RAMYBĖ /AUTOPORTRETAS
The State51 Conspiracy
Be atokvėpio produktyvus būgnininko Marijaus Aleksos ir elektroninės muzikos kūrėjo Manfredo duetas „Santaka“, žinau, sulaukia daug mano dėmesio, tad dėl sąžiningumo gal jau reikėtų padaryti pertrauką, bet šie vyrai daro tokius įdomius dalykus ir kiša nosį į tokius įdomius reikalus, kad dera skalambyti apie jų darbus. Šįsyk duetas pasirinko jau prieš dvi dešimtis metų Nacionaline premija apdovanotą kompozitorių Rytį Mažulį, kurio pavardė kažkodėl nėra tiek kotiruojama kiek kitų muzikos kūrėjų. Vis dėlto duetas „Santaka“ atiduoda tinkamą pagarbą kompozitoriui, mano nuomone, pasiūlydamas kol kas geriausią savo darbą. Kartu su kameriniu moterų choro „Melos“ duetas sėkmingai spėja R. Mažulio muzikos mįslę, kurdamas keistai artimą atmosferą, kurios tikslaus apibūdinimo reikėtų paieškoti. Tai didžiulės informacijos kūriniai, kuriuose nuskamba ir lietuviškumo turintys motyvai, ir įsiterpiantys glitchai, ir vaiduokliški moterų balsai. Tai muzika ant ribos šokti: lyg ir kojos galėtų kilnotis, tačiau nedrįsti, nes gal neintelektualu, gal itin avangardiška, gal ne tam ji skirta. Šie klausimai ir sukausto dėmesį dviejų kūrinių – „Ramybės“ ir „Autoportreto“ – metu; ritmas, atrodo, yra vėtomas vėjo, visi perkusiniai instrumentai užlieja šuorais, o elektronika virsta eksperimentika. Tačiau šie dėmesio reikalaujantys aspektai nereiškia, kad darbo sudėtinga klausytis (jis, nors ir ne iki galo patogus, tačiau labai malonus), ir galutinai suformuoja nuolatos raibuliuojantį, tačiau savo bruožus išsiryškinusį „Santakos“ veidą. Arba autoportretą (cha, juokelis). Nors tai kažkiek kvintesencinis dueto albumas, kokis tai kipšas man kužda, kad jiems dar toli nuo ramybės. Laukiame.
87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
LOVERMAN
Self-released
Prisipažinsiu, anksčiau postpankeriai „Local Blood“ manęs neįtikino; lyg ir viskas gerai, tačiau ką apie juos gali pasakyti… Na, postpankas. Individualaus prieskonio trūkumas man kišo koją, tačiau naujasis jų albumas „Loverman“ parodė, kad vyrai jaučiasi tvirčiau, ieško giliau, o ne tik mėgaujasi giliomis boso partijomis ir dar gilesniu vokalisto Šarūno Vyštarto balsu (už jį demoniškesnis yra nebent „Ventukų“ Dovydas), kurio balsas, neaišku, ar kvietė šokti kepurinę, ar į pragarą). „Loverman“ yra daug daugiau niuansų, detalių ir įvairovės turintis darbas, kuriame tamsus gotikinis skambesys nebėra vienintelis fokusas. Susidaro įspūdis, kad prieš įrašydami albumą vaikinai ne tik klausėsi jiems patinkančios to paties žanro muzikos, tačiau ir plėtė ribas, todėl muzika virsta savotišku spektakliu su viską jungiančiu naratyvu, nuotaika, atmosfera ir, taip, daugiau kitokios muzikos. Dėl šių priežasčių „Local Blood“ albumo, pirmiausia, klausytis įdomu – jame atrandi ir kabareto, ir americanos, ir grotesko, svarbiausia, bent jau man, Nicko Cave’o, o tai visada padeda. Tiesą sakant, „Loverman“ galbūt ir vadinčiau tikruoju šios grupės debiutu, nes, atsikratydami trafaretų ir pažvelgdami į muziką iš daugiau kampų, jie gali atverti daug slaptų durelių, paklajoti daugeliu slaptų takelių ir atsidurti ten, kur niekas nebuvo, ar ten, kur yra būtent jų vieta. O kol kas – sveikinimai, atrodo, galutinai radus tašką, nuo kurio drąsiai galima leistis į tamsią kelionę, kur gali sutikti ne tik velnio neštų ir pamestų personažų, bet ir vieną kitą mylimąjį.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)
READY WHEN YOU ARE
Self-released / Kontrapunkt
Pastebėjau, kad visada giriu Monikaze’ės kūrybą, tačiau ne ji viena Lietuvoje valdo elektroninę muziką. Mano sąraše visada yra ir dar viena favoritė, kurios įrašų laukiu su didžiule nekantra ir kuri primala tokių garsų, kad neklausyti neįmanoma. „Ready When You Are“ yra EP, kuris patvirtina mano žodžius apie Jūros Elenos Šedytės kūrybą, per vos tris kūrinius galintis priversti intelektualiai šokti (jeigu toks terminas iš viso įmanomas) kiekvieną bent kiek muzikos srityje pasikausčiusį pilietį. Jau pirmasis kūrinys „You Are“ svajingu, šiek tiek kosminiu staccato užkabina taip, kad rankos pačios ima suktis į viršų, o besiskaidantis erdvėje balsas neša ten, kur svaigu, šviesu ir stebuklinga. Disonansiškas „Every Molecule“ padvelkia bjorkiška diskoteka, kuri tiktų ir 10-ojo dešimtmečio diskotekai, ir futuristiniam filmui. Galiausiai griežčiausiai nuskambantis „Sanctus“ savo technošaltumu ir tikslumu išleidžia tave į nepažįstamus visatos tolius, kuriuose pradingsi ir niekas tavęs nesuras. Va tokie, labai „aiškūs“ įspūdžiai… „Ready When You Are“ man suskambėjo kaip kompresija to, ką geriausio gali pasiūlyti pati kūrėja, sugebėjusi į tris kūrinius įdėti ir potencialą, ir talentą, ir žinių, ir dar velniai žino ko, kas šį EP padaro taip maloniai susiklausantį. Todėl rekomendacija gali būti tik viena: šiukštu neleiskite sau prabangos jį praleisti, o geriausia – įsigykite legalų darbą, nes dar gausite ir jos kolegos Nikitos von Tiraspolio tripletą. Sveikinimai, plojimai, meilė ir bučiniai laukia Jūros, o ko laukiate jūs?
