Kalbino Ernestas Zubavičius
Rugilė Barzdžiukaitė baigė operatoriaus meno ir teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o vėliau nusprendė gilinti kino srities žinias Londono Goldsmito universitete. Šiuolaikinių operų „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“ bendraautorė, filmo „Rūgštus miškas“ ir spektaklio „Hipokampas“ režisierė ir toliau garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Neseniai jos darbai pristatyti Londone (Jungtinė Karalystė), Busane (Pietų Korėja), Porte (Portugalija). Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, išsiskirianti savo matymu, begaliniu noru kurti ir ryžtu išmokti vis ką nors naujo, atvirai dalijosi patirtimis ir istorijomis.
– Lankėte Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą, viename interviu esate minėjusi, kad tapydavote net naktimis. Kokią vietą jūsų gyvenime šiuo metu užima tapyba ir kaip nutiko, kad tapote režisiere, o ne dailininke?
– Tapyba kaip saviraiška nebeužsiimu, bet kaip žiūrovė dailę itin mėgstu, ir jeigu kūriniai sudomina, prie jų praleidžiu daug laiko. Kai keliauju, gastroliuoju, būtinai aplankau muziejus. Paskutinį atmintyje likusį paveikslą mačiau šių metų Venecijos bienalėje. Noah Davis darbuose užfiksuota stipri emocija, jie aktyvina vaizduotę ir provokuoja kurti naratyvus. Nors potėpiai stilizuoti, tačiau jauti nutapytą vietą ir kvapą.
Lankiau prie Lietuvos fotomenininkų sąjungos veikusią fotografijos mokyklą, mokiausi Romo Juškelio kurse. Buvo labai įdomu. Su juostelėmis galėjome daryti viską, patys jas ryškindavome. Kai keitėsi technologijos, mums buvo suteikta galimybių keistis kartu su jomis ir išbandyti naujas raiškas. Viską pačiupinėjome savomis rankomis, galėjome suprasti, kaip kito fotografija. Pati medija itin romantiška, joje atradau didžiulį kadravimo džiaugsmą, vėliau atvedusį į operatorinio meistriškumo studijas.
– Kadangi užsiminėte apie studijas, papasakokite apie jas plačiau.
– Studijavau dvigubą bakalaurą, tad mokslai LMTA užsitęsė šešerius metus, tai buvo labai intensyvus laikas. Anuomet atrodė, kad yra prie ko prikibti, tačiau džiugino ir nemažai gerų dalykų. Pavyzdžiui, operatorinio meistriškumo studijose turėjome itin daug praktikos. Filmuodavome iki pasiutimo! Pamenu, kartais per vieną semestrą nufilmuodavau 7–8 trumpus darbus, iš kurių būdavo vienas kitas mano pačios, bet daugiausia bendradarbiaujant su režisūrą studijavusiais kolegomis. Jutau, kad trūksta laiko savo pačios idėjoms plėtoti. Labai norėjau studijuoti kino režisūrą, bet tada šios galimybės neturėjau – kursą LMTA rinkdavo tik tam tikrais metais. Po dvejų operatoriaus meno studijų metų įstojau į antrą specialybę – teatro režisūrą ir tęsiau studijas lygiagrečiai.
Be šių studijų, eidavau į mane dominusias filosofijos, dailės istorijos, religijotyros ir kt. studijas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Aktyviai lankiausi ir savanoriavau festivaliuose. Atrodė, nelikdavo nė vienos laisvos minutės.
Dokumentika, kurią kuriu, yra tikroviška tik iš dalies. Stengiuosi atskleisti reiškinį iš pašaknų, bet tai nėra bandymas objektyviai atpasakoti istoriją, man patinka ieškoti konceptualios prieigos.
