Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
GEDIMINAS JAKUBKA
HOLLY DESTRUCTORS
Self-released
Smagu matyti, kaip Lietuvos muzikantai plečia savo kūrybos ir ribas. Štai ir Gediminas Jakubka jau nebėra tik Patricia Kokett, dabar jis yra ir kompozitorius, kuriantis garso takelius filmams, ir tai darantis labai sėkmingai. Filmui „Dulkės, laikas ir stebuklai“ (angl. „Holly Destructors“) sukurtas garso takelis išties gerokai praplėtė Gedimino galimybes, leido jam mestis vos ne į pastoralinę muziką, sumaišytą su šiuolaikiškais skambesiais, lyg bandant semtis įkvėpimo tai iš Arvo Parto, tai iš Johanno Johannsono. „Holy Destructors“ pats savaime yra labai pakilus albumas (filmas jam sukuria dar daugiau erdvės), statantis savotišką garsinę skulptūrą, įprasminančią laiką ir jo absoliučią destrukcinę galią. Kažkaip taip… Todėl perklausyti šį darbą vieną kartą neužteks, kompozicinės struktūros, nors ir gali atrodyti kažkur girdėtos, labai maloniai nuteikia ausį ir, kad ir kaip būtų keista, suteikia galimybę pasijusti intelektualiam. Taip, klausydamas šio albumo jaučiausi šiek tiek protingesnis. Visos 18 minučių buvo pilnos balsinės ekstazės, įspūdžio, kad dalyvauji keistose mišiose ar klausaisi kažko slaptingo. Tiesa, tik 18 minučių, ir tai įvardyčiau kaip didžiausią albumo trūkumą. Vos EP ilgiui prilygstantis įrašas yra akivaizdžiai per trumpas, net jeigu filmui jo visiškai pakako. Suprantu, kad Gediminas padarė, kiek reikėjo, tačiau ką tada daryti paprastam tūlam klausytojui. Todėl ir lieki toks nepakankamai užkandęs, mažokai pasišventęs ir gal net vos vos destruktyvus…
84/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
ba.
MIXTAPE VOL. 1
Damn Good
Pirmiausia prisipažinsiu, kad nė vieno pranešimo apie šį albumą neskaičiau, nieko neklausiau ir pats narių apie jį nekalbinau, todėl visa, kas bus parašyta, – mano spėjimai, supratimai ir sapalionės. Kai jau tai išsiaiškinome, sakau savo nuomonę: tai solinis Beno albumas. Nežinau, kaip kitiems, bet man jis dar neskambėjo taip asmeniškai, taip trapiai ir netgi su savotišku nesaugumo jausmu, lyg „Mixtape Vol. 1“ yra ženklas, rodantis, kad grupė keičia savo veidą. Vis dėlto tas pokytis ne tiek kardinalus, kad nusisuktų gerbėjai, tačiau bent man atrodo, kad Beną gitaros, draskymasis ir rokenrolas tiesiog užkniso. Jis nori eiti elektroniniu keliu, kurti garsus, kurie yra mažiau patogūs, statyti konstrukcijas, kuriose kompiuteriai yra tiek pat svarbūs kiek ir gyvi instrumentai. Todėl 10-ojo dešimtmečio elektronikos aidų vis daugiau… Net šovė mintis, kad gal čia yra „Turtas 1.5“, gal „ba.“ surinko kūrinius, kurie buvo likę iš kitų įrašų sesijų, ir pristatė mums antrą transformacijos dalį, po kurios nueis kad ir „Radiohead“ takais. Aišku, tradicijų Benas neapleidžia, ypač jei kalbėtume apie tekstų struktūras, muzikines progresijas ir t. t., bet stadioninių hitų albume nebėra (todėl ir darbas skamba asmeniškai ir rizikingai), o galiausiai viskas baigiasi labai kokybišku, bet absoliučiai triphopiniu „JDS“, kuris jau žengia į „Massive Attack“ teritoriją. „Mixtape Vol. 1“ – pokyčių albumas, kuriame ir slystama, ir lipama, ir baiminamasi, ir išdrąsėjama. Tai kelias į naują „ba.“ Kokia grupė bus, gali žinoti tik Benas su kompanija. Gal net ir hiphopinė.
80/100
DANS TURBULANS
ŠOKIŲ TURBULENCIJA
Self-released
Tikrai nežinau ir nespėlioju, kas slepiasi po „Dans Turbulans“ kaukėmis, kokie ten žymūs veidai, o gal ir žavesį prarastų, jei žinočiau, ypač kai kaukės yra naujas mados klyksmas (ačiū „Angine dePoitrine“). Akivaizdu, kad kaukės tarnauja tik dviem tikslams: gąsdinti arba juokinti, tačiau ši trijulė jums nežada košmarų. Nerimtas, vaiskus, vasarišku atsipalaidavimu dvelkiantis albumas tikrai nevers jūsų prakaituoti, trepsėti ir varyti tol, kol kojos susiskleis kaip raskladuškė. „Dans Turbulans“ gyva elektronika yra chillo muzika, kurioje yra šiek tiek, bet nedaug „Happyendless“, lašelis „Pieno lazerių“, netgi truputis Roe Deers, o visa tai absoliučiai neįpareigoja. Kaip sakiau, vasarai, jei ji bus gera (prašau, būk gera), šis paviepusio optimizmo garso takelis bus pats tas. Tiesa, paslapčia norėtųsi, kad tai būtų šiek tiek daugiau, nes visa muzikinė paslaptis išaiškėja per kelias pirmąsias minutes, o paskui jau lengva suprasti, kad va taip būtent ir bus. Taip sakant, grupė su paslaptimi tampa labai aiški ir, nors lengvi pasiūbavimai masina, finale norėjosi gal net daugiau energijos. Todėl dabar netgi norėčiau sužinoti, ką „Dans Turbulans“ galėtų pasiūlyti kad ir žiemai, kai gulėti ant šezlongo ar kur prie jūros jau nebebus taip paprasta. Tačiau dabar, su drinku rankoje, šiek tiek užsimerkus ir bukokai besišypsant, šios kaukėtos trijulės albumas yra pats tas. Jį sugadinti gali nebent lietinga ir vėsi vasara… Todėl, gerbiamoji, prašau, nesuknisk reikalų.
