Nebepakeldamas dvasią luošinančio nuobodulio ir nieko neveikimo, nusprendžiau sudalyvauti septynioliktus metus iš eilės rengiamame Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“: vasarį užpildžiau savanorio anketą, nusiunčiau laišką ir atvykau į pokalbį „Skalvijos“ kino teatre. Dvi jaunos merginos, prisistačiusios būsimomis savanorių kuratorėmis, uždavė keletą įprastų klausimų, tikrinančių mano motyvaciją ir patirtį panašiuose renginiuose. Į tokias savanorystes tuomet dar žiūrėjau skeptiškai, todėl atvirai prisipažinau, kodėl esu čia: noriu pažiūrėti kuo daugiau filmų. Žinoma, įvilkau šiuos žodžius į blizgantį humoro drabužį, papuošiau šypsena ir įteikiau tarsi dovanėlę, kurios neįmanoma atsisakyti, o kovo mėnesio pradžioje gavau laišką, patvirtinantį mano būsimas pareigas dvi savaites trunkančioje filmų fiestoje.
Kovo 8 d.
Likus savaitei iki festivalio pradžios, savanoriai susirinko į pirmąjį neformalų susitikimą kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Susėdome ant grindų po laiptais, vedančiais į nuošaliau esančias sales, pasiklausyti renginio organizatorių: tiems, kurie atėjo tik nemokamai pasižiūrėti filmų, čia – ne vieta, pasakė iš pradžių, ir aš nejaukiai apsidairiau. Taip pat labai svarbu – pridūrė – ištisas keturiolika festivalio dienų skirti savanoriškam darbui, jei jau čia patekote. Pasirodo, kad net ir savanoriai turi pereiti didelę atranką. Po jos į „Kino pavasarį“ buvo priimta bene du šimtai žmonių. Žodžiu, organizatoriai, kaip ir pridera, šiek tiek pagąsdino, kad nenusiteiktume tinginiauti, liepė gražiai bendrauti su lankytojais, nevalgyti spragėsių per seansus ir reprezentatyviai atrodyti, o tada jau linksmiau paragino dalyvauti bendruose festivalio dalyvių vakarėliuose viename Vilniaus barų. Pirmasis pasilinksminimas – jau šeštadienį.
Kovo 9 d.
Atsikėlęs pašto dėžutėje radau bent kelis elektroninius laiškus iš savanorių kuratorių. Pirmoji mūsų užduotis buvo individualaus darbo grafiko sudarymas: reikėjo pasirinkti devynis budėjimus kino salėje šalia titruotojo, dešimt kartų tikrinti akreditacijų sąrašus prieš seansą, vienuolika sykių dalinti skrajutes prieš filmą ir, jam pasibaigus, surinkti; taip pat skirti papildomas aštuonias valandas budėti informacijos centre. Žodžiu, buvo krūva darbų, kuriuos reikėjo sudėlioti milžiniškame grafike taip, kad nesidubliuotų su likusių dviejų šimtų savanorių pareigomis. Nežinau, ar čia aš pasižiūrėjau į šį reikalą taip preciziškai, ar kaip, bet sugaišau tam kokias tris ar net keturias valandas, kurios sužadino man irzlumą. Ta proga pasiūliau keliems draugams susitikti mieste ir ko nors išgerti.
Kovo 10 d.
Šeštadienį vyko pirmasis savanorių susipažinimo vakarėlis, tačiau jame man sudalyvauti nepavyko. Praeito vakaro atsipalaidavimas mieste kiek užsitęsė ir aš neturėjau nė menkiausio noro dar labiau jį pratęsti šiandien, juo labiau kad prabudus buvo jau kokia penkta valanda. Vietoj to sumaniau nuvažiuoti į Kauną suvalgyti picos, kurią pažadėjo iškepti viena draugė. Tiek pica, tiek ir draugė buvo verta važiavimo, taigi tokiomis aplinkybėmis primtas sprendimas visiškai pasiteisino. O kita pažįstama fotografė, irgi savanoriaujanti festivalyje, trumpai papasakojo apie praleistą vakarėlį: susirinkusieji žaidė protmūšį, atsakinėjo į klausimus apie kiną – iš pradžių buvo kiek nejauku, bet daugelis ten buvusių spėjo vieni kitus pažinti. Tam laiko turėjau dar ištisas dvi savaites, o štai galimybė Kaune paskanauti naminės picos pasitaiko ne visada.
Kovo 15 d. Festivalio atidarymas.
