Rašė Toma Vidugirytė
Aktoriaus, muzikanto, muzikos autoriaus Jono Šarkaus kūrybinės saviraiškos erdvės – „Solo Ansamblis“, Keistuolių teatras ir „Atviras ratas“. Nežinau, iš kur Jonas turi tiek energijos, bet, vos tik per karantiną sulėtėjo visų mūsų gyvenimo tempas, jis pasileido plaukus ir ėmė įgyvendinti dar vieną projektą – „punktò“. „Pasitelkdamas devintojo dešimtmečio muzikos skambesį, poetinę kalbos formą, siurrealistinius, kartais absurdiškus vaizdinius, menininkas analizuoja socialines klišes ir mūsų suvokiamos tikrovės trapumą“, – taip buvo pristatomi pirmieji „punktò“ kūriniai. Peržiūrėjus pirmuosius vaizdo klipus, buvo aišku, kad „punktò“ neapsiriboja tik muzika. Su Jonu pasikalbėjome ne tik apie tai, kur jį veda ir ko jį moko „punktò“, albumą „QQ“, bet ir daug kitų įdomių dalykų.
– „punktò“ tu nesi vienas. Papasakok apie žmones, kurie prisideda prie šio projekto.
– Pagrindiniai „punktò“ kūrybos proceso ir rezultato tikslai – į vieną ratą burti drąsius, išskirtinį braižą turinčius menininkus, kurti su jais dialogą, dalytis patirtimis ir pažinti vienas kitą grynai per kūrybos, eksperimentavimo prizmę. Visada labiau vertinau komandinę kūrybą. Mėgstu duoti ir gauti grąžos – taip augu kaip menininkas, neužsikonservuoju savo idėjų burbule. Be to, toks procesas reikalauja daug kompromisų, energijos kovojant su savo ego demonais, o tai irgi yra dovana norint tobulinti komandinio darbo gebėjimus. Net turėdamas baigtą idėją, turiu duoti laisvės ir kartu dirbančiam žmogui, leisti rastis erdvėms, kur partneris gali įterpti savo sumanymus. Mano supratimu, kiekvienas sutiktas žmogus yra pati įdomiausia knyga, kaskart skaitant – kitokia ir nenuspėjama, be to, bendraujanti ir skaitanti tave patį.
– Prie „punktò“ prisideda ir Ignas Juzokas. Kaip vyksta bendras kūrybos procesas? Kuo papildote vienas kitą?
– Su Ignu esame seni bičiuliai ir kolegos teatre ir muzikoje. Dažnai suprantame vienas kitą be žodžių. Ignas yra ne tik be galo kūrybingas, bet ir empatiškas, kantrus žmogus – ne kiekvienas sugebėtų išnarplioti kartais tik intuityviais, abstrakčiais monologais apibrėžiamas mano idėjas ir padėti suteikti joms kūną. Albume „QQ“ yra du kūriniai, kuriuos prodiusavo kitas mano bičiulis – Andrius Laucevičius-Phun Thomas. Tai taip pat be galo empatiškas žmogus, turintis begalę nurautų idėjų ir neskaičiuojantis laiko jas įgyvendindamas. Su Andriumi atsirado „punktò“ užuomazgų – karantino metu pirmieji garsai gimė jo studijoje.
Būtent šie du žmonės yra mano muzikos pagrindas. Be jų „punktò“ muzika galbūt išvis neskambėtų muzikos grotuvuose ir nebūtų gimę jos pagrindu sukurti vėlesni darbai. Už tai esu jiems be galo dėkingas.
– Projektas atsirado karantino metu. Kokių tikslų jam kėlei?
– Turėjau didžiulį tekstų, muzikos eskizų ir padrikų idėjų archyvą. Daugelis tų eskizų nebuvo atradę nišos, kur galėtų egzistuoti, nes atrodė, kad tarp jų nėra ryšio ir neįmanoma jų susisteminti. Pradėjus judėti „punktò“ gimimo kryptimi, pasimatė, kad tų idėjų pagrindinė jungiamoji grandis esu aš pats – tos idėjos yra kilusios iš mano paties kūrybos paraščių, šėlionių ir neprivalau visko paaiškinti / racionalizuoti. Taip spontaniškumas, atsikratymas baimės klysti ir pasitikėjimas sukaupta patirtimi, drąsiai per kūrybą kalbėti tai, kas ant liežuvio galo ar nebūtinai turi paaiškinimą, tapo vienu iš pagrindinių projekto atspirties taškų. Esant tokiam pagrindui, tikslas nebūtinai turi būti apibrėžtas – svarbiausia, kad darbuose išliktų žaidimo, netikėtumo, drąsos ir laisvės skonis.
