Rašė Jurga Tumasonytė
Neslėpsiu: ieškodama įkvėpimo arba tingėdama pati galvoti interviu klausimus ne kartą esu pasinaudojusi dirbtinio intelekto (DI) paslaugomis. Dažniausiai jis tik užvesdavo ant kelio, o visą kitą darbą reikėdavo padaryti pačiai. Mano bičiuliai, kuriantys vizualųjį meną, savo susižavėjimą DI kartais keičia skepsio banga ir atvirkščiai. Todėl šį kartą pakalbinau du skirtingų pozicijų kūrėjus – iliustruotoją, knygų leidėją Liną Itagaki (L. I.) ir koncepcijų menininką Nerijų Čivilį (N. Č.).
Šio interviu kaltininkas taip pat yra lapkričio 18–19 d. Menų spaustuvėje vyksiantis kasmetis festivalis „Vaikų knygų sala“ ir lapkričio 15–17 d. Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, Vilniaus universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Vilniaus literatų namuose vyksiančios vaikų literatūros lauko dalyviams skìrtos vaikų literatūros industrijos dienos – „Kūrėjų sala“, kuriose dalyvaus ir pranešimus skaitys mano kalbinti kūrėjai.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinė virtuvė? Be kokių priemonių neišsiverstumėte?
N. Č.: Beveik visa virtuvė yra skaitmeninėje erdvėje. Tamsus kambarys, keletas ekranų, „Wacom Cintiq“ planšetė, „Oculus VR“ (virtualiosios realybės įrenginys), „iPad“ planšetė. Visi reikalingi. Šalia ir senovinės priemonės – popierius, pieštukas. Visada malonu patrupinti grafitą.
L. I. : Dažniausiai tai yra popieriaus lapas, pieštukas ir kompiuteris. Kartais prireikia spalvų (spalvotų pieštukų, akrilo, žymiklių), kartais – „iPad“ planšetės, bet be pirmų trijų tikrai neišsiversčiau. Dauguma iliustruotojų dabar yra perėję prie skaitmeninio piešimo. Turbūt taip patogiau, greičiau, praktiškiau – nereikia nešiotis popieriaus ir pieštukų, piešinių nereikia skenuoti ir t. t. Man patinka gyvi piešiniai. Skaitmeniniai piešiniai, nori nenori, matyti, kad yra skaitmeniniai. Pernelyg tobulos linijos, nesimato ištrintų klaidų, tobulos tekstūros ir spalvos… Su gyvu piešiniu nesupainiosi ir imituoti sunku, nors yra sukurta šimtai tradicines piešimo priemones imituojančių įrankių.
Vis dėlto be kompiuterio ir „iPad“ planšetės neišsiversčiau. Spalvas, tekstūras kuriu naudodama „Photoshop“ programą. Per bandymus esu atradusi savą techniką, kaip padaryti, kad spalvos atrodytų natūraliai, kad matytųsi popieriaus tekstūra, lyg viskas būtų sukurta nesinaudojant „Photoshop“ programa. Man labai svarbu atrasti spalvinį vientisumą, kad niekas neišsiskirtų ir neblaškytų dėmesio, kad žiūrint į iliustraciją akims būtų ramu. Naudojantis „Photoshop“ programa tai padaryti paprasčiau, nes ant viso piešinio galima uždėti bendrą vaizdą suvienodinančius sluoksnius. „iPad“ labai padeda, kai reikia rašyti tekstus. Iš pradžių visose savo knygose tekstus rašydavau ranka popieriuje, skenuodavau, tada karpydavau ir dėliodavau po žodį, kartais net po raidę. Labai ilgai užtrunka. Kelis mėnesius. Kai įsigijau „iPad“, jis šį procesą gerokai palengvino ir pagreitino. Ypač, kai knygas reikia adaptuoti kita kalba.
Nerijus Čivilis
– Ar per pastarąjį dešimtmetį kaip nors keitėsi jūsų santykis su šiuolaikinėmis technologijomis ir jų panaudojimu kūryboje?
