Rašė Jurga Tumasonytė
Damon Galgut „Pažadas“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė
Baltos lankos, 2023
Man patinka, kai per grožinę kūrybą galima susipažinti su šalies istorija, žmonių mentalitetu, visuomenės klasėmis ir t. t. Įsigyventi į fikciją, bet vis pagūglinti romane minimus vardus ir reiškinius. Tiesa, Damonas Galgutas, už šią knygą pelnęs prestižinę Bookerio premiją, rodos, tyčia neleidžia skaitytojui kaip reikiant įsijausti, kartais kreipdamasis tiesiai į skaitytoją ir paaiškindamas tam tikrus pasakojimo niuansus. Atkreiptinas dėmesys ir į pasakojimo fokusuotę, kuri nuolat, kartais net toje pačioje pastraipoje, pakinta. Šokinėjama nuo vieno veikėjo prie kito, o skaitytojui leidžiama pamatyti ne tik išorinį veikėjų elgesį, bet ir jų vidinius, kartais prieštaraujančius jų atliekamiems veiksmams, monologus.
Tekste daug tarsi pro rakto skylutę stebimų scenų. Tarkime, pasakojime apie šeimos name susirinkusius gedėtojus rašoma: „trys tualetai apačioje, nepratę prie tokio antplūdžio, dvidešimt septynis kartus leido vandenį ir nunešė devynis ir aštuonias dešimtąsias litro šlapimo, penkis ir dvi dešimtąsias litro šūdų, vieną vienetą nuryto maisto ir penkis mililitrus spermos“ (29 p.) ir nuo tokių matematinių apskaičiavimų atsispiriama į tuos skysčius paskleidusių žmonių istorijas.
Knyga sudėta iš keturių dalių – skirtingų šeimos narių laidotuvių scenų. Pagrindinis pasakojimo konfliktas – mergaitės nugirstas tėvo pažadas, kai, motinai merdint, jis pažadėjęs užrašyti jų žemėje stovintį suklerusį namelį, kuriame šiaip ar taip gyveno jų juodaodė tarnaitė Salomėja (nors devintojo dešimtmečio viduryje tai netgi nebuvo teisiškai įmanoma – PAR vykdyta nuosekli rasinė diskriminacija, o valstybė padalyta į baltaodžių ir juodaodžių teritorijas).
Tekstas, nepaisant autoriaus moderniajai prozai būdingo rašymo stiliaus, skaitomas lengvai, sukuria intrigą, norą skaityti toliau, versti puslapį po puslapio. Keliaudami po skirtingus dešimtmečius iš vienos nelaimingos Svartų šeimos perspektyvos matome ne tik besikeičiantį šalies veidą, vertybes, bet ir vis gilėjantį nuosmukį, sudužusias viltis. Šiame romane nėra nė vieno išties malonaus veikėjo, visi jie paženklinti blogos lemties ir klaidingų pasirinkimų. Nepaisant to, autorius palieka šviesą tunelio gale.
Han Kang „Ateina berniukas“. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas
Sofoklis, 2023
Lietuvių auditorijai pažįstama Pietų Korėjos autorė (2017 m. lietuviškai išėjo jos „The Man Booker International“ apdovanotas romanas „Vegetarė“) Han Kang savo romane „Ateina Berniukas“ (angliškai knygos pavadinimas – „Human Acts“) kalbama apie 1980 m. Gvangdžu mieste vykusius tragiškus įvykius. Žmonės išėjo protestuoti prieš autoritarinę valdžią, tačiau po beveik 10 dienų besitęsusios Gvangdžu autonomijos sukilimas buvo žiauriai numalšintas, protestuotojai nužudyti, kankinti, įkalinti. Per sukilimą miestas visiškai izoliuotas nuo likusio pasaulio ir tik 1997 m. pirmą kartą oficialiai pagerbtos jo aukos.
Knygoje septyni skyriai, kuriuose visi veikėjai tarpusavyje susiję, o juos vienija mirusio berniuko, į kurį kreipiasi gyvi ar žuvę artimieji, asmuo. Nors pasakojimai vingiuoja nuo protestų pradžios iki šių dienų, atrodo, kad berniukas tebėra gyvas, į jį tebesikreipiama, jis tiesiog negali būti pamirštas, kaip ir visi tie skaudūs įvykiai, suluošinę daugelio amžininkų likimus.
Skaitydama kūrinį, nors rašymo stilius ir prieiga prie medžiagos visiškai kitokia, nevalingai prisiminiau Svetlanos Aleksijevič kūrybą, kai per amžininkų liudijimus skaitytojas patenka į tragedijos epicentrą, išgyvena kažkieno asmeninę tragediją. H. Kang taip pat siekia per keletą veikėjų atskleisti visą istorijos sunkį – šimtus pūvančių jaunų kūnų, neįtikėtino žiaurumo pritvinkusius tėvynainius, romane neįgaunančius konkrečių bruožų, veikiančius tiesiog kaip valstybės aparato straigteliai.
Prieš keturis dešimtmečius atsitikę įvykiai tiesioginę reikšmę turėjo ir knygos autorei, tuo metu buvusiai vaiku ir tik vėliau slapčia pamačiusiai tėvų turėtą albumą su režimo nukankintomis aukomis. Tad romane atsiduria ir autorė, peržengianti realistinio pasakojimo logiką ir persikelianti į dar vieną sluoksnį, kuriame tebeplevena sielos, baisūs įvykiai išlikę jų atmintyje kaip ir gyvųjų. Ko gero, emociškai sunkiausi skyriai ir buvo būtent apie tuos veikėjus, kurie turi gyventi toliau, nors savyje turi neužgyjančią žaizdą, pakreipusią jų likimus niūriais keliais ir uždarančius juos į baimės ir liūdesio celę.
