„AKMUO“
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pagaliau debiutavo vis dar jaunu tituluojamas, bet jau daugelyje Lietuvos teatrų spektaklius sukūręs režisierius Agnius Jankevičius. Mažojoje salėje jis režisavo žinomo šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesę „Akmuo“. Pjesėje per vieno namo Dresdene istoriją, nuolat šokinėjant laike (1935, 1953, 1978, 1993 m.), meistriškai pateikiama skaudi XX a. Vokietijos istorija ir politinių pasikeitimų laužomų likimų drama. Dramaturgas teigia, kad sąmoningai atsisakė remtis archyvine medžiaga, nes norėjo papasakoti jam pačiam emociškai svarbias istorijas. Kaip tik to spektaklyje labiausiai ir pritrūko. Priešais žiūrovų akis – namo / Berlyno siena, kurios įgriuvoje raudonais žiedais plieskia rododendras, menantis visas čia gyvenusias šeimas (dailininkė Laura Luišaitytė). Įdomu, kad tai jau antrasis politines bei istorines temas nagrinėjantis LNDT spektaklis, kuriame scenografija iškalbingesnė už sceninį veiksmą (turiu omenyje „Visuomenės priešą“). Nors scenoje vis keičiamos nacistinės, demokratinės ir federacinės Vokietijos vėliavėlės, kurias galiausiai nugali ES mėlis su visa Beethoveno Devintąja, tačiau susidaro įspūdis, kad spektaklyje nuo šios skaudžios realybės nuolat bėgama, bandant ją apibendrinti kaip visuotinai aktualią. Taip ne tik neatskleidžiamas praeito amžiaus tragizmas, bet ir, bandant išvengti istorinio teisingumo, prarandamos žmogiškųjų istorijų linijos. Tačiau šis spektaklis suteikia progą po ilgos pertraukos scenoje išvysti Vaivą Mainelytę, kurios kuriama senolė Vita bene vienintelė sugeba oriai balansuoti istorijos, melo ir noro tikėti savąja įvykių versija viražuose.
„MR. FLUXUS, ARBA ŠARLATANAI?“
Susidaro įspūdis, kad teatro judėjimui „No Theatre“ keliami aukštesni reikalavimai nei daugeliui scenoje jau įsitvirtinusių kūrėjų. Taip jau atsitinka, kai jauni menininkai debiutuoja manifestais – imama sekti, ar sėkmingai jų laikosi. Todėl ir naujausias šios kūrėjų grupės spektaklis „MR. FLUXUS, arba ŠARLATANAI?“ sukėlė nemažai prieštaringų reakcijų ir diskusijų.“ Džiugina, kad pasirinkę kalbėti apie taip pat kažkada manifestais pagarsėjusį „Fluxus“ judėjimą ir lietuvį, šios daugiatautės menininkų grupės lyderį Jurgį Mačiūną, „No Theatre“, kartu su savuoju Mr. Fluxus Vidu Bareikiu nieko neneigia, o pateikia savitą žvilgsnį į kūrėją bei jo kelią ir čia pat kelia klausimus apie kūrybą, jos vertę ir meno šarlatanizmą. Laisvalaikio ir pramogų centre „Kablys“ rodytas spektaklis toli gražu ne idealus, tačiau gali pretenduoti į metų teatrinio įvykio titulą. Žiūrovams jis suteikia Lietuvoje vis dar retą galimybę pasimėgauti netradicinių erdvių teatru, kūrybos džiaugsmu trykštančių jaunų aktorių darbais (tiesa, jie vis dar profesinio tobulėjimo kelyje) ir išgirti asmenišką bei atvirą abejonę. Nors režisierius V.Bareikis siekia perpiešti mūsų teatro horizontus, tačiau matyti, jog paveldėtas lietuviškojo teatro lyrizmas vis dar traukia atgal. Džiugu, kad režisierius turi tokių bendraminčių kaip J.Mačiūną pačia geriausia to žodžio prasme įkūnijęs Ainis Storpirštis ir „No Theatre“ trupė. Jei jiems pavyks išsaugoti žavų chuliganizmą ir nepasiduoti standartizavimuisi, tikėtina, kad jie suteiks publikai progą pasimokyti naujos teatro kalbos.
Vilniaus teatras „Lėlė“ daugeliui lyg ir savaime siejasi su teatru vaikams, tačiau naujuoju režisieriaus Gintaro Varno ir dailininkės Julijos Skuratovos spektakliu „Teiresijo krūtys“ teatras dar kartą mėgina priminti, jog norėtų sulaukti ne tik vaikais vedinų suaugusiųjų. Siurrealistinės Guillaume’o Apollinaire’o pjesės „Teiresijo krūtys“ siužetas spektaklio kūrėjams tapo savotiška platforma vienu metu kalbėti ir apie modernizmo kūrėjus, ir apie šiuolaikinius Lietuvos politikus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų provokatyvu. Tačiau, lyg trimis kamuoliukais žongliruojant pjesės siužetu (Tereza / Teiresijas palieka savo sutuoktinį, „keičia lytį“ ir iškeliauja užkariauti pasaulio, o jos / jo vyras gimdo dešimtis tūkstančių vaikų), keliolikos modernistų pareiškimais apie meną ir avanscenoje išrikiuoto dabartinio Lietuvos ministrų kabineto su premjeru bei Prezidente priešakyje demaskavimu, temos ima gožti viena kitą, nors iki siurrealistinio siautulio taip ir nepakyla. Kūrėjų politinis punktualumas lyg ir džiugintų (spektaklyje ne tik manipuliuojama pjesėje minimos Zanzibaro krizės sąsajomis su mūsų šiandiena, bet ir nuskamba siūlymas menininkus tikrinti melo detektoriais), tačiau čia apsiribojama vien deklaracijomis. Nors tai lyg ir neprieštarauja atvirai plakatiškai spektaklio stilistikai, vis dėlto toloka nuo kadaise „Šėpos“ teatre G.Varno kurtos politinės satyros. Keblu kalbėti ir apie šio spektaklio publiką. Nesusidūrusiems su modernizmo kūrėjais šis spektaklis gali tapti itin sudėtingu galvosūkiu, mėginant atrasti atskirų spektaklio elementų ryšius. Kita vertus, plačiau susipažinusius su kultūros ir meno istorija enciklopedinės nuorodos gali erzinti, o politinio teatro mėgėjams teks pasitenkinti vien atpažinimo džiaugsmu.
Nuotraukos: Kamilės Žickytės ir Dmitrijaus Matvejevo
Recenzavo: Goda Dapšytė