Teatro režisūros studijose jaučiausi šiek tiek nepritampanti, tiksliau, nelabai norinti pritapti. Įsivaizdavau, kad studentams turėtų būti paliekama daug daugiau laisvės, pasigedau atvirumo ieškojimams, rezultatai buvo kreipiami vienos teatrinės kalbos link, jaučiau, kad buvo brėžiamos ribos. Kita vertus, baigiamąjį darbą lydėjo džiugesys – padariau tai, ką norėjau! Diplominis spektaklis buvo taupios raiškos, jo turinys buvo daug intensyvesnis negu forma.
Nors minėtosios studijos ir nebuvo labai spalvingos, visgi, jos man davė daug. Kartais, kai tave kas spaudžia ir apriboja, pavyksta dar geriau. Kai nėra baimės priešintis, tai gali suveikti kaip galingesnė jėga nei palaikymas.
– Jūsų spektaklis „Hipokampas“ buvo rodomas „Menų spaustuvėje“, tačiau vėliau nebetęsėte kūrybinio darbo teatre. Galbūt ši patirtis padėjo pasiekti kitą stotelę – Londono Goldsmitho universitetą ir kino dokumentikos studijas? Kodėl pasukote būtent šio žanro link?
– Mano diplominiame darbe „Hipokampas“ buvo vaizduojamos Hamleto ir Ofelijos kaip šiuolaikinių personažų vidinės išpažintys baltame psichoterapeuto kabinete. Diplominėje, eskizinėje kūrinio versijoje žiūrovai pateko į kūrinį pro pomidorais kvepiantį šiltnamį, kuris vėliau buvo perkeltas į siužetą. Pirmoji kūrinio versija buvo gaivi, bet bandydama šį darbą išplėsti, o vėliau – kartoti apsinuodijau fikcija. Darėsi sunku, nes spektaklio turinys tamsus, o į jį reikėjo vis sugrįžti. Aktoriams į tą pačią tikrai slogią būseną tekdavo pasinerti periodiškai. Man atrodė: na, taip, kūrinio tema svarbi, bet, ją uždarius kino filme, komandą būtų galima apsaugoti nuo kankinimosi. Be to, „Hipokampe“ buvo palikta vietos improvizacijai ir kartojant vis kažkas išeidavo ne taip. Nedaug kartų „Hipokampą“ ir rodėme.
Repertuarinio teatro standartas mane kiek gąsdino, panūdau vėl atsigręžti į tikrovės kadravimą – šis noras ir atvedė į dokumentikos studijas. Beje, drauge su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte dar kurdamos šiuolaikinę operą „Geros dienos!“ apie dešimt kasininkių ir neišvengiamą vartojimo ratą taip pat žiūrėjome į tikrovę, tik stilizuotai. Prie teatro sugrįžau tik dėl to, kad suintrigavo Vaivos ir Linos kvietimas bendradarbiauti.
– Pakalbėkime apie kiną. Kokie filmai jums padarė didžiausią įtaką?
– Vaikystėje labiausiai į ekraną traukė Davido Lyncho serialas ,,Tvin Pykso miestelis“ ir beveik atsitiktinai „Skalvijoje“ pamatyta Francois Truffaut retrospektyva. Jaunystėje godžiai ir ne po vieną kartą žiūrėjau visus Andrejaus Tarkovskio, Stanley Kubricko, Michelangelo Antonioni, Alfredo Hitchcocko, Johno Cassaveteso, Krzysztofo Kieslowskio, Chantalio Akermano, Roberto Bressono, Carloso Sauros, Fredericko Wisemano, ankstyvuosius Wernerio Herzogo filmus. Dar vėliau domėjausi čia ir dabar neskubiai kuriančių Abbaso Kiarostami, Michaelio Haneke’ės, Ulricho Seidlo, Joannos Hogg, Jameso Benningo, Yorgos Lanthimos, Apichatpongo Weerasethakulo, Carloso Reygadaso kūryba. Kai kurie iš jų įkvepia dėl įspūdingos kino kalbos, kiti – dėl siužetų, dar kiti – dėl konceptualaus nuoseklumo. Sąrašas galėtų būti daug ilgesnis. Buvo laikas, kai per festivalius pažiūrėdavau po penkis filmus per dieną.