Šis romanas, kaip ir prieš tai minėtas D. Galguto kūrinys, atveria skaitytojui istorinių savo šalies detalių ir aprodo slapčiausias kerteles. Iš tiesų liūdna, kad romane aprašomos scenos šiuo metu niekur nedingo nuo pasaulio žemėlapio ir persikėlė į kitas valstybes ir amžiams įsirašė į kitų, net ir numirusių ir kažkur tebeplevenančių, žmonių atmintį.
Andrus Kivirähk „Jaujininkas“. Iš estų kalbos vertė Milda Kurpniece
Aukso žuvys, 2023
Prieš pradėdama skaityti Andruso Kivirähko „Jaujininką“ nebegalėjau atsiriboti nuo Rainerio Sarneto romano ekranizacijos „Lapkritis“ (2017) nuotaikos. Kaip vėliau susitikime su skaitytojais pasakojo pats rašytojas, filmas knygai pridėjo papildomo niūrumo, tamsos. Pridėjo ir tam tikrų siaubo elementų, kurie knygoje pateikti komiškai.
Nors romanas parašytas prieš 25 metus, yra kaip 2007 m. estiškai pasirodžiusios knygos „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ tolesnė istorija – štai taip atrodo žmonių gyvenimas kaime. Jei dar neskaitėte šio romano, siūlyčiau pradėti nuo jo.
Apie ką ši knyga? Apie žemiškus ir nežemiškus įvykius, nutikusius viename Estijos užkampyje. Čia liejasi keisčiausi istorijų vingiai, išnyra magiški veikėjai, įpinama etnografinių elementų. Gudrus estas visuomet apgauna kvailą vokiečių poną. Aitvarai, kuriuos kaimiečiai konstruoja, kad tie jiems neštų turtus, taip pat turi vienintelį tikslą – vogti gėrį ir tempti jį į šeimininko namus. Tik nepersistengti, antraip rytoj nebebus ko vogti. Romane esama daug personažų ir skirtingų jų tipažų, kiekvienas jų patiria tam tikrą nuotykį. Greta vystoma ir nelaiminga meilės istorija, taip tame grotesko kūrinyje atsiranda ir smulki romantinė gyslelė, galiausiai nutrūkstanti ir paverčianti istoriją ištinusiu zombiu, kurio menami veiksmai ir troškimai iš anksto užkoduoti ir žinomi, tačiau vis vien atrodo groteskiškai komiški.
Nors autorius remiasi savo tautos pasakų ir sakmių klišėmis, šaržuotais personažais, jam pavyksta išgauti ypatingą, be galo gyvą ir labai juokingą pasakojimą: „Paskui atsisėdo ten pat, kamaroje, ant grindų ir susimąstė. O ką daryti toliau? Šeimininką sumušė, Luizę išpiso, muilą surijo. Išsipildė visos jo svajonės. Kas dar? Janas mėgino prasimanyti naują pramogą, bet nesugebėjo nieko išperėti. Burtų suteiktų galių ir sveikatos dar turėjo apsčiai. Tik kur jas dėti […] Janas sėdėjo ir galvojo, kol galiausiai užmigo.“ (205 p.) Taip atrodo paskutiniai knygos sakiniai, nors tęsti dar ir dar.
Patricija Gudeikaitė „Kontaktas“
Kitos knygos, 2023
Kiek žinau, pirminis debiutinės P. Gudeikaitės knygos pavadinimas buvo „Jokio kontakto“, išleistame variante kontaktas visgi atsiranda ir atveria skaitytojui tamsių vizijų, paranojinių, obsesinių minčių. Viename savo interviu autorė pasakojo psichozės metu patirdavusi sąmonės kalėjimą ir suvokimą, kad nei artimieji, juolab net ir kitų psichozinių būsenų patiriantys asmenys negali jos suprasti.
Visgi P. Gudeikaitės poezija atranda kontaktą ir geba perteikti dalį tos nuotaikos, būsenos rimtumo – skaitydama eilėraščius iš skyriaus „mažosios psichozės“ jaučiau stiprų užtaisą, nuo kurio kūnu nueidavo pagaugai: „mane persekioja vienas vyras / panašu, kad jį persekioja kitas vyras / panašu, kad tą vyrą persekioja kitas vyras: / jie stovi už mano durų ir nori mane nužudyti / vienas, apsivilkęs juokingu kostiumu, trenkia man – / trys smūgiai ir aš parvirstu ant žemės – / ir tada prasideda hell rides. / jie kartoja: / tu būsi suimta – / tavo motina bus išprievartauta – / tavo seserį nužudys serijinis žudikas – / tavo namus apvogs – / tu liksi be cento kišenėj – / viskas, ką tu mąstai / užkoduota / tai priklauso jiems / tavo paskirtis / paklusti – “ (hell rides, 13 p.)
Turbūt neatsitiktinai jos tekstai susisieja su išpažintine Sylvios Plath, Anne’os Sexton poezija, o vienintelėje knygoje esanti jaunos močiutės nuotrauka kažkuo primena anų poečių fotografijas. Poetė ieško santykio su pasauliu ne tik per savo asmenines patirtis, bet ir per kitas kultūrines figūras ir personažus – Fridos Kahlo, Fernando Pessoa‘os, Ričardo Gavelio kurtais veikėjais ir t. t. Tiesa, būtent šios dalys pasirodė mažiau paveikios, ne tokios įdomios kaip pirmosios dvi.
P. Gudeikaitė dar iki knygos atsiradimo jau buvo gana ryški ir aktyvi literatūros lauko dalyvė, tad tikiu, kad su šia knyga prasidės jos tolesnis kūrybinis kelias, kuris galbūt dar nustebins.
){kind=link}