78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
G&G SINDIKATAS
PIKTI IR NUOŽMŪS
Muzikos Herojai, Self-released
Ką dar galima pasakyti apie sindikatą, ko dar nėra pasakyta… Viena geriausių ir ilgiausiai grojančių Lietuvos grupių, kuri tikrai nusipelnė koncerto arenoje (skirtingai nei kai kurie), yra savotiški repo AC/DC’ai. Jie kuria albumus savu stiliuku, nenukrypsta nuo kelio, yra ištikimi ir gal net konservatyvūs sau, o mes vis dar norime išgirsti „Tomą“, „Sindikato smogikus“ ir „Muziką, kuri saugo“. Tai ir laimė, ir prakeiksmas, nes „Pikti ir nuožmūs“ yra absoliučiai sindikatiškas albumas, kuris neapvers jų karjeros aukštyn kojom. Jau žinomos džiazinės, žaismingos aranžuotės, šiek tiek pamokslaujantis, bet gerų vertybių mokantis Svaras, ironiškas intravertas Kastetas, vis pašiepiantis sostinės glamūrą ir moteris (gal jau pavarom ant vyrų, sere), ir neprilygstamas Mamanios scratchinimas. Visa tai žinome, visa tai girdėjome, visai tai jauku, tačiau klausimas kyla, kas toliau, nes, kad ir kaip būtų keista, „Pikti ir nuožmūs“ skamba labai defragmentuotai: Kastetas labai intensyviai ėmėsi solo darbų ir kai kurie kūriniai skamba lyg iš jo paskutinių albumų, o Svaro vokalas veda visai į kitą pusę: patriotizmą, lietuvybę ir pan. Todėl susidaro įspūdis, kad albumas buvo ne sukurtas vienu metu, o sujungtas, susiūtas, sulipdytas iš skirtingų detalių. Šis šioks toks chaosėlis leidžia atsikvėpti tarp dainų, bet darnos jam pritrūksta. Todėl norėtųsi, kad komanda reloadintųsi, mestųsi į kokią absoliučią nesąmonę, nežinau, gal net prisimintų savo senas geras pankroko dienas, nes dabar jie jau virš sostinės pseudoauksinės aukštuomenės, juos jau žino kaip patriotus, jie moka dėlioti žodį prie žodžio ir kelti vakarėlį. Dabar aš noriu jų nuoširdžiai žiauriai piktų ir nuožmių. Tiesiog fuck all ir viskas arba nieko.
74/100 („Spotify“, „Apple Music“)
SRAIGĖS EFEKTAS
LOBOMATAS
Self-released
Maniau, kad ankstesnis „Sraigės efekto“ albumas yra pats prieinamiausias, bet dabar grupė jau tikrai nuėjo popmuzikos skambesio keliu ir sukūrė tai, kas labiau tinka ne rūsiams, o arenoms. Taip sakant, paliko sraigės pogrindį pogrindyje. Kas tai dabar? Na, labai klausomas, pernelyg ausų neįtempiantis savotiškas fashbackas į prieš 20 metų siautusį post-punk revival žanrą, nes dabar „Sraigės efektas“ panašesnis į kokius „White Lies“, „The Editors“ ar „Interpol“ nei į postrokinę pradžią. Aišku, puristams toks skambesys bus per minkštas, per skystas ir per silpnas, nes „Sraigės efektas“ turėjo įdomų nepajudinamumo statusą ir ištikimybę alternatyvai. „Lobomatas“ jau tikrai nėra toks. Trumpos kompozicijos, aiškios struktūros, keistai paprastas skambesys bent man sudarė įspūdį apie visai kitokią grupę, nei žinojau anksčiau, o ar ši sraigė pavirs drugeliu, dar nežinia. Iš esmės, kūriniai, nors ir nuspėjami žanro taisyklių prasme, vis tiek lengvai lenda į ausį, nelobomatizuoja smegenų ir neprašo iš tavęs kokio nors pasirengimo. Tiesa, kai kurie kūriniai yra žiauriai trumpi, tai šokas šioks toks apima… Apibendrindamas galiu pasakyti, kad tai kitoks „Sraigės efektas“, kuris, kad ir kaip būtų keista, priartina juos prie lietuviško skambesio (girdėjau ir „Elnio rago miško“, ir „Aklų“ detalių) ir paverčia klausomesniais plačiajai auditorijai. Ar taip nenuplaunamas grupės išskirtinumas? Gal kas taip ir pasakytų, bet kūriniai kalba patys už save ir padeda išplaukti. Tikiuosi, kad ilgam.
76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