– Kaip galvojate, ar dokumentika turėtų fiksuoti vien nuogą realybę? Kam teikiate prioritetą kaip žiūrovė?
– Man labai patinka F. Wisemano terminas „realybės fikcijos“ (reality fictions). Nors tikrovės reiškinys veikia kaip atspirties taškas, neverta apsimetinėti, kad dokumentika – tai nuoga realybė. Gali atrodyti, kad viskas taip ir buvo, bet juk iš tikrųjų filmą filmavai ir montavai, pavyzdžiui, ketverius metus. Dokumentika, kurią kuriu, yra tikroviška tik iš dalies. Stengiuosi atskleisti reiškinį iš pašaknų, bet tai nėra bandymas objektyviai atpasakoti istoriją, man patinka ieškoti konceptualios prieigos: kieno žvilgsniu žiūrime, kieno ausimis klausome, kokiu kampu pakylame ar nusileidžiame, kieno balsus girdime. Tai daug daugiau nei vien techniniai sprendimai. Filmą „Rūgštus miškas“ rodo tiek meno institucijos, tiek hibridinio formato festivaliai, VOD platformos, kuriose dažniau pristatomi vaidybiniai filmai. Kitas mano kūrinys, manau, bus dar toliau nuo nuogos realybės. Kaip žiūrovė, dažniausiai atsižvelgiu į nagrinėjamas temas ir rekomendacijas tų žmonių, kuriais labai pasitikiu, stengiuosi pamatyti ir draugų, kolegų darbus.
– Praėjo ketveri metai, tačiau jūsų nufilmuoti kormoranai vis dar skraido pasaulio ekranuose. 2018 m. pristatytas filmas „Rūgštus miškas“ neseniai rodytas Pietų Korėjoje. Kokie įspūdžiai jus lydi?
– Busane vyksta ne tik daug mažų, bet ir vienas didžiausių pasaulyje kino festivalių, kino kultūra ir kino industrija čia labai gyvybingos. Tai pajutau iš itin smalsių žiūrovų. Pats Busano kino centras, kuriame buvo rodomas filmas, – įspūdingas statinys, jo garsusis kabantis stogas yra milžiniškas ekranas. Kai tiek investuojama į pastato, kuriame rodomas kinas, architektūrą, supranti, kad turi būti daug investuojama ir į kiną.
– Jūsų filme atsiskleidžia turistų, tiek užsieniečių, tiek lietuvių, reakcijos į apmirusį Juodkrantės mišką, kuriame įsikūrusi didžiausia Europoje kormoranų kolonija, o kaip „Rūgštų mišką“ sutiko žiūrovai?
– Filmas sumontuotas taip, kad veikėjų nuomonės keliautų ir keistų kryptis, jis skirtas daugiasluoksniam reiškiniui pamatyti. Daug žiūrovų teigia, kad istorija juos stipriai paveikė arba kad daug juokėsi, nors to visai nesitikėjo. Kai kurie tvirtina, kad šis filmas – visuomenės veidrodis, daugiau kalba apie žmones negu apie paukščius. Nemažai įspūdžių sulaukėme iš tų, kurie su parodyta vieta turi asmeninį santykį, patys joje lankėsi. Džiugina tai, kad daugelis pamatę filmą pakeičia nuomonę apie kormoranus. Dabar filmas rodomas VOD platformose, tad sulaukiame nemažai ir žiūrovų laiškų, žinučių.
