Kalbino Daiva Juonytė
Visi esame sakę, skaitę, o dauguma ir rašę „ir t. t.“ – kartais tiesiog nežinodami, ką dar būtų galima pridėti, o kartais (turbūt tai dažnesnė priežastis) – manydami, kad jau viską, kas svarbiausia, pasakėme anksčiau. Tačiau nauja kino leidybos kompanija „Taip toliau“, įkurta kino kritikių ir kuratorių Mantės Valiūnaitės, Aistės Račaitytės ir Ignės Smilingytės, šią frazę bent jau kino leidybos kontekste skatina reflektuoti iš naujo: kas, jeigu už „t. t.“ slypi daug daugiau prasmės, negu mums atrodo, ir gal šiandieniame mūsų pasaulyje jai dažnai pritrūksta tik laiko ir kantrybės? Todėl laikas susipažinti – 11 t. t. apie „Taip toliau“ – šviežio ir kartu labai atidaus kūrėjams vėjo gūsį Lietuvos kino industrijoje.
– t. t. apie „Taip toliau“ –
Mantė (M.): Šis žodžių junginys, anksčiau vartotas Aistės minčiai užbaigti, tapo mūsų visų (šypsosi).
Ignė (I.): Pradėjome pastebėti, kaip dažnai jį vartojame.
Aistė (A.): Tačiau kartu norėjome, kad tai nebūtų tik tarsi kažkoks pakartojimas, todėl pavadinime neliko žodžio „ir“. Savo veikla siekiame pažengti šiek tiek toliau tiek geografiškai, tiek pristatatydanis filmus Lietuvos auditorijai, įdėdamos daugiau rūpesčio ir meilės.
– t. t. apie atsiradimą –
M.: Kalbant apie „Taip toliau“ atsiradimą, mums labai tinka posakis apie senos svajonės įgyvendinimą.
I.: Kiekvienai mūsų taip susiklostė, kad po ilgų metų veiklos skirtingose organizacijose atsirado noras ir atėjo laikas kurti kažką savo. Aplinkybės taip susiklostė, kad visoms atsivėrė erdvė toms svajonėms įgyvendinti.
A.: Vystant savo veiklą mane labai motyvuoja galimybė matyti bendrą paveikslą, jį gerai suprasti ir galėti keisti.
M.: Dar dirbdama festivalyje „Kino pavasaris“ šiek tiek svajojau apie kitokio formato renginius ir veiklas, norėjau mažiau ieškoti kompromisų, turėti daugiau laisvės. Kai išėjau rašyti daktaro disertacijos (Mantė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengia disertaciją apie hibridinį kiną – aut. past.), buvo toks etapas, kai turėjau daugiau laiko pagalvoti, ko iš tikrųjų noriu. Kaip tik tuo metu pradėjau pasiilgti darbo su žmonėmis, o kai sužinojau, kad Aistė ir Ignė tapo laisvesnės, supratau, kad viskas, nebelaukiame.
– t. t. apie norą turėti galimybę prie filmo padirbėti ilgiau ir giliau –
A.: Ankstesnėje mano veikloje kuruojant kiną viskas vyko vieno ar kito didelio dalyko, pavyzdžiui, festivalio kontekste. Kartais būdavo skaudu matyti, kad programoje yra ne vienas filmas, kuris labai patinka ir kuris labai svarbus, tačiau supranti, kad jis net neturėjo progos pakvėpuoti, išbūti komunikacijos lauke, kur galėtum leisti žiūrovams jį geriau pažinti, atskleisti jo plačius kontekstus ir pan. Visada norėjau pabandyti, kas atsitiktų, jeigu turėtume galimybę vienam filmui skirti daugiau laiko: apgalvoti kiekvieną jo pristatymo žiūrovams detalę, tam tikrą kampą, padirbėti prie jo daugiau, nuoširdžiau ir to nedaryti kažkokio kito filmo sąskaita.
I.: Taip pat norisi atvežti filmų iš tų kraštų, kurių filmai mūsų šalies auditorijai mažiau įdomūs jau vien dėl to, kad tai ne lietuvių kūrėjų arba mažai žinomų užsienio režisierių darbai. Įdomu, ar, įdedant tiek pat pastangų į šių filmų komunikaciją, didinant jų žinomumą, plečiant akiratį ir supažindinant su kontekstais, bus sužadintas žiūrovų smalsumas. Tikiu, kad taip. Pastaruoju metu sutikau labai daug smalsių ir naujiems žvilgsniams atvirų žiūrovų.