94/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
NAUTO REMIXED
Damn Good
Top secret, ir tik tiems, kurie įsigis riboto tiražo vinilinę plokštelę. Su tokia žinute grupė „ba.“ išleidžia savo albumo „Nauto“ remiksų rinktinę, kurioje – visa Lietuvos elektronikos žvaigždžių rinktinė, kuri padarytų garbę ne tik albumui, bet ir bet kuriam renginiui. Jaroška, Zakmina,Vee, Under Black Helmet, Mario Moretti ir Shkema imasi grupės hitų ir, kas labai džiugina, nenuklysta, nepasiklysta ir kiekvienam gabalui suteikia individualių potėpių, pateikdami juos su prieskoniais, kurie būdingi tik jiems. Kas patiks, čia jums, gerbiamieji, spręsti: ar prodigiška Jaroškos „Linija“, ar tradiciškai griežtas Under Black Helmet „Šokis“ ar drum’nbassiška Zakminos „Purvo gerklė“. Man geriausiai smogė Jaroška, Zakmina ir puikiai, fantastiškai, electro’iškai energingas Mario Moretti „Šokis“ („Šokių“ (ir šokių) albumas negaili). Apskritai, galvojant apie remiksus, jie dažnai būna hit or miss: kiek jie individualūs, kiek papildantys, kiek apskritai reikalingi grupių kūryboje. Šis albumas tikrai reikalingas, ir priežastis yra viena: jis labai smagus, įvairus ir niekaip, jokiu būdu, jokiu atveju neatsiduodantis chaltūra. Iš kitos pusės, tai yra ir gražus jau praeito „ba.“ etapo įprasminimas, paskutinis treptelėjimas koja, užtrenkimas durimis, kai jau galima atsikvėpti ir nerti į naujus darbus. Ne šiaip nerti užsiknisus, o kaip tik persikrauti, atidėti senus rakandus į šoną ir toliau versti visus paauglius šaukti tą šūkį, kurio dėl savaime suprantamų priežasčių čia negaliu minėti. Taigi, elektronikos dreamteamas + talentingas albumas = tiesiog labai labai geras laikas. Arba like01‘as.
93/100 („Bandcamp“)
YOUR HIGNNESS
Garso kultūra
Darbas, darbas, darbas. Sumautai juodas darbas, kad pasiektum rezultatą. Taip galėčiau įvardyti Petunijos muzikinį kelią, kurį vainikuoja šis EP ir, svarbiausia, hitu tapusi „NeTavoVasara“, kurios perklausų, mano nuomone, turėtų būti dar daugiau, nes iš esmės ji klausytojams pasiūlė tikrą popmuzikos kokybę, leidžiančią teigti, kad ir mes galime sukurti kūrinį, kurį norisi vis sukti ratu, ir ne tik vasarą. Tačiau ir visas „Your Highness“ siūlo kokybę ir labai sukauptą ilgų ieškojimų rezultatą, rodantį savo vietos iki galo dar neatradusią, bet drąsiai jos ieškančią atlikėją, kuri tikrai gali pasiūlyti daug. Visi penki kūriniai – skirtingi, atskleidžiantys įvairias jos puses ir galimybes sudėlioti kompozicijas. Nors toji hitinė „Vasara“ labai išsiskiria, nereiškia, kad kiti kūriniai atsilieka – jie ramesni, ne tokie konstrukciškai teisingi ir galų gale ne viskas privalo virsti earwormu. „Your Highness“ turi malonaus paslaptingumo ir tamsos, „The City“ skamba šiek tiek britiškai, o taip mano nemėgstami lietuvių liaudies motyvai įsipaišo į „Dots & Pieces, Shambles & Dust“. Galbūt man kitąsyk norėtųsi išgirsti griežtesnę, agresyvesnę, piktesnę Petunijos pusę, nes tos pusės atlikėja dar lyg ir netyrė. Tačiau apskritai „Your Highness“, mano nuomone, išsiskiria bendrame moterų vokalisčių kontekste – kažko yra daugiau, plačiau ir daugiau žadančio. Todėl nepražiopsome, judame į priekį ir galbūt ateityje turėsime savo asmeninę karalienę. Kam tada mums tos užsienietiškos beyonces…
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)