Kalbino Giedrė Ivanova
Nuotraukos Malvinos Sketrytės
Beveik dešimtmetį kultūros sektoriuje kauptas žinias Giedrė Putramentaitė pamažu keičia į naują ir, regis, labai reikalingą veiklą – nuo šiol ji įvairiais su kultūra susijusiais klausimais konsultuoja menininkus, kultūros vadybininkus ir organizacijas. Kokių asmeninių ir profesinių ambicijų vedama, kaip dirbdama, ko siekdama ir ko mokydama Giedrė pradeda šį Lietuvoje dar nepramintą kelią ir kam jos paslaugos būtų aukso vertės, kviečiu skaityti mūsų pokalbyje.
– Kultūros konsultantė – mažai, o gal visai negirdėta specialybė. Koks jausmas susikurti profesiją?
– Nežinau, ar galima sakyti, kad sukūriau naują profesiją, bet tikrai darau kažką, kas yra nauja (sprendžiant iš to, ką matau tai darydama, – labai reikalinga). Pradėti kažką nauja visada baisoka, bet dabar vis labiau įsitikinu, kad to tikrai reikia ir kad aš tam turiu duomenų: reikiamą patirtį, o žmonėms lyg ir nenuobodu manęs klausyti.
– Daug metų kaupei patirtį įvairiose kultūros ir meno organizacijose. Kada ir kur šovė pirma mintis, kad jau verta pradėti asmeninį kultūros konsultantės kelią?
– Deja, manęs neaplankė idee fixe ir šito sprendimo link ėjau gan ilgai. Atsimenu, nusipirkau kursą apie profesinę veiklą ir savo pašaukimo paieškas (nes tuo metu buvo ištikusi egzistencinė krizė ir buvau pavargusi nuo kultūros problemų). Klausimas „Ką veiktum, jei finansais būtų pasirūpinta?“ mane visiškai išmušė iš vėžių: niekaip negalėjau į jį atsakyti. Kelias dienas vis galvodavau, kas man teikia tiek džiaugsmo ir laimės, kad daryčiau tai nemokamai. Tada pagaliau atsiminiau, kad, kai kažkas paprašydavo papasakoti apie paraiškas ar patarti darbo kontekste, galėdavau tai daryti neskaičiuodama laiko, nes man tiesiog buvo labai smagu padėti žmonėms srityje, kurią jaučiuosi bent šiek tiek išmananti. Tada ir supratau, kad gal tai galėtų būti mano darbas.
– Kultūros konsultanto poreikis radosi iš žinių (tavo patirtys, sukauptos žinios, noras jomis dalytis) ar iš žinių stygiaus (biurokratinių procesų bėdos, neaiškūs ar nesusisteminti įvairūs reikalavimai ir pan.)?
– Iš abiejų – pradėjau supratusi, kad tai darbas, kuris man teikia didžiulę laimę. Kaip geriau panaudoti savo patirtį, jei ne ja dalijantis! Dirbdama prie įvairiausių projektų ir su įvairiais žmonėmis mačiau, kad daliai tų žmonių tikrai praverstų pagalba (mes net nešnekame apie sudėtingus biurokratinius procesus). Pavyzdžiui, menininkams dažnai stinga informacijos apie savivadybą (jei to ir mokoma akademijose, nežinau, kokios kokybės yra tos paskaitos, jei dauguma iš jų išėję nežino, ką daryti su savo gyvenimu). Kalbant apie organizacijas, dažnai matau įvairių struktūros trūkumų. Žinoma, nesakau, kad viskas visur blogai, bet daugiau struktūros ir žinių daugumai tikrai nepakenktų.
– Kadangi šią veiklą sugalvojai pati, papasakok truputį daugiau – kokia būsi kultūros konsultantė, kokios bus pagrindinės tavo užduotys ir tikslai?
