Recenzavo Goda Dapšytė
TRUKDIS
Repertuarą sekite www.vmt.lt
Naujausias Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Trukdis“ danų rašytojos Toves Ditlevsen romano „Veidai“ motyvais – nuolat trūkčiojantis pasakojimas apie vienatvę žmonių apsuptyje ir nepakeliamą būtį racionalių lūkesčių ir reikalavimų pasaulyje.
Jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas kartu su dramaturge Gabriele Česevičiūte scenoje brėžia paralelę tarp scenos ir gyvenimo ir į egzistencinius klausimus atsakymų ieško „darbinėse“ situacijose. Techniniais trukdžiais scenoje sukuriamas gyvenimo absurdiškumo pojūtis. Čia „gyventi“ tampa „vaidinti“, tad pareiginių instrukcijų skaitymas bandant priversti aktorę vaidinti priartėja prie racionalaus argumentavimo, kodėl privalome gyventi, o scenoje dingusią šviesą galime suvokti kaip bet kokius gyvenimiškus užtemimus (nebūtinai sąmonės). Kaip gyventi trukdžių kupiname pasaulyje, kai pati (pats) esi suvokiama(s) kaip trukdis?
Perdegimo amžiuje aktorės Dovilės Šilkaitytės vis (nepa)pasakojama autobiografiniais motyvais grįsto romano herojės Lisės Mundus istorija skamba plačiau nei vien psichikos sutrikimų ir suicidinių klausimų studija. Psichozės paskatintas atsiskyrimas nuo pasaulio spektaklyje virsta valingu atsisakymu dalyvauti ten, kas svetima ir absurdiškai racionalu, kur Daumanto Ciunio įkūnijamas Nykštukas atrodo tikresnis už priekaištus ir reikalavimus žeriančius artimuosius, o vidinis riksmas toks stiprus, kad jį geriausiai atspindi pavojaus sirena (scenografas Erminas Mikšys). Aktorės veidu slenka būsenos, kurioms žodžiai pernelyg konkretūs, todėl jos meistriškai subtiliai įkūnijama herojė vis renkasi neįtikėtinai iškalbingai tylėti.
Prieš trejus metus debiutavusio J. Vinciūno režisūra – juvelyriška. Atidumas detalėms, taupi išraiška, netikėti akcentai kuria intymumo ir kameriškumo įspūdį. Šįkart jis įgyja (ne)išbaigtą gyvenimo netobulumo pavidalą.
REKOMENDUOJAMA tiems, kuriems gyvenimas neatrodo savaime suprantamas.
NEREKOMENDUOJAMA tiems, kuriems viskas klostosi itin sklandžiai.
Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
STRIPPER
Repertuarą sekite https://bekompanijos.lt
Kaip aktyvaus laisvalaikio formai vis populiarėjant šokiui ir akrobatikai ant stulpo (pole dance), stulpas vis dažniau atsiduria ir teatro scenoje. Tačiau šokėjos ir choreografės Ievos Navickaitės debiutinis šokio spektaklis „Stripper“ scenoje jį ne tik atvirai susieja su striptizu, bet ir ieško sąsajų su profesionaliąja šokio scena. JAV šokio studijas baigusi choreografė ir atlikėja kuria teatrui, bendradarbiauja su dramos teatrais, šoka šokio spektakliuose Lietuvoje ir užsienyje. Be to, turi dešimties metų darbo erotiniame naktiniame klube patirties.
Autobiografinis spektaklis pasakoja apie laisvą pasirinkimą dirbti seksualinių paslaugų srityje, kelia klausimų ir mandagiai nutyli atsakymus, leisdamas juos rasti patiems. I. Navickaitė į mikrofoną pažada papasakoti savo istoriją ir nutyla. Pasakoja kūnas, judesys ir mūsų žvilgsnis į jį. Tai, kiek moralės, estetikos ir meno tilps scenoje, labai priklauso nuo to, kaip kiekvienas žiūrovas žiūrės į scenoje judantį moters kūną. Jis erotiškas, lankstus, neįtikėtinai stiprus, priemonė ar objektas?
Perkamą intymumą I. Navickaitei pavyksta elegantiškai paversti choreografija. Atsikartojantys judesiai atpažįstami, bet nevulgarūs, erotiškumas derinamas su darbu, intymumas – su abejingumu. Sąmoningai kuriama parduodamo intymumui ir menui kūno sąsaja ir priešprieša vienu metu žavi ir kiek šokiruoja. Tačiau ne savo (ne)erotiškumu, o tuo, kaip keičiasi žvilgsnis, kai apie kūną kalbame atvirai. Mūsų teatro spektakliai perpildyti įvairaus pobūdžio sekso scenų, bet jų tarsi nebepastebime, nors jose kūnas išnaudojamas ne mažiau, o kartais tam tikra prasme žiauriau. Taigi, kur ir kas brėžia ribą? Atsakant į šį klausimą pasitelkiamas tiesioginis dialogas su publika, kartu paradoksaliai užbėgant jam už akių. Publikai pateikiamuose pasirinkimuose užkoduoti, regis, nuspėjami stereotipai. Tačiau ši scena tik primena, kad jei esame atviri ir bandome iš tiesų suprasti vieni kitus, gebame stebinti ir stereotipų išvengti.
Tad „Stripper“ galima įvardyti kaip bandymą perbraižyti moters kūno išnaudojimo ir autonomijos teritorijas, derinant striptizo ir šiuolaikinio šokio estetikas ir autentiškos patirties prizmę.
REKOMENDUOJAMA linkusiems atrasti ką nors visiškai naujo.
NEREKOMENDUOJAMA kaustomiems nusistovėjusių moralės ar meno normų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
){kind=link}