Ketvirtadienį „Vingyje“ savanoriai knibždėjo jau nuo ryto. Apie pirmą valandą, atskubėjęs tiesiai iš universiteto, prisijungiau ir aš, bet, sakyčiau, veltui. Galbūt savanorių buvo labai daug, gal veiklos per mažai, o gal susirasti darbą reikėjo labiau norėti pačiam. Vieni daugiausia tik šmirinėjo, laukdami ceremonijos, kol kiti klojo raudonus kilimus ar blizgino taures svečiams. Nenorėjau išsišokti, taigi užėmiau savotišką tarpinę poziciją – kartkartėmis ką nors padėdavau, o laisvu laiku pažindinausi su žmonėmis. Jokios įtampos veiduose nesimatė, o vakaras praėjo sklandžiai – buvo daug blyksčių, daug svečių ir dar daugiau ištuštėjusių šampano taurių.
Kovo 17 d.
Antroji festivalio diena, penktadienis, man buvo laisvas, tačiau šeštadienis – jau kaip reikiant. Pusė trijų atvažiavau į kino teatrą ir ėmiausi pirmojo savo darbo – žmonių, ateinančių į filmą su akreditacijomis, tikrinimo. Buvo smagu bendrauti su lankytojais, be to, kartu dar darbavosi kelios linksmos merginos ir atmosfera tapo visai kitokia, o kai prasidėjo filmas ir drauge su viena iš jų atsisėdome į laisvas vietas, supratau, kad savanorystę „Kino pavasaryje” greitai visai pamėgsiu. Tiesa, amerikiečių filmas „Antroji žemė“ apie paralelinius pasaulius nesužavėjo nei siužetu, nei vaidyba, tačiau pats žiūrėjimo savanorio akimis procesas labai pradžiugino. Iškart po jo nuskubėjau į kitą seansą dalinti lapelių: laba diena, balsuokite už jums patikusį filmą ir laimėkite kelionę į Prahą dviem, – vis kartojau, – tikrai laimėsite! Didžioji salė buvo sausakimša, o filmas „Gėda“ sutiktas sensacingai: jame daug atvirų sekso scenų, atskleidžiančių šio amžiaus žmogaus susvetimėjimą meilėje ir santykiuose išlipus iš lovos. Po šio seanso – kitas. Per jį teko budėti – sėdėti pirmoje eilėje šalia titruotojo ir žiūrėti, kad nepasitaikytų kokių trikdžių. Komediją „Draugeliai“ su Kevinu Speisiu, įsivaizduojamu išprotėjusio japono draugu, įvertinčiau penketu. Tačiau tam nėra laiko – metas skubėti į „Neliečiamuosius“ – vieną populiariausių festivalio filmų, į kurį visi bilietai išpirkti. Ir ne veltui. Paslapčia atsisėdęs ant laiptų beveik dvi valandas su kitais žiūrovais juokiausi iš įvykių, ne tik pasižyminčių geru humoru, bet ir perteikiančių neeilinės draugystės istoriją. Vakaro pabaigoje toks filmas – tikra atgaiva, tačiau po keturių iš eilės seansų, beveik septynių valandų nepertraukiamo žiūrėjimo į ekraną, trinu akis ir ruošiuosi namo.
Kovo 18–29 d.
Panašiai dirbi ir kitomis dienomis: sužymi akreditacijas, pasėdi šalia titruotojo, išdaliji ir surenki lapelius, pažiūri filmus. Kuo daugiau pamatai, tuo geriau rekomenduoji juos lankytojams informacijos centre. Jame, beje, susipažinau ir su likusiais festivalio padėjėjais, o mano požiūris į savanorystę, reikia pripažinti, ėmė palengva kisti: pradėjau siūlyti pagalbą, neieškodamas sau naudos, o juk tokia, ko gero, ir yra bet kokios nuoširdžios savanorystės esmė. Per dieną vidutiniškai pažiūrėdavau po du tris filmus, iš viso per festivalį – apie trisdešimt, tačiau to neužteko rekordui pagerinti (daugiau nei keturiasdešimt filmų). Vis dėlto galiu trumpai apžvelgti daugiausia simpatijų pelniusias ir mažiausiai patikusias juostas. Iš pastarųjų paminėtinos „Ateivis iš kosmoso“ (ispanų komedija, matyt, juokinga nebent patiems ispanams, kurie ir taip iš visko juokiasi) ir „Kitokia tyla“ (dėl neįtikimo motinos policininkės, keršijančios už vyro ir vaiko nužudymą, vaidmens). Rekomenduoju festivalio numylėtinius „Neliečiamieji“, „Dar vieneri metai“, „Café de Flore“, „Gėda“, „Pasikalbėkime apie Keviną“ (jautresniems žmonėms siūlau rinktis kitą filmą, pvz., „Drąsa“ ar „Mano kraujas“), „Ir ką mums dabar daryt?“. Geriausiu festivalio filmu, remdamasis grynai subjektyviu skoniu, su kuriuo daugelis, žinau, nesutinka, renku „Pašėlusį Bilą“ ir britų kiną apskritai, žiūrintį į pasaulį, kaip čia dabar geriau pasakius, teisingu žvilgsniu.
Rašė: Tomas Morisonas (www.tiltogatvesrasytojas.lt)