– Mano pagrindinis tikslas yra padėti kultūros žmonėms (menininkams ir kultūros darbuotojams) įvairiomis temomis, kurios, žinoma, apima mano patirtį: lėšų pritraukimas, paraiškų rengimas, organizacijos struktūra, tikslai ir jų siekimas, projektų vadyba, užsienio fondai ir t. t. Neseniai vedžiau „Kūrėjo galimybių studiją“ Klaipėdos meno bendruomenei, kur kalbėjome apie finansavimo galimybes individualiems menininkams, rezidencijas kaip kūrybos būdą ir tinklaveiką. Su kultūros vadybininke ir menininke iš Vilniaus rajono mokėmės, kaip idėją paversti projektu ir kaip formuoti paraiškas Lietuvos kultūros tarybai. Alternatyviam meno centrui „Ideas Block. Kompresorinė“ padėjau išgryninti jų viziją, misiją, vertybes ir struktūrą, nes organizacija neseniai restartavo savo veiklą ir turėjo naują komandą. Su olandų cirko menininke pagrindinis darbas buvo tikslų ir būdų, kaip tų tikslų pasiekti, formulavimas. Čia – tik keletas pavyzdžių, kaip atrodo mano, kaip konsultantės, darbas. Tačiau visada skatinu klausti, jei neaišku, ar aš tas žmogus, kuris gali padėti. Siekiu koncentruotai perduoti savo patirtį, kad procesai kultūros lauke neatrodytų tokie baisūs ir sudėtingi. Arba kaip tik – kartu galime sugalvoti, kaip išspręsti iššūkius ir problemas.
– Savo interneto svetainėje (www.organised-creative) rašai, kad sieksi normalizuoti ne tik kultūros konsultanto sąvoką, bet ir pagalbos prašymą. Kaip manai, kodėl vis dar nelengva yra kreiptis pagalbos?
– Tas pagalbos prašymas kai kuriems žmonėms yra apskritai sunkus. Man atrodo, kad dėl resursų stygiaus dauguma žmonių įpratę būti žmonėmis-orkestrais, kurie atlieka milijonus darbų vienu metu. Sukuriamas įprotis, kad yra normalu būti overwhelmed, apsikrovusiam, lekiančiam, niekur nespėjančiam. Man atrodo, kad tai nenormalu, nors kultūros sektoriuje to vis dar labai daug. Taip pat manau, kad turime kažkokį keistą palikimą, nes, jei esi patyręs, tai gal ir ne visai jauku kažko nežinoti ir klausti. Vėlgi, čia tik mano patirtis ir šiokie tokie pamąstymai.
Malvinos Sketrytės nuotr.
– Yra dvi nuomonės: vieni korepetitorių ar kitų pagalbininkų ieško, kai jiems nesiseka, kiti, priešingai, kad patobulintų tai, ką išmano ar geba geriausiai. Kaip yra tavo atveju – ar į tave tikslingiausia kreiptis neturinčiam jokių žinių, ar tam, kuris jau kuris laikas sukasi šitame lauke ir vis neranda konkrečių atsakymų?
– Ir tiems, ir tiems. Pradedančiajam menininkui mano paslaugos (atsiprašau už nekuklumą) yra aukso vertės, nes galiu per porą valandų papasakoti apie visas įmanomas galimybes paremti jo kūrybą (priklausomai nuo žmogaus profilio), o jau kurį laiką veikiančiam žmogui / organizacijai galbūt naudinga bus pasitarti su kolega, pasišnekėti apie galimybes ir sužinoti kažką naujo, praplėsti akiratį. Bet kuriuo atveju prieš bet kokias mokamas paslaugas visada siūlau trumpą pašnekesį, kad suprastume, ar mano paslaugos bus naudingos, ar ne.
– Vykdai įvairias konsultavimo programas (paraiškų rengimo, lėšų pritraukimo, mentorystės ir kt.), bendrauji su įvairiausiais menininkais, organizacijomis. Ką tau pačiai duoda šios konsultacijos? Gal vis išmoksti, sužinai ką nors naujo ar netikėto? O gal niekas nebenustebina?
