Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Artėja trečiosios karo Ukrainoje metinės. Aš čia gyvenu ir dirbu jau antrus metus. Kai žmonės manęs klausia: „Kaip tau ten Ukrainoj?“, nežinau, ką atsakyti. Kaip gali būti kariaujančioje šalyje? Kariaujančioje ne savo noru. Būna įvairiai. Naktį kaukia sirenos, skraido dronai ir raketos, kuriuos numuša oro gynyba. Kartais smūgis būna toks, kad dreba namas ir atrodo, kad iškrisi iš lovos. Įdomus jausmas – per kūną pereina šoko banga ir tą naktį užmigti jau būna sunku.
Dažnai sirenos kaukia ir dieną, kartais – ir keletą kartų. Dėl to stabdomi spektakliai, koncertai, kiti renginiai. Tačiau žmonės gyvena toliau ir dėl tokio menkniekio kaip sirenos jau niekas nesijaudina. Dėl ko jaudinasi? Nežinau. Atrodo, kad net kasdien vykstančios karių laidotuvės tapo rutina. Žmonės pagarbiai nutyla, suklaupia šalia kelio, nuleidžia akis, persižegnoja, dažnas nusišluosto ašaras. Tai neapsakomai liūdna ir graudu. Pagrindinės miestų aikštės ir alėjos virto žuvusių karių memorialais. Nuotraukose – daugiausia jauni veidai… Beprotiškai liūdna.
Vakarais į aikštes susirenka žmonės, kurie toliau švenčia gyvenimą. Jie žiūri vieni į kitus: gyvieji – į mirusiuosius, gyvieji – į gyvuosius, mirusieji – į mirusiuosius. Aikštėse groja muzika. Kas dainuoja, kas šoka, kas žaidžia šachmatais. Gyvenimas tęsiasi toliau – gyvenimas apie karą. Dainos – apie karą, spektakliai – apie karą, parodos – apie karą, eilėraščiai – apie karą. Toks dabar gyvenimas Ukrainoje – apie karą.
Šie laiškai, kuriuos norėjau rašyti ne apie karą, irgi bus apie karą. Nes karas yra ne tik apie mirtį ir skausmą. Karas yra ir apie viltį, laisvę, kultūrą, meilę. Karas yra apie gyvenimą. Šiuose laiškuose noriu rašyti apie tai, ką gražaus davė Ukrainai ne tik šis karas, bet ir prieš tai buvę karai. Ką gražaus davė karas? Kad ir kaip keistai tai skambėtų…
Pirmąjį mano trumpą fotolaišką rasite jau šiame numeryje, o jame trumpai pristatau vieną gražiausių ir populiariausių objektų Ukrainoje – Meilės tunelį (jo nuotrauka puošia ir šio numerio viršelį).
Nuo redakcijos
Mes labai džiaugiamės, kad ne vieną straipsnį mums jau rašęs T. Ivanauskas (fotografas, įvairių renginių organizatorius, meno kritikas) ryžosi būtent su mūsų žurnalu pasidalyti savo įžvalgomis ir nuotraukomis iš karo alinamos Ukrainos, kur jis šiuo metu eina kultūros atašė pareigas. Taigi nuo šiol kiekvieną mėnesį lauksime jo laiškų iš Ukrainos.
Šiame numeryje taip pat rasite mūsų kino ekspertės Jorės Janavičiūtės interviu su režisiere Egle Vertelyte, mūsų melomanės Tomos Vidugirytės interviu su vinilines plokšteles pristatančios leidyklos „Juoda banga“ įkūrėju Rolandu Geistaru. Mūsų mados ekspertė Kristina Stankevičiūtė tradiciškai užgrobė net keletą puslapių, o šį kartą ji nagrinėja kūno stereotipus mados kontekste.
Dar siūlome muzikos albumų ir knygų apžvalgų, kino filmų ir parodos recenzijų.
Gero skaitymo ir iki susitikimo gruodį!
