Klausykla Nr. 161 (albumų apžvalga) |

Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.

THELASTSUNDAY, JAUSMĖ

NERIUOS

Creative Industries

Gana defragmentuotoje ir apskritai kūrybiškai gerus laikus išgyvenančioje scenoje išgyventi nelabai lengva. Tave turi matyti, girdėti, tu vis turi stebinti, nes jau kvėpuoja už nugaros jaunesni, aršesni, irgi daug ką norintys įrodyti varžovai. Todėl džiugu, kad po įvairių paieškų kai kurie atlikėjai randa stiprybės bendradarbiauti, o tai duoda saldesnių vaisių nei kūryba po vieną. Rugilė Norbutaitė ir Elena Stonkutė-Jausmė nuėjo šiuo keliu ir su tuo jas sveikinu. „Neriuos“ vadinčiau vienu pirmųjų itin ryškių 2026-ųjų epizodų, kuriame radau sąsają ne su gal jau šiek tiek nuvalkiotu praėjusio amžiaus dešimtuoju dešimtmečiu, tačiau su šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio pabaiga ir kolektyvu „Silence Family“, kuris kaip meteoras įsiveržė į šalies elektroninės muzikos galaktiką (tiesa, taip pat greitai ir užgeso). Merginos sukūrė, kaip ir „tyleniai“ tuomet, skoningą, vientisą, ne agresyvią, tačiau ilgesingą elektroninę muziką, kuri panašesnė ne į alternatyvą, o į kaip tik stilingą miesto muziką, kuri gali rasti vietos tiek automobilyje, tiek upper middle class vakarėlyje, tiek ir daugiau išlaidų reikalaujančiame klube. Teneužpyksta merginos – jos nuėjo popmuzikos keliu, tačiau tas kelias yra ne tik gerais norais, bet ir gerais sprendimais grįstas. Kai Linas Strockis, žinomas kaip Few Nolder, nusprendė prisidėti prie šalies popmuzikos, ypač – Jessicos Shy, pakilimo, jo ir jo kolegų ankstesniais keliais žengusios dvi merginos užtikrina, kad ir šis jų paveldas nebus pamirštas. Skanu, tikrai skanu, ir iš kailio nertis tikrai nereikia.

84/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“)

DEEP SHOQ

LIBRA

Lo-fi Clouds

Norime ar nenorime, tačiau Lietuvos šokių aikšteles vis dar valdo griežta muzika, kapojimas, šaltumas ir t. t., ir pan. Labai jau mums prie akių ta juoda spalva… Vis dėlto džiugu, kad pavasarėjant į manąsias ausis pateko Donato Rinkevičiaus, arba Deep Shoq, darbas „Libra“, kuris nuteikė visai kitaip: šilčiau, jaukiau ir skaisčiau. Nepatikėsite, bet netgi susimąsčiau, kad gal būtų laikas išeiti į lauką… „Libra“ yra vaiskus darbas, kupinas melodingo hauso lengvumo, liquid bass’inių gurkšnių ir tamsius rūsius spalvingais horizontais keičiančios atmosferos. Per gana ilgą laiką išgirdau pirmą, jei taip galima pasakyti, optimistišką lietuvišką elektroninės šokių muzikos albumą. Tiesa, jame nėra trendų, tačiau būtent tai, kad jų nėra, ir daro „Librą“ unikalią. Susidaro įspūdis, kad jis gyvuoja savo sferoje, kurioje yra šiek tiek garage’o, šiek tiek ambiento ir labai labai daug erdvės. Todėl šis albumas gali tapti puikiu garso takeliu vaikščioti atsigaunančio miesto gatvėmis, matant, kaip viskas ima žaliuoti, spindėti ir paprasčiau linksmėti (linksmėjimas tūlam lietuviui turėtų būti išrašomas kiekvienoje šalies poliklinikoje). Viena vertus, galbūt šis darbas ir nesukels didžiulio efekto šalies muzikiniame gyvenime (būtų gaila, nes vis dėlto Deep Shoq muzika šiuo metu tikrai skamba išskirtinai), tačiau jo užsispyrimas kilti ir visus kelti aukštyn, o ne smukdyti ir telktis į vidinius išgyvenimus, yra vertas pagarbos. Už tokį indėlį mes visi turėtume būti dėkingi ir perklausyti „Librą“ bent kartą. Patikėkite, nusišypsosite ne kartą.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Soundcloud“)

