Marką Palubenką drąsiai galima vadinti didžiausiu pastarųjų metų muzikiniu atradimu. Taip pat – ir pačiu netikėčiausiu. Gerąja prasme. M.A.M.A. jį užmiršo, tačiau davė T.Ė.T.Ė (Markas pelnė Metų debiuto apdovanojimą) ir Talino muzikos savaitė. Su kaupu. Taigi, jam užteko mažiau nei metų savo rogėms lietuviškame muzikos pasaulyje atrasti. Tiesa, ne tame, kurį pats Markas vadina tiesiog teliku ir tiki, kad vieną dieną tokio dalyko apskritai neliks. Kitokiame. O apie tai, koks tas kitoks, kalbamės akis į akį su pačiu Marku.
– Taigi, kodėl sugalvojai tokiais „ne albumų“ laikais leisti albumą?
– Kad ir kokie būtų laikai, – albumų ar ne albumų, – norisi išleisti tą pirmą blyną kaip šiokį tokį veiklos užtvirtinimą – tiek fiziniu, tiek skaitmeniniu pavidalu. Pradėjau nuo to, kad susigalvojau koncepcijas ir išleidau du mėgėjiškus minialbumus. O neseniai atsirado žmonių, kurie nori mano dainas išleisti rimtai. Dabar yra komanda, yra planai, yra darbai.
– Nebijai, kad pirma parduota albumo „no fun in 101“ kopija bus nuripinta ir paskleista internete?
– Nebijau. Tiek aš, tiek žmonės, kurie leidžia mano albumą, puikiai suprantame, kad šioje eroje būtent taip ir bus. Kita vertus, labai gerai, nes tai irgi yra tam tikra sklaida. Blogas dalykas, kad iš to negauname pinigų tiesiogiai. Kalbėdamas su vadybininkais, prodiuseriais supratau, kad iš albumo leidybos apskritai uždirbti nepavyks. Tikimės sulaukti grąžos ateityje. Galbūt kas nors išgirs tas dainas ir pasiūlys kartu dirbti. Juk tai tik pati pati pradžia. Aišku, albumas bus nupiratintas ir man labai malonu dėl to. (Juokiasi.) Būtų labai keista, jeigu taip nenutiktų.
– O kaip finansiniai reikalai? Juk tai kainuoja…
– Taip, tai kainuoja. Visa laimė, kad yra leidybos įmonė, kuri tai finansuoja. Dėl šios priežasties stengiuosi savo idėjas kuo labiau nugludinti ir viską padaryti labai kokybiškai. Jeigu nebūtų investuojamų pinigų, ką nors vis tiek sugalvočiau, kaip nors išsisukčiau. Nėra tokių idėjų ir minčių, kurias galėtų numarinti pinigų nepriteklius. – Kaip pats apibūdintum savo kuriamą muziką? Esi sau galvoje įkalęs kokį nors terminą? – Aš visą laiką tai vadinu indie muzika. Bet tai tik paaiškinimas, kad niekas neaišku.
– Labai abstrakti sąvoka…
– Taip, tai labai abstraktu. Bet man to užtenka. Mėgstu tiek akustinę, tiek elektroninę muziką. Patinka maišyti šiuos du polius. Nesistengiu nieko nei paryškinti, nei nublankinti. Tiesiog darau taip, kaip išeina. Albume irgi bus visko. Nebus taip, kad pusė albumo skirta akustinės muzikos mėgėjams, kita pusė – elektroninės.
– Ką galvoji apie visą šiandienę lietuvišką muziką? Ar ta vadinamoji antroji eilutė lipa į dienos šviesą, ar vis dar yra gūdžiame popso šešėlyje?