– „punktò“ buvo pristatyta kaip unikalus tavo projektas, tavo alter ego, turintis individualią muzikinę ir vizualiojo meno kalbą. Save išreiški ir Keistuolių teatre, ir „Atvirame rate“. Konkrečiai per muziką ir vaizdus – „Solo Ansamblyje“. Kodėl tau reikėjo „punktò“ – žaismingo tavo alter ego?
– Buvo per daug idėjų, kurios neturėjo erdvės egzistuoti ir ji kažkada privalėjo atsirasti. Karantinas buvo tam tinkamiausias metas, nes tuo metu daugumai menininkų atsirado daug laisvo laiko. Be to, su savimi kartais yra lengviau susitarti, atlikti dalykus tokios kokybės ir tokiame laiko intervale, koks patogiausias pačiam. Sugalvojęs vieną ar kitą idėją, neprivalau jos kažkam pagrįsti, tiesiog paspaudžiu enter ir paleidžiu ją į gyvenimą. Ir teatre, ir „Solo Ansamblio“ kūryboje yra nemažai gairių, kurios neblogos, bet man norėjosi susikurti asmeninį kūrybos pasaulį, kuriame gali vykti bet kas, kas turi padorumo ribas, bet nebūtinai turi pateisinimą.
Martyno Vitėno nuotr.
– Kokius savo kūrybos eksperimentus nori įgyvendinti šiuo projektu? Juk ir kitose tavo veiklose eksperimentų netrūksta…
– Turiu labai platų idėjų spektrą, noriu išbandyti daug dar nebandytų veiklų, tokių kaip performansas, socialiai aštresnės akcijos, bet kartais laikas kiša koją. Kūrybiniame gyvenime visko tiek daug, viskas taip įdomu, kad nesinori kažko aukoti, bet nebijau pripažinti, kad galbūt ne visi sumanymai ras savo laiką ir vietą. Bandau bent jau laiko prasme dalykus dėliotis kuo saugiau, planuoti kuo toliau į priekį. Be kūrybos, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai, buičiai. Kartais norint viską subalansuoti tikrai reikia daug pastangų, bet, atrodo, kol kas tai padaryti pavyksta gana sklandžiai.
– Ko sau leidi daugiau įgyvendindamas šį projektą? Ką apie tave, kaip kūrėją, atskleidžia „punktò“?
– Kad ir kiek kalbėčiau apie komandinio darbo svarbą šiame projekte, viskas prasideda mano galvoje ir mano impulsai gimdo tolesnius žingsnius, kuriems reikalinga komandos pagalba. Tam reikia daug jėgų, valios, kartais susikaupimo, kartais spjauti į viską ir atsipalaiduoti 100 proc.
Dėl „punktò“ nugalėjau daug vidinių kompleksų, bet jaučiu, kad tai tik pradžia. Nebijau nežinoti, nebandau apsimesti, kad esu kitoks, nei esu, nebijau rizikuoti, nebijau pasakyti, kai žinau, ir paklausti, kai kažko nesuprantu. Fainiausia, ką leidžia „punktò“ formatas, – rimtu veidu visišką nesąmonę pateikti kaip absoliučią tiesą, bet tuoj pat ją visiškai apversti ir paneigti. Galbūt pastarasis momentas skamba kaip nesuvokiama smulki detalė, bet viešai tai daryti be galo smagu ir kartais prireikia nemažai drąsos.
– Pristatydamas pirmąjį albumą „QQ“ sakei, kad kūryba nagrinės „socialines klišes ir mūsų suvokiamos tikrovės trapumą“… Apie ką toliau kalbės „punktò“?
– Neapsiriboju konkrečiomis temomis. Griežtai. Jei pradėsiu dainuoti tik apie meilę ar pomirtinį gyvenimą, trinktelėkite kas nors man per veidą su „370“ žurnalu (juokiasi).