ROE DEERS, MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS

DIDYSIS ČIURLYS

Good Skills

Jau praėjo metai nuo „Didžiojo Čiurlio“ premjeros tuometėje Lietuvos kultūros sostinėje Druskininkuose (šiemet tai Kėdainiai, bet jūs juk, be abejo, žinote), tačiau dabar šis darbas išleidžiamas pats savaime ir jis parodo, kad M. K. Čiurlionis yra nuostabus įkvėpėjas ateities kūriniams (ir baisus įkvėpimas spaudos konferencijoms prezidentūroje). Nepaisant, kad tiek „Miške“, tiek „Jūra“ pernai skambėjo daugybę kartų ir vienas šių kūrinių net tapo judėjimo himnu, tikras Druskų berniukas Liudas Lazauskas vis tiek rado būdų mūsų klasiką adaptuoti dabartinėms aktualijoms ir paversti jį šiuolaikišku garso takeliu. „Didysis Čiurlys“ pirmiausia yra šventė ir skolos atidavimas žymiausiam Lietuvos kompozitoriui. Taigi užduotis minimum yra nesugadinti reikalų; mes turime atpažinti klasiką, jį papildyti, nesuniokoti, nes vis dėlto šventos karvės egzistuoja. Tai puikiai pavyko grupei „Happyendless“, tai neblogai pasisekė ir Roe Deers. Pirmiausia jis nepernelyg kišosi į kompozitoriaus kūrybą, dažniausiai pridėdamas šiek tiek ritmo, šiek tiek niuansų, šiek tiek dirbtinių garsų, bet nebandė išrasti dviračio. Tai leido sukurti, palyginti su kitais Roe Deers opusais, gana ramų ir tykų albumą, kuris labiau tinka atmosferai kurti, nei šokių aikštelėms drebinti (aišku, įtaką darė ir pats pasirodymas, kuriam šios interpretacijos buvo sukurtos). Tai sukauptas, nepernelyg daug svorio turintis darbas, kuriame atiduodama pagarba M. K. Čiurlioniui, pasimėgaujama jo didžiausiais pasiekimais ir tiesiog pasidžiaugiama, kad turėjome nuostabų kūrėją. Šilta ir jauku, o dar kai taip muzika čiurlena…

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Soundcloud“)

SNIUKAS

DUGNAS

Self-released

Turiu pripažinti, kad klausytis Sniuko kūrybos yra savotiškai cute. Dar labai jauna ir muzikinio pasaulio peripetijų nesugadinta Rusnė Radzevičiūtė vos po daugiau nei pusmečio išleidžia antrą darbą, šįkart – EP, ir akivaizdu, kad atlikėjai reikia kilti, nes šis jaukus skambesys jau pažįstamas, o potencialo sudėtingesniems sprendimams tikrai yra. „Dugnas“ yra akivaizdus žmogaus, pereinančio iš paauglio į jauną suaugusįjį (ar kaip čia reikia įvardyti), dienoraštis, kupinas tiek ir labai ryškių išgyvenimų, tiek ir stereotipinių vertinimų, per kuriuos mes visi pereiname. Tiesa, skirtumas, kad Rusnė visa tai dar apipavidalina muzika ir ją išleidžia į šviesą, todėl kaleidoskopiškai nusikelti į laiką, kai tau buvo 17–18 metų, visai smagu. Tačiau dabar norėtųsi, kad kas nors Sniuką paguide’intų, parodytų, kaip galima augti, tiesiog priglaustų po sparnu, nes bent jau man atrodo, kad „Dugnas“ šiame etape jau turėtų būti lubos. Įmesti nauji instrumentai, sudėtingesnės aranžuotės, kontekstualiai platesni tekstai padės kūrėjai būti ne mirksinčia žvaigždute, o kūrėja, turinčia tam tikrą bagažą. O patikėkite, iš ko įkvėpimo semtis Sniukui, tikrai daug ieškoti nereikia; nuo „Abudu“ iki „jauti“, nuo „Kabloonak“ iki net ir pernai sužibusių Liucės ar Livijos Gemmos. Visi šie vardai gali padėti Rusnės talentui skleistis ir įrodyti, kad ne tik akustine gitara ji gyva. Tiesa, tai priklauso nuo jos ir galbūt šie jautnaviški pabrazdinimai tik ir liks svaigiu paauglystės prisiminimu.

71/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

SKARDAS

AYAUAHCALLI

Aplink Recordings

Štai jums vardas, kurio negirdėjau bene 20 metų. Lyg prisiminimas iš paauglystės ar patvirtinimas, kad laikas yra žiaurus, šis albumas grąžina laiką, kai dar valdė CD-R’ai, buvo gyvas toks napsteris ar politiškai gyvas dar buvo Paksas. Ričardas Ivanauskas sugrįžo (tiesa, nežinau, ar teisinga taip sakyti, nes gal jis tiesiog nelindo į viešumą), sugrįžo ir jo pseudonimas Skardas, o mus pasiekė albumas, kurio pavadinimas nulauš jūsų liežuvį – „Ayauahcalli“. Ir į galvą ateina ta pati mintis – 20 metų, nes naujasis darbas nėra šių laikų muzikos tendencijų atspindys. Viena vertus, jis gali skambėti kaip savotiškai senoviškas ar senamadiškas: ambientinės kompozicijos, papuoštos dub ar IDM štrichais, neskubi elektronika, kuriai nėra skirtumo, ar dabar 2026-ieji, ar 2003-ieji, ir jausmas, kad tai yra lyg atvirukas iš praeities. Antra vertus, tokio stiliaus kompozicijos niekada nebuvo pasiduodančios laikui, ambientas todėl ir yra ambientas, kad jo klausytum nuolat, kad jis tave panardintų į tokias muzikos gelmes, kurios šiandien gal net neegzistuoja. „Ayauahcalli“ tai tikrai turi ir jeigu nesate trendsetteris ar jų sekėjas, o tiesiog gilus klausytojas, albumas turi savyje pakankamai turinio, noro ir apimties virsti tvirta kolekcijos dalimi. Tiesa, kaip minėjau, įvertinkite savo pačių muzikinį išsilavinimą, nes šiandien, rytoj ir vakar „Ayauahcalli“ neegzistuoja. Tai laikui nepavaldus ramus tekėjimas, prisiminimas ir spėjimas kažko, ką randi, net nežinodamas, kad ieškai. O tai visada būna įdomiausia.

73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)