N. Č.: Pats santykis per dešimtmetį nelabai pasikeitė. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjau piešti, rimčiau žiūrėti į šį naują savo amatą ir beveik iškart peršokau prie
skaitmeninių priemonių. Tuo metu kaip tik kilo skaitmenos banga – su ja ir nuplaukiau.
L. I.: Pirmoji mano iliustruota knyga buvo išleista 2017 m., taigi dar nepraėjo dešimt metų. Prieš tai studijavau Vilniaus dailės akademijoje grafiką, kur viską darėme tradicinėmis priemonėmis, popieriuje. Na, o jei palygintume mano pirmąjį 2017 m. iliustruotą grafinį romaną „Sibiro haiku“ ir šiemet išleistą grafinį romaną „Mergaitė su šautuvu“, atrodytų, kad pasikeitimų nedaug. Abi knygos pieštos ant popieriaus, iliustracijos skenuotos, spalvos tvarkytos „Photoshop“ programa. Skirtumas vis dėlto yra. „Sibiro haiku“ visą tekstą rašiau ranka. „Mergaitei su šautuvu“ iš anksto sukūrėme šriftą ir ranka rašiau tik tekstus komiksų burbuliukuose, ir ne popieriuje, o „iPad“ planšetėje. Taigi technologijos palengvino šią knygos kūrimo dalį.
– Galbūt prisimenate pirmąjį atradimą, kai supratote, kad viena ar kita skaitmeninė programa gali smarkiai pakeisti ar palengvinti kūrybos procesą?
N. Č.: „Photoshop“ programa ir planšetė buvo pirmas ir turbūt esminis atradimas. Tada supratau, kad šitaip galima kurti ir netgi duonai užsidirbti. Lietuvoje tuo metu buvo susibūrusi skaitmeninio meno bendruomenė cgtalk.lt, kuri ir įtraukė į visą šitą reikalą. Tada iš esmės pakeičiau savo karjerą. Vėliau svarbia kūrybos ir darbo erdve tapo 3D priemonės, šiek tiek VR, na ir dabar DI verčia kitaip mąstyti ir galvoti ne tik apie savo kūrybos procesą, bet ir plačiau.
L. I.: Kadangi niekada nesimokiau profesionaliai, naudotis tiek „Photoshop“, tiek „InDesign“ (programa, naudojama knygoms maketuoti) programomis mokiausi pati, klausdama draugų patarimų, ir iki šiol moku labai mažai. Man vis kas nors parodo dalykų, kurie labai palengvina gyvenimą. Pavyzdžiui, kai reikia nuskenuoti didelę iliustraciją, didesnę nei skenerio ekranas, tenka ją skenuoti iš keturių pusių ir tada bandyti kuo geriau sujungti tas dalis į bendrą piešinį. Daryti rankiniu būdu būdavo labai sunku, nes milimetrinis lapo pasisukimas į kurią nors pusę neleidžia vaizdams susijungti. Labai daug vargdavau su tuo. Pernai draugė parodė, kad „Photoshop“ programa turi funkciją, kurią pasirinkus, ji visą darbą padaro automatiškai, greitai ir tobulai. Ką nors tokio sužinojusi visada pykstu ant savęs, kad anksčiau nepasidomėjau ir šitiek metų kankinausi.
– Kaip buityje – be kokių programėlių jau neįsivaizduotumėte savo gyvenimo?
N. Č.: Buityje gal sunkiau būtų be žadintuvo telefone. Jei rimčiau, nesu ypač prisirišęs prie programėlių. Fotoaparatas telefone, socialiniai tinklai – tik tiek, nieko išskirtinio.
L. I.: Neišsiversčiau be žadintuvo, orų prognozės, e. pašto, navigacijos (negaliu įsivaizduoti, kaip prieš atsirandant mobiliesiems telefonams, Google Maps ir navigacijoms žmonės vairuodavo ir pasiekdavo tikslą, kai reikėdavo važiuoti į nepažįstamą miestą, o jei į užsienį – tai iš viso kosmosas).
– Ar kūryboje naudojate DI?