Turiu idėjų ne vienai dainai, kurių tekstai parašyti neegzistuojančia kalba, bet tai nebūtinai bus dainos apie nieką. Net šiuos kūrinius bandysiu pripildyti aktualių temų ir emocijų. Vienas mane labai dominančių momentų yra tai, kaip galima veikti žmogaus emocijas naudojant ne tik konkrečias menines priemones, bet ir į jas įpinant neapčiuopiamų, psichologinių momentų, tikintis ne racionalios, o iš mūsų patirčių, nuojautų, pasąmonės užkaborių kylančios reakcijos. Pavyzdžiui, mus gali išgąsdinti ar kitaip paveikti netikėtas stiprus garsas, bet kartais (ir ne ką mažiau) gali išgąsdinti tik garso nuojauta, matant nebylų vaizdą su, tarkim, iš skausmo rėkiančiu žmogumi – mes negirdime, bet įsivaizduojame tą garsą ir jis yra galbūt baugesnis nei realybėje.
– Dainų pavadinimai „kuku“, „la la la“ neskamba rimtai, bet temos albume gana rimtos, filosofinės… Kiek „punktò“ kūryboje palieki ironijos ir humoro, o kiek – rimtumo? Kaip laviruoji tarp šių dalykų?
– Neskaičiuoju balanso, leidžiu dalykams tekėti taip, kaip jie teka (šypsosi). Kažkam daina ir klipas „la la la“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paviršutiniškas, lėkštas popgabaliukas, o kažkas gali įžvelgti ten paslėptų, tarkim, seksizmo, maskulizmo temas analizuojančių ženklų.
Nesiekiu apibrėžti, kad projektas yra humoristinis arba rimtas. Siekiu jau minėto nenuspėjamumo ir intrigos – kad temos jaudintų, kviestų diskutuoti, o muzika – šokti (šypsosi).
– „punktò“ – avangardas, intelektuali muzika. Atrodo, tai skirta siauresnei auditorijai – melomanams, muzikos snobams, t. y. intelektualios muzikos klausytojams. Kokią „punktò“ auditoriją pats matai?
– Vėl panaudosiu „la la la“ pavyzdį. Pasirodžius dainai ir vaizdo klipui, sulaukiau komplimentų, įdomių kūrinio analizių iš daugybės labai skirtingų žmonių – muzikos pasaulio atstovų, išsilavinusių, bet nieko bendra su muzika neturinčių bičiulių, visuomenės veikėjų, sekėjų ir nepažįstamų žmonių. Visų komentarai buvo skirtingi, bet supratau, kad labiausiai juos sužavėjo laisvė kalbėti taip, kaip nori, – nesilaikant jokių taisyklių, nesivadovaujant kažkokiomis kažkieno fiktyviai sukurtomis gairėmis. Tik sulaukęs visų komentarų iš tokio plataus rato žmonių, supratau, kad visuomenė yra pavargusi nuo susireikšminimo, paprastų dalykų sureikšminimo, temų analizavimo nenatūraliai surauktais antakiais, nuo baimės klysti, būti nesuprastam, atstumtam. Paradoksas, bet iš pirmo žvilgsnio linksmas ir koketuojantis kūrinys nuvainikavo nematomai susiformavusį mitą, kad jei neatitinki mūsų kiek purvinoko pasaulio standartų, tai išvis nesi vertas egzistuoti ir atsiduri sociumo paribiuose. Tai yra atvejis, kai, visai to nesitikint, kūrinys sustatė visus į vieną lentyną – ir muzikos snobą, besimėgaujantį muzika per pačią kokybiškiausią aparatūrą, ir paprastą, kapišonu apsigobusį jaunuolį, rymantį troleibuse ir besimėgaujantį muzika per pigiausias ausines.
– Esi aktorius, o aktoriai laikomi rimtosios kultūros atstovais. Kiek tau svarbi kolegų nuomonė apie tavo kūrybą „Solo Ansamblyje“ ir „punktò“?
– Mano nuomone, menas kuo toliau, tuo mažiau yra ir galbūt turi būti kvestionuojamas. Jis kaip maistas – vienas gali eiti dėl jo iš proto, kitą vien žiūrint vimdo. Vieni vaikosi taisyklių pažaboto meno, kiti trokšta neracionalių, mintis išlaisvinančių dalykų.
Visada įdomu padiskutuoti apie kultūrą su kolegomis, kultūros lauko žmonėmis, bet kai objektas pradedamas analizuoti iš grynai asmeninio skonio kampo ir pašnekovas suabsoliutina savo požiūrį kaip nenuginčijamą tiesą, pasidaro juokinga ir tik iš pagarbos žmogui jį išklausau, bet temos nebeplėtoju, nes man egocentriškumu persmelktas požiūris nepriimtinas. Kuo toliau, tuo mažiau darausi kritiškas išties nuoširdžiai kuriamam menui. Nesiginčysiu, yra vočių, bet jei menas neskirtas auditorijai bukinti ir žmonės jį vertina, tai kodėl jis negali egzistuoti?