– Matyt, niekada nenustosiu stebėtis, kokie skirtingi žmonės (kaip skirtingai visi gali mąstyti ir matyti pasaulį!). Kartais nustebina neįtikėtinas žinių trūkumas žmonių, kurie kultūros lauke veikia jau kurį laiką. Arba išankstiniai nusistatymai. Tačiau man įdomūs skirtingi kontekstai, nes taip pati plečiu savo akiratį ir augu ne tik kaip konsultantė, bet ir kaip žmogus.
– Esi sakiusi, kad galima ir reikia mokytis ne tik iš gerųjų praktikų ekspertų, bet ir iš savo klaidų. Kokia klaidą įvardytum, kaip išmokiusią tave svarbiausios pamokos? Tokią, be kurios galbūt čia, kur esi šiandien, nebūtum.
– Oi, tų klaidų buvo ne viena ir ne dvi! Pačioje karjeros pradžioje viskas taip baisu atrodė ir klaidų tikrai buvo (ačiū Dievui, viskas baigdavosi gerai ir be jokių didesnių komplikacijų). Vis dėlto, atrodo, labai sunkiai, bet pagaliau supratau, kad klysti yra normalu ir žmogiška, kad mes to niekada neišvengsime (kad ir kokie profesionalai būsime). Tai noriu normalizuoti. (Jokiu būdu nesakau, kad yra OK blogai dirbti savo darbą, bet kartkartėmis apsivėplinti yra tikrai normalu!)
– Kokią matai Lietuvos kultūros ateitį? Ko, tavo galva, reikia, kad ji būtų kuo šviesesnė?
– Aišku, kad noriu būti pozityvi ir galvoti, jog kada nors kultūros darbuotojų algos bus konkurencingos kitiems sektoriams (ar bent aiškiai eisime to link) ir kultūros darbuotojai galės oriai gyventi (be hustle kultūros ir perdegimų dėl tos pačios hustle kultūros). Taip pat tikiuosi, kad išmoksime, kaip palaikyti geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir nubrėžti ribas (kai kuriems tai labai sunkiai sekasi dirbant darbą, kuris turi didelę prasmę). Noriu tikėti ir linkėti, kad kada nors fondai nustos spausti kultūros operatorius ir menininkus už mažai pinigų daryti stebuklus, nes dabar esame tokioje realybėje, kad, gavus viešąjį finansavimą, orientacija yra iš to išspausti kuo daugiau turinio ir niekam jau neįdomu, kad padoriam uždarbiui gal nelabai užtenka (kai kur sulauki ir komentarų, jei bandai įsitraukti didesnę eilutę algoms). Tikiuosi, tai keisis ir kultūros operatoriai galės už tas pačias skiriamas sumas daryti mažiau, kas reikštų:
- mažiau darbo darbuotojams, kurie dažniausiai įgyvendina po kelis projektus vienu metu ir dažnai yra pervargę;
- gauti didesnį uždarbį (mažesnis poreikis papildomų pajamų paieškai ir daugiau laiko laisvalaikiui, šeimai tai – sveikesni ir laimingesni žmonės);
- mažesnę kultūros produktų pasiūlą ir galbūt lengvesnį jų pardavimą (nes tiesiog būtų mažiau pasirinkimo).
Mano kuklia nuomone, galėtume kai kuriuos dalykus nusižiūrėti iš verslo (čia apie tuos kitokius darbo būdus ir metodus). Vienas dažniausių dalykų, kurį pastebiu konsultuodama, – daliai žmonių (tiek organizacijų, tiek individų) trūksta struktūros ir intencijos (kaip ir kodėl mes tai darome, ar planuojame, ar strategiškai galvojame apie ateitį). Čia nereikia išradinėti dviračio – visi šie dalykai jau egzistuoja, tiesiog mūsų sektorius nelabai nori atsinaujinti (čia, žinoma, apibendrinu, bet to tikrai trūksta).