Dovilės Šarutytės nuotr.
– t. t. apie kryptį ir mažiau Lietuvoje sutinkamų šalių kiną –
M.: Lietuviškuose repertuaruose dažniausiai sutinkami Europos, Šiaurės Amerikos filmai, todėl norime parodyti šiek tiek kitų kraštų, kuriais pamažu pačios domimės. Juo labiau kad matome, jog, nepaisant renginių, kino platintojų gausos, ši niša neužpildyta.
A.: Kalbėdamos apie „Taip toliau“ kryptį, neturime galvoje vien tik geografinės krypties, kalbame apie labiau nuo mūsų nutolusią ir mums mažai pažįstamą kino kalbą, kitokias kino formas. Todėl mūsų repertuare atsirado ir labai ypatingas lietuviškas filmas – Deimanto Narkevičiaus psichodelinė pasaka „Čiulbanti siela“. Tai pirmasis Lietuvoje ilgametražis stereoskopinis filmas, kurį pirmą kartą pažiūrėjusi supratau, kad dar niekada nemačiau nieko panašaus. Kalbu ne apie 3D technologiją, bet apie temos atskleidimą, savo, kaip žiūrovės, pojūčius ir apie tai, koks originalus, švelnus, bet kartu ir visiškai nepretenzingas ir nesentimentalus gali būti žvilgsnis į Lietuvos istoriją ir folklorą. Norime dirbti su tokiais filmais, kurie tarsi išskraidina truputį toliau.
– t. t. apie pirmą filmą ir filmų kontekstus –
M.: Norime pristatyti režisierius iš tolimesnių kraštų, kai kurie jų gal jau yra šiek tiek žinomi, tačiau labai norisi atrasti ir tai, kas dar neatrasta, – atsiranda tikrai daug naujų balsų, kurie daro labai įdomių dalykų. Mūsų pradžia – ispanų kino režisieriaus Loiso Patiño filmas „Samsara“ – irgi buvo simboliška. Nors režisierius – ispanas, bet labai jautriai ir sąžiningai kuria apie įvairovę ir apie kitus kraštus, susieja Laosą su Zanzibaru. Juo labiau kad filmas puikiai atitiko ir Aistės minėtą išskraidinimo momentą. Mums buvo labai svarbu atlikti veiksmą, kuris šiek tiek neįprastas kine, ir pakviesti auditoriją susipažinti su mumis per labai unikalų filmą.
I.: „Samsaros“ pristatymas atspindėjo ir mūsų siekiamybę pristatyti pačių filmų kontekstus, iš kur ir kaip jie atsiranda. Juk iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Samsara“ – ispaniškas filmas. Tačiau kartu jis atstovauja Naujosios Galisijos kino bangai, kurios kūrėjai yra labai įdomūs, linkę eksperimentuoti ir kurių filmų Lietuvoje rodyta jau ne kartą. Taip, pažiūrėjęs šiek tiek giliau, supranti, kad pati Ispanija yra įvairi ir jos kinas – ne vien tik visiems gerai pažįstamas Pedro Almodóvaras.