N. Č.: Taip. Kol kas pritaikiau tik idėjų paieškai, šalia „Pinterest“, interneto platybių, savų prisiminimų ir potyrių. DI neretai nuneša į visiškai neprognozuojamas ir nematytas vietas, pasiūlo formų ar spalvų, kurios niekaip pačios neateitų į galvą. Aišku, kad gautum originalesnį rezultatą, neretai tenka stipriai DI prispausti.
L. I.: Ne. Turbūt žinote, kad kūrėjai jo nekenčia ir bijo. Nes DI nukopijuoja dailininkų stilius, rašo tekstus, gali akimirksniu sukurti iliustruotą knygą vaikams… Ir grasina atimti iš mūsų tai, ką anksčiau galėjome sukurti tik mes, ypač tai, ką dailininkai tobulino ir atrado per daugelį metų – savitą stilių. Tiesa, teko matyti DI sukurtą knygą ir skaityti – DI kol kas netobulas. Jam nepavyksta išlaikyti stiliaus vientisumo, piešiniuose daro klaidų, kurių žmogus nepadarytų, o tekstas irgi būna kažkoks ne toks – skaitai, žodžiai lyg ir gražūs parinkti, sakiniai atrodo labai protingi, bet sunku pagauti mintį. Arba tiesiog jaučiasi, kad kažkas ne taip, žmogus taip nerašytų. Tikiu, DI ištobulės, labai jau greitai mokosi.
Bent jau dabar nenaudoju nei DI, nei paspirtukų iš principo – tikiu, kad visų tų technologijų tikslas yra paversti žmones nejudančiais, nemąstančiais, neveiksniais tešlainiais, kaip buvo pavaizduota 2008 m. animaciniame filme „Wall-E“. Tikiu, kad tam, kad gerai funkcionuotum ir neregresuotum, reikia palaikyti visas savo funkcijas – judėjimą, mąstymą, visa ko darymą savomis rankomis.
– Ar domitės su DI sukurto meno situacija pasaulyje? Kokių pastebėjimų, netikėtumų esate atradę?
N. Č.: Taip, domiuosi ir gal sakyčiau net per daug. Kartais jautiesi persivalgęs. Tuomet gelbėja paprasto popieriaus ir pieštuko dieta. Internete nemažai su šia tema susijusio triukšmo, dėl to kartais sunkoka atsirinkti, kuri informacija verta dėmesio, o kuri skirta tik dėmesiui nupirkti. Visos šitos naujovės stebina labai dažnai, tad būtų sudėtinga kurią nors išskirti. Kas be ko, turbūt kaip ir daugelį iš vėžių išmušė Midjourney atsiradimas ir ChatGPT. Labai smagiai nustebino neseniai atsiradęs įrankis, galintis išversti vaizdo įrašą į kitą kalbą. Jis sugeba pakeisti garsą ir vaizdą taip, kad plika akimi sunku atpažinti, kad tai netikra. Pamačiau save puikiai kalbantį prancūziškai, nors moku tik kelis žodžius. Galbūt netrukus filmų įgarsinimas taps tik praeitimi.
L. I.: Taip, kaip jau minėjau, ji nedžiugina ir kelia nerimą. Jau dabar visko yra tiek daug – daiktų, paslaugų, programų, tikros ir virtualiosios realybės. Žmogus nespėja mokytis. Nebegali suvokti, analizuoti, atsirinkti. Kritinis mąstymas atbukęs. Jei jau profesionalams darosi sudėtinga, ką kalbėti apie paprastus to produkto ar paslaugos vartotojus? Jeigu kalbėtume apie knygas, per metus išleidžiama šimtai, tūkstančiai naujų knygų. Žmogus nebegali atskirti geros, metus kurtos knygos nuo per savaitę sumesto skaitalo. Jie tikrai nebus pajėgūs atskirti, ką sukūrė žmogus, o ką DI. Kuo tada bus užpildytas mūsų išorinis ir vidinis pasauliai? Stengiuosi atsirinkti ir atsiriboti.
– Įžvelgiate kokių nors etinių problemų, susijusių su DI sukurtu menu?
