Ką moterys dirba visą dieną? Kaip neišsiduodant, kad tavo galvoje dar gausu stereotipų, išreikšti susižavėjimą žmonėmis, kurie daro ką nors, ko tu nesitikėtum juos darant? Bet jeigu tau tikrai keista, kad viena moteris kuria lazerius, kita apgriuvusioj audykloj audžia gobeleną, nors jokia pamotė nevertė to daryti, o trečia turi tokį aštrų protą, kad sutvarko tave vienu pokštu? Išsiduosiu – mano galvoj tūno vienas kitas darbštusis stereotipas, nes nuostabos nuslėpti nepajėgiu. Kodėl jos ne dainininkės, ne dizainerės ir ne medicinos seselės, pavyzdžiui? Kokiu vienu žodžiu galime pavadinti tokias kūrėjas? Drąsios moterys? Na, kad ir balerina (wow, dabar galutinai įrodžiau, kad turiu stereotipų) gan drąsiai po sceną skraido. Gal ypatingos moterys? Na, jau nesąmonė – visos moterys ypatingos. Galbūt pavadinkime artimiausių puslapių herojes tiesiog įmantriomis?
Moteris voras
Ar jaučiate ryšį tarp tekstų ir audinių? „Textum“ lotynų kalba pirmiausia reiškia „tinklą“. Turbūt jau sujungėte, iš kur kilę žodžiai „tekstilė“ ir „tekstas“? Audėjai, literatai ir vorai turi daug bendra. Įdomiajame pasaulyje filologų paskaitas kartais pravartu būtų skaityti Vilniaus dailės akademijos audykloje. Ten senovinėmis rankinėmis staklėmis jau beveik metus tekstilės specialybės magistrantė Indrė Biekšaitė audžia 40 kv. metrų dydžio gobeleną.
Būsimi tekstų kūrėjai audykloje greitai suprastų, kas yra rišlumas! Audinio kaip teksto, teksto kaip audinio. Nekaltoji vilkė, oi, t. y. Virginia Woolf, irgi sakė, kad „grožinė kūryba – kaip voratinklis, visais keturiais kampais lengvai, bet prisikabinusi prie gyvenimo“. Indrė savo „voratinklį“ – didįjį gobeleną – audžia kaip magistro baigiamąjį darbą. Ir būdama visiška audimo specialybės adeptė, nesismulkina. Nors šiais greičio laikais jau ir tekstilės studentams leidžiama kurti video darbus, ji nusprendė veikti senoviniais metodais. Jei magistro darbas, tai ir daro „magister“ – taip, čia vėl lotyniškai, o tai reiškia „didesnis, meistras“. Ir būkit geri, suskaičiuokit patys: prisėdus prie staklių 8 valandoms (kitaip tariant – darbo dienai) planuojamas gobelenas papilnėja 1 tūkst. kv. centimetrų, t. y. 0,1 kv. metro. Imloka laikui, kaip sakot? Šalia maišų siūlų audykloje gerai tinka ir pora ritinių kantrybės. Siūlų Indrei su mielu noru padovanojo senieji Lietuvos audėjai grandai. Kas padovanojo kantrybės, nežinau. Gal Mikalojus Konstantinas Čurlionis? Nes šio daugiarankio mokykloj ji mokėsi. Čiurlionis toks irgi truputį voriškas – daug kampų palietė.