– t. t. apie filmo gyvenimą renginių eroje ir susitikimus su režisieriais –
A.: Skambės banaliai, bet mes gyvename renginių eroje, kurioje, atrodo, tik jais galima patraukti dėmesį. Platinimo ir kino leidybos pasaulyje jau ne vienus metus kalbama, kad išgyventi repertuare arthausui yra labai mažai galimybių, nebent prie jo išleidimo prisideda kūrybingi leidėjai, besirūpinantys daugybe papildomų aktyvacijų ir inicijuojantys platesnio filmo diskurso atsiradimą šalyje. Tad mūsų tikslas yra plėsti filmų patirtis papildomomis priemonėmis. Neseniai išleidome filmo „Čiulbanti siela“ garso takelio vinilinę plokštelę, kurios pristatymui atsiskraidinome kompozitorių Mišą Skalskį, „Scanoramos“ metu „Vingio“ kino teatre kartu su festivaliu instaliavome holograminę jo afišą, kurioje buvo integruotas ankstesnis D. Narkevičiaus meno kūrinys, o miestų kavinėse ir kultūros erdvėse buvo paskleisti atvirukai su filmo kadrais ir dzūkiškos išminties gabaliukais. Ne paslaptis, kad 3D filmą galima žiūrėti tik kino teatruose su 3D technologija, kurių dauguma yra komerciniai, tačiau D. Narkevičiaus – vieno svarbiausių šiuolaikinio meno atstovų – kūriniui norėjome tokio subtilaus, butikinio, prisilietimo. Vinilinė plokštelė leis filmui egzistuoti ir jam nesant kino teatruose, kiekvieno namuose suteikiant tokio virš kasdienybės pakylėjančio ir su gamta sujungiančio skambesio.
M.: Filmo „Samsara“ premjerą surengėme klube „Gallery 1986“, norėdamos praplėsti jo patirtį. Po filmo kvietėme pasilikti ir paklausyti trijų DJ muzikos, pašokti, pasileisti į tam tikrą perkeičiančią būseną. Šį konceptą – filmas + muzika – nebūtinai naudosime kaip šabloną, tačiau visuose mūsų platinamuose filmuose muzikos aspektas atrodo labai svarbus. Būsimasis filmas – režisierės Ramata-Toulaye Sy „Banelė ir Adama“ – irgi išsiskiria unikaliu garso takeliu, tad jį išleisdamos irgi galvosime ką nors ypatingo, susijusio su muzika.
A.: Kalbant apie filmą „Banelė ir Adama“, gavome pačios režisierės Ramata-Toulaye Sy sutikimą kuruoti nedidelę senegalietiško kino retrospektyvą. Kol kas dar neturime aiškios koncepcijos, tačiau mūsų kvietimas susijęs su tuo, kad nenorime filmo rodyti vieno, siekiame jį pristatyti kartu su lydinčia programa, kuri padėtų Lietuvos žiūrovui labiau pajusti mažai mums pažįstamą kontekstą.
I.: Tokie mūsų renginiai susiję su dar vienu mūsų tikslu – atvežti į Lietuvą filmų režisierių. Kol kas mūsų šalyje ne festivalių kontekste tai nelabai paplitusi praktika, ypač kalbant apie tolimų šalių kiną. Tačiau mums atrodo, kad galimybė susipažinti su režisieriumi, išgirsti visą istoriją ir pasakojimus apie užkulisius iš pirmų lūpų, paties režisieriaus pristatymas sukuria artimesnį ryšį su auditorija.
– t. t. apie tolimų kraštų kino svarbą, indėlį į šiuolaikinį kiną ir panašumus –
I.: Tolimų kraštų kino indėlis šiandienos pasaulio kino kontekste yra labai didelis, tačiau per mažai vertinamas. Apie jį vis dar per mažai kalbama, nes garsiausiai nuskamba Europos ir Šiaurės Amerikos filmai. Dėl to truputį apmaudu, norėtųsi keisti tai ir ištrūkti iš tokios labai europocentriškos balos, kurioje esame.
M.: Man labai svarbu kalbėti ne tik apie šiuolaikinius procesus, bet ir atsigręžti į istoriją, nes, pavyzdžiui, pas mus dėstant kino istoriją daugiausia dėmesio skiriama tam, kas vyko Europoje, Holivude, o kiti žemynai apeinami, nors ten irgi vyko labai įdomių procesų, kurie taip pat prisidėjo prie tam tikrų judėjimų ir inovacijų plėtros. Todėl manau, kad būtų smagu retrospektyvas rengti ne tik iš mums jau gerai žinomų kultūrų ir šalių, bet pažiūrėti tolyn. Juo labiau kad su kai kuriomis netgi labai nutolusiomis šalimis Lietuvos istorija turi tikrai daug sąsajų. Labai gera susipažinti su kažkur toli esančiais procesais ir suprasti, kaip iš tiesų visi esame stipriai susiję.