Žinoma, sutikome ir labai kritiškai nusiteikusių žiūrovų, ypač kai „Rūgštų mišką“ rodėme pačioje Juodkrantėje. Tokių, kurie buvo aršūs tiek kormoranų, tiek mano pačios atžvilgiu. Labai ryškiai pamenu vieną moterį, teigusią, kad darome gėdą Lietuvai, pristatydami tokius bjaurius padarus pasauliui. Pritariau jai atkreipdama dėmesį, kad šis filmas daugiau kalba apie žmones negu apie paukščius. Įdomiausias žiūrovų klausimas: „Ar kormoranus galima valgyti?“ Ką gali atsakyti…
– Su garso režisieriumi Dovydu Korba esate filmo bendrakūrėjai, tačiau ir anksčiau jau buvote surėmę pečius kituose projektuose. Ką ši bendrystė jums davė?
– Tai labai produktyvus bendradarbiavimas. Kurdami „Rūgštų mišką“ dirbome nuoširdžiai tikėdami filmo idėja, net kai ilgai užsitęsė filmo kūrimo procesas. Buvo patogu, kad komanda nedidelė ir galima išlikti lankstiems. Pavyzdžiui, nereikia dar dvejus metus ieškoti finansavimo. Į daugelį idėjos įgyvendinimo poreikių žvelgėme betarpiškai, pavyzdžiui, ne samdėme aukštalipius, bet įgijome reikiamų įgūdžių, kad pavyktų įkelti kamerą į šimtamečių pušų viršūnes, įvaldėme droną ir t. t.
Turint stiprią nuojautą, kad vizija gali suveikti, daug kas tampa įmanoma net ir turint labai mažai resursų. Iš Dovydo pusės jaučiu tikrai labai didelį palaikymą, visada sulaukiu pagalbos. Dovana turėti bendradarbį, kuris neapsiriboja limitais „ką galiu padaryti, o ko nebegaliu“. Žinoma, kuriant vyksta darbų pasiskirstymas: filmuojant jis dažniausiai būna atsakingas už garsą, techninius sprendimus, o aš – už kadravimą ir režisūrą. Organizacinėmis užduotimis taip pat dalijamės.
– Koks įsimintiniausias „Rūgštaus miško“ filmavimo momentas?
– Prasidėjo lietus, o mūsų technika nebuvo apsaugota nuo drėgmės. Smulki dulksna – nieko tokio, bet jeigu pliaupia – labai blogai. Reikia virš įrangos laikyti skėtį ar kažką panašaus. Kaip tyčia, užklupo liūtis. Dovydas sako: „Turime susirinkti techniką.“ Aš kylu į tokį palinkusį medį, kai staiga, jau pasiekusi pusiaukelę, pamatau, kad atvažiuoja grupė turistų. Sušunku: „Dar ne! Dar palikim.“ Dovydas meta garso įrašymo aparatūrą, palieka ją aikštelėje ir išeina, o tuo metu laiptais užkopia naujieji atvykėliai. Aš vis dar medyje, apsimetu kontempliuojanti miške. Tie žmonės pasižiūri į mane, jaučiu jų nuostabą, bet tada jie nusisuka ir pradeda kalbėtis apie Gitlerio (taip, Gitlerio!) bunkerį. Tai viena iš labai svarbių ir kartu viena juokingiausių filmo scenų. Vertėjo sušlapti.
“Saulė ir jūra”. Gabrieliaus Jauniškio nuotr.
– Jūsų bendradarbiavimas su L. Lapelyte ir V. Grainyte prasidėjo nuo operos „Geros dienos!“, o vėliau tęsėsi operoje-performanse „Saulė ir jūra“. Kokia jūsų komandinio darbo dinamika?
– Muzikoje neišsiversi be kompozicijos, teatre – be režisūros, dramaturgijos. Mūsų atveju vienodai reikšmingi ir labai tarpusavyje susiję yra visi šie elementai. Atrodytų, su Vaiva ir Lina turime skirtingus atsakomybių laukus, tačiau koncepciją, vaizdo, teksto, muzikos dramaturgiją plėtojame bendrai.