Būsimo gobeleno piešinys, kurį autorė nutapė pati, ne visai primena senovinius gobelenus, nes nevaizduoja didingos istorijos ir net nėra racionalus. Skaityti šio 10 metrų ilgio audinio tekstą turime pradėti nuo kito galo – iš dešinės. Čia gausiai vyraujanti raudona Indrei asocijuojasi su sapniška, tvinpyksiška užuolaida. Į klampųjį raudonų siūlų tinklą įkliūva daug stilizuotų musyčių. Kairiau staiga išlenda vilko galva – kai kurie dėstytojai siūlė ją pašalinti, linko vadinti atsitiktine klaida. Bet Froidas tikrai neleistų! Musyčių motyvas, slinkdamas tolyn, dauginasi žiūrovą stebinčiomis demoniškomis akimis, tada raiškiai stambėja, kol tampa logiška struktūra. Lyg koks sapno sprendinys. Sakyčiau, vėl viskas čia rišlu ir siejasi: audimas, kaip specialybė ir procesas, Indrei visada atrodė lyg galimas „problemų sprendimas“. „Tai nėra laiko gaišimas. Šiek tiek beprotybė – taip, bet kartu ir meditacija. Svarbu, kad tau tai labai gilumiškai patiktų, nes kitaip tikrai nelaikys nervai. Šita išraiškos forma man yra suprantamiausia. Ji yra ir vidinis demonas, ir vienintelis išsigelbėjimas“, – atskleidė menininkė. Pavadinimo dar neprisileidžiantis masyvus kūrinys gali tapti rekordinis Dailės akademijos istorijoje? Tokio dydžio vientiso gobeleno dar niekas nebuvo išaudęs. Didesnių gobelenų, žinoma, būta, bet paprastai audėjai jungia atskiras dalis.
Oskaras Wilde’as ir kiti turbūt ramūs, vis gaudami įsitikinti, kad menas kuo toliau, tuo labiau visiškai nenaudingas. Tekstilės magistrantė suvokia, kad toks darbas šiais laikas yra konceptualus. „Gobelenas jau nurašomas kaip mirusi tekstilės šaka, tai nebeaktualu, todėl mano darbas yra idėjinis. Mažai kas benori kelis metrus austi, o tokių plačiaformačių gobelenų laikai baigėsi prieš kokius trisdešimt metų. Todėl dabar tai lyg eksperimentas, bandymas prikelti tokio masto gobeleną ir žiūrėti, kaip reaguos visuomenė. Iš pradžių daug kas netikėjo manimi, bet, laimė, atsirado leidusių man tai daryti, ir dabar juokai rimsta. Aš matau, jog verta parodyti, kad toks menas dar įdomus“, – audykloje kalbėjo Indrė. Ji norėtų, kad galiausiai gobelenas atsidurtų kokioje viešoje erdvėje, kur atliktų turbūt pamatinę grožio funkciją – įkvėptų.
Moteris, tikrinanti šviesą
„Šviesa“ tegul bus raktinis šio teksto žodis, nes kita 370 herojė Vilija Martinėnaitė – ne tik kad šviesus žmogus (Vaižgantas turbūt susižavėjęs vadintų ją pragiedruliu), bet ir dirba su šviesa. Vilija, ši jauna fizikė, prisideda prie lazerių gamybos vienoje didžiųjų Lietuvos firmų. O jūs tikriausiai žinote, kad Lietuva yra labai kieta pasaulio lazerių pramonėje.
„Didžiosios tiesos priešybė irgi gali būti tiesa“, – tokia mano galvoje išliko Nielso Bohro (yra gavęs Nobelį, tad paklausykit!) papildomumo principo esmė. Kaip dauguma juniorų humanitarų mokykloje sprukau nuo fizikos, o štai universitete neišvengiamai turėdama mokytis fizikinio pasaulio įvaizdžio disciplinos atradau kitą fizikos mokslo pusę – reliatyvesnę, filosofišką. Pamačiau, kad aukštoji fizika kalba apie daugelį visose srityse galiojančių principų. Papildomumo principas aiškina, kad priešingi požiūriai yra suderinami. Bet turi būti tiriami skirtingais metodais, taikomais ne vienu metu. Egzaminui paruoštuke būtų galima tiesiog nusipiešti in ir jang simbolį. Kai kurie mokslininkai lanksčiai sureagavo į tokį reliatyvistinį siūlymą. Ir netgi išsprendė ilgus debatus apie šviesą, pasirėmę būtent papildomumo principu. Šviesa, pasirodo, yra ir banga, ir dalelių srautas. Bet pasitelkime humanitaro vaizduotę, kuri lanksti kaip gimnastė, kad suprastume, kodėl bangos ir dalelės savybės, atrodytų, vienoje vietoje nedera. Sakykime, kad dalelė yra mūsų kūnas, o banga – mūsų paslaptingoji siela. Žodžiu, viena yra materija (kūnas), kuri turi masę, o kita – elektromagnetinis laukas (siela), kuris tiesiog sklinda, sklendžia. Bet tai suderinama! Ir teko paaukoti Niutono autoritetą, nes jis įsispyręs teigė, kad šviesa yra tik dalelės. Netikėjo šviesą sielą turint, ech.