– Žiūrėjau M.A.M.A. apdovanojimus. Juk pirmus tris apdovanojimus laimėjo grupės ar atlikėjai iš tos, kaip tu sakai, antros eilutės. Dėl to buvo ypač džiugu. Nors kilo daugybė diskusijų, kas yra tos pirma ir antra eilutės, kiek jos siejasi ir ar verta apskritai dar ką nors skirstyti. Šiandien į tas dvi eilutes muzikantus skirsto televizorius, o aš viliuosi, kad jis greitai apskritai išnyks ir viskas bus internete. Tada, tikėkimės, neliks jokių eilučių. Nežinau, kiek M.A.M.A. apdovanojimai parodė tikrąją padėtį. Juk juokingų laidų, kuriose žmonės neva dainuoja, nors iš tiesų nedainuoja, nesumažėjo. Bet aš jaučiu, kad ta antra eilutė kyla viršun. Tarkim, skaitydamas spaudą pastebiu, kad proporcija yra daugmaž tolygi. Viskas priklauso nuo pačių žmonių. Ir nuo teliko. Todėl telikus reikia išnaikinti.
– Teliką būtina numarinti ar galima jį kaip nors pakeisti?
– M.A.M.A. apdovanojimus aš ir suprantu kaip bandymą ką nors keisti. Bandoma viską daryti kaip Vakaruose – derinti alternatyvą ir popsą. Tarkim, „Grammy“ ar „Brit Awards“ tokio skirstymo nėra. Atlikėjas Edas Sheeranas gavo du „Brit Awards“ apdovanojimus – tai yra labai prestižinis dalykas, tačiau lietuviai nelabai žino tokio atlikėjo. O Adele jie žino, nors ji tuose pačiuose apdovanojimuose gavo taip pat du apdovanojimus. Tai va, tokios tokelės…
– O T.Ė.T.Ė. apdovanojimai nėra kokia nors priešprieša M.A.M.A. ir grįžimas prie to paties skirstymo?
– Nemanau. Nėra taip, kad vieni ir kiti peštųsi. Juo labiau, kad tarp T.Ė.T.Ė nominantų yra tų, kurie buvo ir M.A.M.A. sąraše. Manau, organizatoriai nekonkuruoja tarpusavyje. O tai, kad įvykę apdovanojimai sulaukė antrų apdovanojimų kaip reakcijos, yra tik į gera, nesvarbu, kad ir kurioje eilutėje būtum, pirmoje ar antroje. Tegul būna tokių apdovanojimų kuo daugiau. Žmonės turi progą susipažinti su muzika, kurios galbūt nekenčia, ir pamažu ją prisijaukinti. Ir tada, po daug daug metų… Nors tikėkimės, kad po nelabai daug… Turėsime bendrą katilą, tokį kaip „Grammy“ ar „Brit Awards“.
– Esi pakviestas į Talino muzikos savaitę. Kaip jautiesi įvertintas tarptautiniu mastu?
– Normaliai. Džiugu, tačiau niekada nenutiks tai, kas privers mane pagalvoti: „Oho, koks aš fainas.“ O pats dalyvavimas muzikos savaitėje reikalauja gero pasiruošimo. Juk nesinori nuvilti žmonių.
– Turi kokių nors idealų? Muzikoje ar kur kitur?
– Dabar jau stengiuosi nebeturėti. Anksčiau, kai dar turėjau, susidurdavau su situacija, kai pradedi visiškai juos atkartoti – dainuodamas, grodamas gitara ar judėdamas scenoje. Stengiesi viską pasiimti iš savo idealų. Todėl dabar turiu šimtus idealų, iš kurių pasiimu po labai nedidelę dalį – tik tiek, kad tai neprigytų prie mano asmenybės ir niekas nepasakytų, jog jis yra Jimas Morrisonas, Jeffas Buckely, Davidas Bowie, Philas Collinsas ar Amy Winehouse. Man patinka daug kas, bet patinka tik tiek, kiek galiu sau leisti pasiimti iš jų ir pridėti tai prie savo kuriamo idealo. Jeigu žiūri į muziką rimtai, turi suprasti, kad kopijuodamas nebūsi niekam įdomus. Būsi įdomus tik tuomet, kai ką nors sukursi pats.