– Albumas „QQ“ – debiutas kitame amplua. Kaip atrodė kūrybos procesas ir kokia šio albumo istorija?
– Dabar sunku galvoje suvaldyti visus proceso niuansus – jis išties spalvingas, bet „QQ“ prasidėjo nuo kūrinio „Pramanai“, o taškas buvo uždėtas kūriniu „P+P“. Įdomiausia, kad likus dviem mėnesiams iki išleidimo, tai turėjo būti šešių kūrinių EP, bet leidybos kompanijos „Isla to Isla“ vadai Gediminas Jakubka ir Benas Trakimas pasufleravo, kad, susumavus laiką, trūksta vieno kūrinio ir būtų galima išleisti visą albumą. Apsidrausdamas pradėjau dirbti prie dviejų naujų kūrinių su skirtingais prodiuseriais ir po mėnesio leidinį papildė abu. Taip „punktò“ debiutas buvo pažymėtas viso metro albumu.
– Kaip pavyko pirmieji koncertai? Kaip „punktò“ priėmė auditorija?
– Visi penki pasirodymai neįtikimai skirtingi ir su malonumu galiu pasakyti, kad dar iki galo nesuprantu, kaip veikia ši projekto pusė. Ir ar reikia suprasti? Faktas, kad veikia, bet racionaliąja smegenų dalimi nesuprantu visos gyvų pasirodymų perspektyvos. Čia vėlgi kažkoks „punktò“ kodas – viskas spontaniška, neapčiuopiama, gyva ir neturi taisyklių. Gyvi pasirodymai labai aštriai sąveikauja su erdve, atmosfera, publika ir net mane patį stebina, kiek netikėtumų juose gali nutikti.
Jų metu taip pat mėgstu provokuoti žiūrovą, išbandyti ribas – dalis žmonių tai supranta ir mėgaujasi, bet dalis labai atsargiai vertina kreivą „punktò“ kalbą, absurdą, netaisyklingumą. Tačiau man įdomu analizuoti ir save, ir auditoriją, pasitikrinti susigalvotus keistesnius ėjimus, suprasti, kokį poveikį turi vienoks ar kitoks sprendimas. Žodžiu, viskas teka ir yra gyva (šypsosi).
– Žinau porą kūrėjų, kurie norėtų su „punktò“ kartu išleisti kūrinių. Su kuo tu norėtum kartu padirbėti?
– Su truputį nurautais, drąsiais, nebijančiais lipti į dar nepažintus vandenis kūrėjais. Jau vyksta keletas dialogų su tikrai ryškiais mūsų pogrindinės scenos veikėjais.
– Kokie tolesni „punktò“ planai? Ką naujo ir netikėto rengi gerbėjams?
– Sumanymų tikrai nemažai. Jau rengiamas vienas netikėto formato leidinys. Keli jau minėti bendri darbai su Lietuvos pogrindinės muzikos atstovais, vienas remiksas. Žinoma, gali išlįsti kažkokių spontaniškų dalykėlių – netikėtų nei sekėjams, nei man pačiam.
– Be „punktò“, yra „Solo Ansamblis“, Keistuolių teatras ir „Atviras ratas“. Kokie projektai laukia ten? Galbūt išgirsime naujos „Solo Ansamblio“ kūrybos?
– Nesinori prisižadėti, bet planų daug visose srityse. Su „Solo Ansamblio“ vyrais jau baigiame remiksą austrų gupei „Zack Zack Zack“. Jis turėtų pasirodyti pavasarį, filmuosime klipą, sėsime prie naujos kūrybos studijoje… Yra daug susikaupusių minčių ir eskizų, kuriuos norisi įgyvendinti. Planuojame dar vieną mini turą užsienyje.
Teatre laukia daug spektaklių, galbūt premjerų, bet viskas dar tik planavimo etape ir nežinia, kada spektakliai išvys dienos šviesą. Na, o su „punktò“, be jau minėtų planų, numatyta pora koncertų užsienyje, taip pat Lietuvoje. Praėję metai buvo produktyvūs, todėl norisi, kad pagreitis išliktų ir šie metai būtų dar įdomesni ir produktyvesni.