„Lazerių laboratorija, užsiimanti moksliniais tyrimais, ieško laboranto“, – tokį skelbimą perskaitė Vilija antrame bakalauro studijų kurse. „Nuėjau vedama smalsumo, paklausiau, kuo žmonės čia užsiima. Mane pavedžiojo po laboratoriją, rodė kažkokį kristalą, o aš tada net nesupratau, kur ten žiūrėti reikia, bet širdis tirpo matant visus tuos įdomius prietaisėlius, veidrodėlius ir nepažįstamus daiktus. Tik išėjusi iš laboratorijos supratau, kad tikrai noriu ten dirbti, ir kitą dieną nuėjau to aiškiai pasakyti“, – dabar jau drąsi prisiminti Vilija.
Laboratorija priėmė merginą, kuri „buvo matyti, nieko dar nemoka, bet akys degė“. Taip ir limpa kokia metafora apie akis, galingas it lazeris. Šiuo metu lazerinę fiziką ir optines technologijas magistrantūroje studijuojanti mergina dar dirba ir minėtoje lazerius gaminančioje firmoje „Šviesos konversija“. Nors kas tie lazeriai, iki galo taip ir nesupratau. Atrodė, pakalbėsim kaip moteris su moterimi, bet pusė terminų, išgirstų per pokalbį, vis tiek liko nesuprasti. Gal mankštos klausai? Pikosekundiniai, femtosekundiniai lazeriai – tai lazerių tipai. Osciliatorius, stiprintuvas (valio – tokį žodį esu girdėjusi!), plėstuvas, spaustuvas – tai pagrindinės gaminamo lazerio dalys. Čia pagaliau prieiname prie Vilijos, kuri užsiima pagamintų lazerių bandymu ir galutiniu jų derinimu. Reikia prižiūrėti, kad gerą lazerį į pasaulį išleistume. Ji tikrina, ar „tinkami lazerio pluošto parametrai“. Gal galėtų būti naujas būdas pasakyti, kodėl poros išsiskiria, pavyzdžiui, nesutapo mūsų pluoštų parametrai. „Šviesa, spalvos, vaivorykštės, lęšiukai, veidrodėliai visada traukė mano akį. O lazeris man buvo mistika ir stebuklas: kuria šviesą, o veikia visai ne kaip lempa. Tos šviesos kartais net nematyti. Arba kaip, pavyzdžiui, infraraudonieji spinduliai tampa žali ar ultravioletiniai?“ – matyti, kad Vilijos ir pasirinktos specialybės parametrai sutapo.
Nors vaikystėje mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokyklos Fortepijono skyriuje, penktoje klasėje dalyvavo konkurse Graikijoje, ten pamatė palmes ir pagalvojo, kad jos jau neblogas laimikis, ir nusprendė duoną valgyti ne iš muzikos. Žinokit, taip ir pasakė tėvams. Aišku, menas būtų ne menas, jei kartą paliestas, leistųsi pamirštamas. „Be vidurinės mokyklos, mokiausi dar ir J.Vienožinskio dailės mokykloje. Baigusi dvylika klasių, svarsčiau stoti į grafinį arba interjero dizainą, dar į architektūrą, bet nusprendžiau visus menus pasilikti kaip hobį, nes supratau, kad tai pasirinkusi niekada nesuprasiu fizikos tiek, kiek norėčiau, ir liksiu nesužinojusi, kaip veikia lazeriai! Dabar kūrybos poreikį patenkinu paišydama ir fotografuodama pati sau. Dar yra tekę kurti reklamjuostes „Cezario Graužinio grupei“, braižyti būsimos mūsų laboratorijos idėjinį planą. Man patinka, kai būna ir gražu, ir racionalu“, – skaidria fizikės estetikos samprata pasidalijo herojė.