– t. t. apie kitokią vaizduotę –
A.: Neįmanoma trumpai papasakoti, kuo įdomus tolimų šalių kinas. Europos arba Šiaurės Amerikos kinas mums jau yra įprastas, pažįstami šių teritorijų sociopolitiniai kontekstai ir lengvai skaitome jų kultūrinius kodus. Tačiau, pavyzdžiui, mano santykis su mūsų trečiuoju filmu „Banelė ir Adama“ yra kitoks ir man neįprastas, nes jaučiu, kad ne iki galo jį suprantu. Kartu jis mane labai stimuliuoja, padeda sujudinti tam tikrą suvokimo žemę, ant kurios stoviu, ir leidžia suprasti, kad labai siauru žvilgsniu žvelgiu į pasaulį. Todėl tokie originalūs balsai kaip Ramata-Toulaye Sy padeda šiek tiek susipažinti su kitokiu žvilgsniu ir kitokia perspektyva.
I.: Ir kitokia vaizduote.
A.: Taip, nes filmas – nerealistinis, jis labai poetiškas ir supranti, kad tos poezijos kalbos iki galo nemoki skaityti. Tačiau kaip yra įdomu jos mokytis ir turėti galimybę išgirsti iš pačios režisierės, apie ką šis filmas, leisti jai pavedžioti mus po tokį tolimą pasaulį ir kartu visu šiuo vyksmu padaryti tą pasaulį šiek tiek artimesnį ir kažkuria prasme labiau savą.
Kalbant apie autorinį, arthausinį kiną, jame dažniausiai pasakojamos mažos, labai intymios istorijos, kurios nukelia į asmeninius, kamerinius pasaulius, tačiau kartu yra labai iškalbingos ir veikia kaip tam tikras mažas, daug didesnio paveikslo snapshotas.
I.: Kinas istorijos atžvilgiu yra palyginti nesena, gana aiški ir turinti savo ribas technologija, gan greitai pasklidusi po visą pasaulį. Todėl kažkuria prasme kino kalba tapo bendra visiems – žmonės panašiai supranta, kas yra vaizdas, garsas, istorija, trukmė. Tačiau tai, kas pasakojama tolimų šalių kine, skiriasi nuo vakarietiško kino: kitokia vaizduotė, mitologija, kalbėjimo būdai. Kūrėjai, kurie turi savitos patirties, atsineštos iš ten, kur užaugo, komunikuoja ją visam pasauliui ir globalią kultūrą papildo ne tik istorijų, bet ir pasaulio suvokimo, vaizduotės formų, minčių įvairove.
– t. t. apie kitokį santykį su savo istorija –
M.: Man labai įdomu stebėti kitų kraštų santykį su savo istorija. Nors, kaip Aistė minėjo, dažnai tai būna asmeninės, mažesnės istorijos, tačiau žiūrėdamas jas gali labai gerai pajusti santykį su politine, socialine šalies istorija, susipažinti iš lėto, po truputį suprantant, kaip vienam ar kitam pasaulio krašte tam tikros istorijos vystėsi. Tai irgi labai praplečia pažinimą. Taip pat man įdomu stebėti tų šalių santykį su tradicijomis, ko pasigendu Lietuvoje, – pas mus nereflektuojami kartų skirtumai arba santykis su tam tikromis tradicijomis ir pokyčiais. Tolimų kraštų kine dažnai sąmoningai reflektuojama, iš kur mes ateiname, kas keitėsi, koks mano santykis su tradicijomis. Šis aspektas man atrodo labai svarbus elementas, pamokantis, kaip apmąstyti ir tam tikrus procesus, mūsų kintantį gyvenimą ir kintančią aplinką.
A.: Man atrodo, kad esame tarsi nubrėžę tam tikrą ribą – buvo, kas buvo, o dabar esame Europos piliečiai, gyvenantys europietišką gyvenimą. Kultūrinėje produkcijoje sunku rasti tam tikrų ženklų, kurie susietų visus skirtingus Lietuvos istorijos ir kultūros etapus.
M.: Dėl to labai džiaugiuosi „Čiulbančia siela“, kurioje žvelgiama į XIX a. Siekdamas vaizduoti tuometę aplinką, režisierius kartu su komanda atliko daug tyrimų, išsiaiškino, kaip žmonės, pavyzdžiui, rengėsi. Mane labai žavi ta pastanga pateikti tam tikrą interpretaciją, kaip tam tikru laikotarpiu žmonės atrodė, kaip jie gyveno, ką jautė, koks buvo jų santykis su gamta ir aplinka.
