus, nenardantis būgnų, būgnelių, būgnyčių pasaulyje, jo neprisijaukinau. Tačiau kažkas šiame soliniame LP yra labai pirmykščio, labai laukinio, labai giluminio, ką išreikšti gali būtent tik šie instrumentai, todėl akimirkomis pasijunti svetimas šiame pasaulyje, o perkusija, lyg koks Vergilijus, veda tave na, tikrai ne per pragaro ratus, bet galbūt per kokią skaityklą. Iš dalies mistinis, iš dalies pirminis, iš dalies gal net ir nepažinus patyrimas gali jus palydėti klausant „Solo Live In Vilnius“, o tai jau pagrindžia, kad gal nėra tiek malonu, kiek įdomu. Tiesa, dar nebandžiau išklausyti šito darbo vaikščiodamas po miestą, kad ir po tą patį Vilnių, vienas, tad galbūt tokioje aplinkoje jis atsiskleis dar labiau.
78/100
DRUM TALES
DISTORTED FACES
Good Skills
Ar žinote tą jausmą, kai matai, kad kažkas yra ten, kur ir turi būti? Toks jausmas apima klausant Drum Tales pseudonimu pasivadinusio Mariaus Gerulio EP, kurį išleido leidybos kompanija „Good Skills“. Jei žinote Roe Deers, Shkemos, BDHBTS ar kieno nors kito iš šios komandos įrašus, tai Drum Tales elektroniniai ritmai jums išsyk bus prie širdies. Neskubiu, ne pernelyg intensyviu, bet pasitikinčiu savimi žingsniu pulsuojanti muzika duoda natą jau nuo pat pradžių, pvz., titulinis ir pirmasis mini albumo kūrinys su savo skardžiu beatu, šiek tiek neaiškiais vokalais ir tingumu yra neprastas pranašas to, ko galėtum tikėtis toliau, ir iš esmės paskleidžia ant stalo Drum Tales kortas. Ar šis EP parodo ką nors naujo, ko mes nesame girdėję iš Mariaus kolegų? Ko gero, ne. Tai – darbas, kuriuo, toks įspūdis, jis labiau rado juos, o ne jie jį. Visgi, kai pagalvoji, „Good Skills“ komanda puikiai žino, kokia muzika ją turi supti. Iš kitos pusės, tai negadina mini albumo klausymo malonumo: remiksai yra įvairūs, visų kūrinių penketas sukuria tinkamą atmosferą, o ir šiaip tai nėra kažkoks kratinys. „Distorted Faces“ yra reikalingas apibrėžti tam tikrą etapą, įkišti savo trigrašį, būti elektroninės muzikos scenos dalimi ir galiausiai pradžiuginti save patį, todėl aš tai tik sveikinu. Lengvas, malonus, neįpareigojantis ir gal prasmės nereikalingose vietose nereikalaujantis galvos pakinkavimas kokio laisvadienio popietę yra irgi reikšminga veikla. Todėl tokiam relaksuojančiam laikui aš ir pasiliksiu šį EP. Siūlau visiems, veido kraipyti tikrai nesinorės.
75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
HAIRDRESSA
SOMEHOW IT FEELS IMPORTANT
Electric Shapes
Va čia tai šuolis – 25-erius metus į praeitį. „Hairdressa“ savo debiutiniu mini albumu pasiūlo muziką, kuri grynų gryniausiai sukosi radijo imtuvuose, kineskopiniuose televizoriuose ar vėl kažkodėl atsigavusiose kasetėse prieš kokį ketvirtį amželio. „Somehow It Feels Important“ yra stebėtinai nostalgiškas įrašas, atiduodantis duoklę lengvai jungle ir triphopinei elektronikai, kuri, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra mirusi, šiame darbe skamba keistai šviežiai ir gyvybingai. Kur projekto paslaptis? Pirmiausia, tai nėra koks nors post meta šiuolaikinio-sentimentalinio revivalo perdirbinys, kuriame būtų daug ironijos, liežuvio žande ir mandrumo balse. Tai išties muzika iš tų laikų su visais jos atributais, cinkeliais ir netgi stereotipais (tik nėra tamsos, bet pas mus ir taip tamsos pakanka), kuri visgi randa kelią į jau sustabarėjusią mano širdį. Aišku, didesnio šiuolaikiškumo prideda trijų EP dainų remiksai, tačiau net ir jie nėra iki galo iš 2023-iųjų, o pasiklydę kažkur šiame ketvirtyje amžiaus. Galiausiai gauni tokį keistą, lyg užmirštą seno stalo sename stalčiuje rinkinuką, kurio gal jau neklausei labai ilgai, gal iš kažko pasiskolinai, bet niekada taip ir negrąžinai, kuris nukelia į buvusius laikus, kurie gal ir turėtų niekada nesugrįžti. Štai tau ir nostalgija… Tačiau net ir su šia nostalgija „Hairdressa“ elgiasi neverksmingai, ji, kaip ir pati sako, sugeba šią muziką paversti svarbia. Klausykite šio debiuto, nes jis duos ne tik gero naujo, bet ir primins apie kažką gero seno.
80/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)
){kind=link}