Nepamirškit, lazerių yra visur – nuo parduotuvėje prekes skenuojančių, kosmetologijoje apgamus deginančių, oftalmologijoje akis operuojančių iki metalo lakštus pjaustančių ar telekomunikacijose informaciją siunčiančių. Tad turbūt visai verta ir humanitarams savo in leisti sugyventi su fizikos jang.
Kandumas be dantų
Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė gal ir nesupranta, kokia gera gerų komiksų dailininkė yra, bet tai turbūt todėl, kad būti gerų komiksų dailininke yra nejuokinga. Ir žinoti, kad tokia esi, gal net liūdna netektis. Nepastebėti, kad esi blogų komiksų dailininkas, – jau juokingiau.
Čia ir prasideda temos. Kai kas nors truputį neapsižiūrėjęs elgiasi juokingai, nepastebi kokio savo įpročio, pažiūrų. Savo tinklaraštyje „i have no teeth“ Miglė taip koncentruotai pateikia stiprias įžvalgas apie žmones, kad jos, prisidengdamos satyro kauke, ir primena, kaip juokinga daug kas vis dėlto yra. Patariu skaitant po kiekvieno sakinio nusijuokti. Panašiai daro Miglė.
– Žurnalistika, kurią šiemet baigsi, gali būti šiurpoka profesija. Ar tai ji ir privedė tave iki komiksų?
– Savotiškai. Aš labai dažnai piešdavau per paskaitas. Kai dėstytojas pasakodavo ką nors įdomaus arba neįdomaus, mintis užkliūdavo ir taip ką nors vis nupaišydavau. Na, tarkim, nagrinėjome Medėjos mitą, nupaišiau ją kaip Terminatorių, kuris visus išpjauna. Parodau tai bendrakursiui, jis juokiasi, sako „persiųsk, persiųsk“, tada kiti juokiasi. Po truputį visi įprato ir pradėjo paskaitose klausti, ar Miglė jau ką nors nupiešė.
– Bet vis tiek piešei savo noru, o ne paprašyta?
– Taip, tiesiog kuo nors užimdavau ranką. Tačiau tikrai nebuvo taip, kad ignoruočiau, ką man sako per paskaitas. Dabar, jei gaunu užsakymų, savo idėjas derinu prie reikalingos temos.
– Vertinant tavo produktyvumą, atrodo, kad temos tiesiog pačios į tave strėlėm skrenda, bet atidžiau patyrinėjus matyti, kad ir pati paieškai įdomybių. O gal naudojiesi begalinio beždžionių skaičiaus teorema? (Miglė paišė apie ją komiksą – red. past.)
– Mano komiksai yra kelių rūšių. Dauguma autobiografiniai, kai kurie – panašūs į autobiografinius. Nors keli tai tikrai autobiografiniai, ypač, kur skaudžiausia pripažinti. O šiaip temos ateina daugiausia iš to, ką skaitau, – ir tos teoremos, ir beždžionės. Kitos ateina iš to, ką žmonės papasakoja: „O ar žinojai, kad yra žuvis, kuri plaukioja vertikaliai?“ – „Ne, geras, reikia paskaityti apie ją, nupiešiu komiksą.“
– Savo komiksų tinklaraštį pavadinai „i have no teeth“. Ar bandai pasakyti, kad esi dar palyginti švelni savo komiksuose, ne tokia kandi, kokia galėtum būti?
– Ilgai galvojau tinklaraščio pavadinimą. Dantų tema tuo metu buvo aktuali, nes keturi mano priekiniai dantys yra dirbtiniai. Kodėl jie dirbtiniai, čia ilga istorija – gal reikės komiksą nupaišyti. Linksma istorija. Taigi, vienu metu man reikėjo kas mėnesį važiuoti dėtis dantų. Galvodama pavadinimą tinklaraščiui svarsčiau, gal ką paimti iš Williamo Shakespeare’o, gal iš Umberto Eco „Rožės vardo“, tada atradau dainą, kurioje citavo Ludwigą Wittgensteiną (kalbos filosofas – red.past), kad „rožė neturi dantų“. Taip, sujungus frazes „the name of the rose“ ir „rose has no teeth“, ir atsirado tas pavadinimas. Atsiprašau, čia gal išsiplėčiau.