A.: Vyko labai didelių pokyčių, pasaulis vertėsi aukštyn kojomis. Tačiau kiek yra apie tai pasakojančių filmų? Nėra.
I.: Pasaulyje pokolonijinės industrializacijos kritika – nenaujas dalykas, ypač tose šalyse, kur tai buvo juntama labai aštriai, o Lietuvoje vos ne pirmą kartą taip pažvelgiama į šį istorijos etapą, dėl to tai taip įdomu.
– t. t. apie kino klubą ir svajones –
M.: „Taip toliau“ įsikūrė kultūros komplekse „Sodas 2123“, kuriame kiekvieną mėnesį vyksta kino klubo renginiai. Rodome ne tik savo platinamus filmus, bet ir kuruotą programą, bandome atgaivinti, o gal iš naujo suformuoti įprotį kiekvieną mėnesį ateiti į filmą, po seanso pasilikti pasikalbėti, aptarti jį.
A.: Turime planą, tačiau jis labai priklausys nuo palankiai susiklostysiančių aplinkybių, – svajojame apie išplėstinį festivalį, kuris nebūtų koncentruotas į vieną kelių dienų etapą, tačiau būtų išsidėstęs per visus metus, o jau minėta senegalietiško kino retrospektyva galėtų būti mūsų festivalio pirmas inauguracinis etapas.
– t. t. apie kino leidybos sąvoką –
A.: Kažkada dalyvavau Europos kino platintojų (Europa Distribution) suvažiavime, kuriame kino platinimo senbuviai, šioje srityje dirbantys ne vieną dešimtmetį, pasipiktinę pareiškė, kad jiems nepatinka būti „Europa Distribution“ dalimi, nes „Europa Distribution“ skamba pernelyg abstrakčiai ir atrodo, kad gali platinti kojines, vandenį, sausainius, – kitaip sakant, bet ką. Buvo pasiūlyta „Europa Distribution“ pervardyti ir sukurti paantraštę „Network Of European Film Publishers“, iš leidybos terminų pasiimant žodį „publisher“. Šitas terminas man labai patiko, kaip ir jo energija, su kuria ir pati tapatinuosi. Iš tikrųjų, egzistuoja ir tas kino platinimas, kuris yra labai standartizuotas, – Lietuvoje taip pat veikia kino platinimo kompanijų, kurios turi ilgalaikių sutarčių su didžiosiomis kino studijomis, tokiomis kaip „Warner Bros“, „Disney“ ir pan., užsiima platinimu, kai gauna tam tikrą paketą visos rinkodaros medžiagos ir ji pakartojama tuo pačiu principu, kaip ir visame pasaulyje. Autorinio kino platinimas skiriasi tuo, kad nepriklausoma kompanija investuoja įsigydama filmo teises tam tikram laikotarpiui, pradeda autentiškai ir originaliai galvoti, kaip tas filmas galėtų suskambėti tam tikroje teritorijoje, sprendžia, kas veiktų, kas neveiktų. Dėl to arthausinių filmų išleidimas skirtingose šalyse yra labai skirtingas. Ta veikla prašosi truputį pagarbesnio, labiau išplėsto visos veiklos įvardijimo, kad tai ne tik platinimas, bet labiau leidyba, kuri yra įvietinta. Todėl įsikurdamos nusprendėme taip ir pasivadinti.
I.: Ši sąvoka geriau atitinka ir mūsų jau minėtus tikslus. Leidyba man asocijuojasi su auditorijos supažindinimu su tam tikru turiniu. Autorinis kinas – ne produktas, tai meno kūrinys, turintis savo kontekstų, istoriją. Už filmo – žmonės, kurie jį sukūrė. Tai labai svarbu. Norime tai atskleisti ir pristatyti kuo atviriau ir plačiau.
A.: Taip, labai gerai pasakyta. Kino kūrimas nėra anonimiška veikla. Tai žmonės – su tam tikromis idėjomis, vertybėmis, pažiūromis ir taip toliau.