Visos turime panašų skonį. Nors tikrai pasitaiko ilgų diskusijų, nuomonių išsiskyrimų, tačiau labai gerbiame viena kitos vizijas. „Geros dienos!“ atveju Vaiva su Lina sumanė išbandyti operos raišką, nuo to prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Vaiva pasiūlė idėją, vėliau ją vystėme drauge. Panašiai nutiko su „Saule ir jūra“, ją lėmė noras pratęsti mūsų bendradarbiavimą. Mūsų trio praktikai labai padeda kiekvienos iš mūsų individuali raiška, ir atvirkščiai. Rakursą iš viršaus ir antropologinį narvą primenančią formą įkvėpė „Rūgštaus miško“ kūrimo patirtis – rakursas į žmoniją iš aukštai. Kilo mintis, kad pliažas yra įdomus visuomenės veidrodis, tartum zoologijos sodas, vieta, kurioje galima patyrinėti žmonių rūšį, ir tam vėlgi labai palankus rakursas iš aukštai, iš nežmogiškos perspektyvos.
Personažus šioms dviem operoms kūrėme skirtingai: „Geros dienos!“ aktorių atranka įvyko, kai turėjome sugalvojusios konkrečią koncepciją, o štai „Saulėje ir jūroje“ žmones kvietėme į visiškai atvirą atranką, žinojome tik kad norime surinkti kuo įvairesnių žmonių. Atėjo ir tokių, kurie patys įkvėpė veikėjų portretus. Potencialiems personažams Vaiva pasiūlydavo teksto fragmentų. Lina iš karto išbandydavo tam tikras melodijas. Diskutuodavome, kuri tinka labiausiai, ką būtų galima plėtoti kita linkme, kaip plėtoti bendrą piešinį.
Kadras iš filmo “Rūgštus miškas”
– Žiūrovai mato jau galutinius rezultatus, apdovanojimus ir retas kuris susimąsto apie iki jų nueinamą kelią. Ar statant minėtas operas kilo daug sunkumų?
– Abiem atvejais tai buvo sudėtingi ir ilgi procesai. „Geros dienos!“ atveju veikėme po Anos Ablamonovos vadovaujamos „Operomanijos“, NOA festivalio organizacijos stogu. Dabar tai jau puikiai žinoma, kokybę ir originalų kuratorinį mąstymą įrodžiusi organizacija, bet kuriant „Geros dienos!“ tai dar buvo tiek mūsų trio, tiek prodiuserių kompanijos aušra. Ambicingas projektas, maži resursai, reikėjo komandos narių pasitikėjimo, negalėjome sau leisti net išsimokėti algų. Vėliau, kuriant „Saulę ir jūrą“, tapo paprasčiau, nes jau keliavome po pasaulį su pirmu kūriniu, buvome šiek tiek žinomos ir Lietuvoje, tad buvo kiek lengviau prikalbinti dainininkus dalyvauti projekte, nors jo libretas dar nebuvo parašytas, muzika nebuvo sukurta. Vėliau įdėtos pastangos pasiteisino, staiga kūrinys buvo išrinktas atstovauti Lietuvai Venecijos meno bienalėje, buvo įvertintas, pradėjo gastroliuoti, keliauti po pasaulį. Tai tie pirmieji darbai, veikimas pasitikint, kad nebus blogai, visiems dalyvavusiems projekte tapo savotiška investicija. Pirmieji pasirodymai buvo sunkiausi, dabar viskas daug lengviau. Gruodį „Saulė ir jūra“ žiūrovus pakvietė į Vilniaus taksi parką – sumanymą lydėjo daug įvairių iššūkių, tačiau turėjome puikią komandą, kuri viso proceso metu leido tikėti, kad viskas pavyks.
– Kur jūsų šiuolaikinė opera banguoja toliau?
– Grįžome iš gastrolių Ispanijoje, Portugalijoje, netrukus keliausime į Australiją, Čilę, Argentiną. Vėliau galbūt pagaliau turėsime išsvajotą poros mėnesių pauzę. Šie metai irgi suplanuoti gan intensyvūs. Norėtume aplankyti ir Kauną, kur taip pat yra taksi parkas.