– Ar yra temų, kurių neliestum?
– Turbūt nepieščiau užsakytų ideologinių komiksų, jei nepritarčiau tai ideologijai. Noriu piešti, kas man patinka ir yra svarbu, o ne „šaukti tautą“.
– Sykį per paskaitą, kai bendrakursė kažką pristatydama tarė „Norėčiau pasiremti Daujotyte“, nupaišiau piešinėlį, kur paliegęs (nes dar neprivalgęs žinių) studentas lyg lazdele remiasi literatūrologe Viktorija Daujotyte. Bet turbūt dar netapau komiksų piešėja, vieno paveiksliuko vienam komiksui gal nepakanka? Ko jam reikia?
– Man irgi dažnai būna kaip tau – žmonės pasako labai juokingų dalykų. Apskritai aplink įvyksta daug nesąmonių. Galvoji „O, geras – pasiremti Daujotyte“. Tada plėti „O kas jeigu, o kas jeigu?“ O kas, jeigu žmogus ateitų pasikalbėti su ja ir tada bandytų pasiremti arba bandytų pasiremti iškart keliais žmonėmis. Tos hipotetinės istorijos taip ir gimsta. Dar visada juokingi būna netikėtumai. Arba kai žmonės sako viena, o daro kita. O žmonės dažniausiai taip ir daro, taigi tokiuose komiksuose daug kas atpažįsta save.
– Galima pastebėti tarsi kelis tavo liečiamų temų blokus: kalbiniu žaidimu paremti komiksai, socialių įpročių, kasdienybės pašiepimas. Gal pati geriau suskirstytum?
– Niekada apie tai negalvojau. Kartais ateidavo mintis, kad gal reikia kokia viena kryptimi eiti. Bet kai tik pabandydavau, rezultatai nuvildavo. Aš dar tik pradėjau, dar neturiu išsivysčiusio stiliaus (nesutinku – red. past.), gal vieną dieną susiformuos koks aiškus pagrindas. Kol kas man labai patinka ir absurdiški komiksai. Kartais užsiskaitau knygų, po vieną dvi per dieną perskaitau, niekur neinu, tada galvoju „Uau, mano humoro jausmas taip pagerėjo, nupiešiu tokį komiksą, bus taip juokinga!“ Tada nupiešiu kokią nors nesąmonę, pasidaliju, ir žmonės sako: „Ką, kas čia?“ Gerą absurdą padaryti labai sunku. Bet man turbūt labiausiai ir patinka tokie komiksai.
– Dažnai tavo komiksai vaizduoja hipsterius. Ar nesulaukei bėdų? Ar didesnė tikimybė sulaukti dėmesio iš Sarkazmo Sraigės (kita Miglės komiksų herojė) negu iš hipsterių?
– Taip, hipsteriai yra visiškai saugi tema, nes jie nelaiko savęs hipsteriais. Manau, hipsteriai jau baigiasi. Bet taip, jie ir, pavyzdžiui, Valentino diena yra labai geros temos, nes jose slypi prieštaravimas: hipsteriai negali prisipažinti esą hipsteriai, nes tada tokie nebebus, per Valentino dieną visi nori būti pasveikinti, bet niekas jos nemėgsta.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotraukos: Justės Christauskaitės, Vitalio Vitaleus, Stasio Mačiulsko
*Begalinio beždžionių skaičiaus teorema teigia: „Jei prie spausdinimo mašinėlių pasodintume begalybę beždžionių, tai viena jų būtinai atspausdintų kokį nors W.Shakespeare’o kūrinį.“ Yra ir kitų šios teoremos variantų su begaliniu beždžionių skaičiumi ir begaliniu laiku – iš esmės tai ta pati teorema, taigi teorema yra apie begalybę beždžionių ir begalę laiko. („Vikipedija“ dar valdo.)