– Pastaruoju metu esi dažnai linksniuojamas tiek visuomenėje, tiek spaudoje. Ar pradėdamas solo karjerą to tikėjaisi? Ir apskritai, koks vabzdys tau įgėlė kad nusprendei tapti vienišium scenoje su akustine gitara ir nešiojamuoju kompiuteriu?
– Įkando „noro visai save realizuoti“ vabzdys. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad galiu duoti žmonėms labai daug, bet aplinkybės buvo užspaudusios tą norą ir proveržį. Pasikeitus aplinkybėms, kelias atsivėrė. Tiesiog pradėjau daryti tai, ką mačiau, ką įsivaizdavau. Įrašiau dainas, sukūrėme klipą, pradėjome skambinti dėl koncertų. – Su „Grim City“ kolektyvu dar ką nors kartu darote?
– Ne.
– Padarėte laikiną pertrauką ar visai nutraukėte veiklą?
– Manau, kad nutraukėme. Man norėjosi dar daugiau dirbti. Jaučiau, kad, jeigu dirbsiu dar daugiau, pavyks ne tik pagroti kokiame nors kabake, o paskui visus gautus pinigus pragerti per vieną vakarą. Norėjosi pamėginti į tai pažvelgti dar rimčiau. Nors mes į muzikavimą žiūrėjome ganėtinai rimtai. Tiesiog persidėliojau savo vertybes.
– Tavo kuriama muzika tau neša ir materialinių gėrybių ar tenka būti sočiam vien dvasiniais dalykais?
– Hm, geras klausimas… Šiek tiek neša. Man vėl norisi tai lyginti su verslu, nes ir pats esu verslo vadybos bei administravimo studentas ir dirbu verslo įmonėje, todėl matau visiškai tas pačias paraleles. Tik yra muzika ir yra koks nors rimtas medienos verslas. Tuo ir skiriasi, tačiau klišės tos pačios. Tiesą sakant, net negalvoju, ar pragyvenu iš muzikos, ar ne. Kaip minėjau, turiu darbą verslo įmonėje, dar dirbu gitaros mokytoju vienoje Vilniaus mokyklų.
– Kitaip sakant, turi galimybę leisti sau neapkrauti galvos materialiniais dalykais?
– Būtent. Kol kas leidžiu sau apie tai negalvoti. Žinoma, jeigu įdėsiu į muziką dar daugiau jėgų ir laiko, jų paprasčiausiai nebeliks kitiems darbams. Vadinasi, teks pasirinkti tik muziką, o tai labai miela. Nežinau, kaip viskas bus. Svarbiausia yra ką nors daryti.
– Klausimas šiaip garsiai pamąstyti: ar šiandien Lietuvoje iš muzikos daug kas sugeba pragyventi?
– Yra tekę groti kartu su įvairiais skirtingo populiarumo muzikantais. Iš jų galėčiau išskirti gal du ar tris, kurie gyvena tik iš to. Tai priklauso nuo grojamos muzikos stiliaus. Grojant, tarkim, vien pankroką, būtų sunku uždirbti ir teigti, kad gyveni būtent iš to. Kita vertus, pankroko muzikantams to kaip ir nereikia. Ne dėl to jie groja. Manau, neturėtų kilti klausimų, ar galima pragyventi iš kuriamos ir atliekamos muzikos. Nors galbūt aš labai jaunatviškai ir maksimalistiškai kalbu, nepamatęs visų to verslo subtilybių. Mano mintis ta, kad viskas prasideda nuo paties žmogaus, nuo to, ką jis turi savyje. Pats pasirenki, ar nori, kad tai būtų tavo darbas, ar nenori.
Rašė: Aurimas Minsevičius
Nuotrauka: Karolio Sabeckio