L. I.: Taip. Pažeidžiamos autorių teisės. DI negali nieko sukurti, jis gali tik kopijuoti, maišyti. DI, nenurodydamas autorystės, vagia dailininkų sukurtus stilius ir technikas.
N. Č.: Sudėtinga taip vienpusiškai atsakyti. Šiuo metu yra įvairių požiūrių. Tikriausiai galima sakyti, kad etikos klausimai ir atsakymai tik formuojasi. Ar etiška DI priemonėmis versti ir įgarsinti filmus? Įgarsintojai ir vertėjai tikriausiai atsakys, kad ne. DI dabar prisiliečia prie įvairiausių kūrybinių teritorijų. Iš vienų atima, kitiems duoda, dėl to ir nuomonių yra visas spektras. Dažnai DI kūrėjai kaltinami vagyste, kad šį monstrą sukūrė tik neteisėtai panaudoję internete prieinamus kūrinius, nuotraukas, tekstus. Šiuo metu vyksta keletas teisminių ginčų, kurių pabaigos daugelis nekantriai laukia.
– Lina, kaip įsivaizduojate idealią programą, kuri padėtų iliustruojant knygas?
L. I.: Skaičiau instagrame vienos iliustruotojos pasisakymą, kad nereikia programos, kuri atliktų mūsų darbą, iš kurio patiriame malonumą, – iliustruotų už mus knygas ar kurtų už mus meną. Reikėtų programos, kuri atliktų administracinius darbus, atsakytų į laiškus, sudarytų tvarkaraštį, atsilieptų telefonu, priimtų ir vykdytų užsakymus, palengvintų gyvenimą atlikdama visas nekūrybiškas užduotis ir duodama mums daugiau laiko užsiimti kūryba.
– Nerijau, kokie šiuo metu yra DI sukurto meno apribojimai?
N. Č.: Jei konkrečiau, tai vizualiojoje kūryboje DI kol kas vis dar susiduria su keblumais atvaizduodamas žmogaus rankų darbą, piešdamas linijomis, kai reikia nuoseklumo (pvz., storyboarding), kokybiškai sugeneruoti vaizdą ir garsą. Iš pirmo žvilgsnio DI gali atrodyti kaip sugebantis labai daug dalykų, bet iš tiesų labai ribotas, kalbant apie kūrybą. DI gali sukurti labai gražią iliustraciją ar įspūdingą nuotrauką, bet kad pats kurtų meną, jam trūksta vieno esminio ingrediento – būti žmogumi. Kitaip sakant, DI įrankiai šiuo metu gali tik labai efektyviai imituoti kūrybą. DI gali labai gražiai sudėlioti sakinį ar paragrafą, bet knygą vis dar teks kurti patiems.
– Kokią matote tolesnę DI ateitį ir jo reikšmę šiuolaikinių menininkų kūryboje?
L. I.: Deja, nieko gero nematau, jei DI taps menininku, ar žmonės menininkai bus reikalingi? Nebent bus įkurtos kokios dailininkų fermos, kur turės sugalvoti, sukurti naujų savitų stilių, kad DI galėtų nuskenuoti ir papildyti duomenų bazę.
N. Č.: Ateities nesiimčiau spėlioti, bet neabejotinai ši naujiena niekur nedings. Lėčiau ar greičiau technologija tobulės, plėsis ir pasiūlys naujų idėjų, profesijų ir raiškos būdų. Vienus dėl to nuskriaus, kitus apdovanos – nieko naujo, taip jau yra buvę. Jau dabar matau labai teigiamą įtaką savo sferoje. Dabar, kai pasitelkiant DI internetas tampa užtvindytas „gražaus meno“, nieko nebelieka, tik rimčiau susimąstyti, ar kitas tavo darbas vertas pamatyti dienos šviesą. Prieš imant į rankas teptuką, teks įdėti daugiau minties galios, dėl to žiūrovui atsiras galimybė pamatyti daug naujų, įdomių dalykų.
Literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ organizuoja VšĮ Mokyklų tobulinimo centro įkurta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Daugiau apie festivalį sužinosite www.facebook.com/vaikuknygusala ir https://creatorisland.lt/lt
