Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotrauka: Igno Maldžiūno
Gali mėgti jos kūrybą, gali nemėgti, bet abejingas jai būti negali. Iš Visagino kilusi Alina Orlova kuria savitą muziką, kurios skambesį anglų kritikai pavadino unikaliu tamsiu baltišku folk pop. Jos gyslomis teka lenkiškas ir rusiškas kraujas, tačiau, kitaip nei nemažai grynakraujų jaunųjų tautiečių, dainų tekstus ji dėlioja lietuviškai. Lietuviškus jos albumus leidžia ir į koncertus jau kurį laiką kviečiasi rusai bei prancūzai, bet emigruoti iš mažo ir jaukaus Vilniaus ji niekur neketina. Argi ji ne nacionalinė vertybė?
– Žinau, kad neseniai grįžai iš turo po Europą, kur kartu su kitais atlikėjais pristatei filmą „Russian Winter“ apie amerikiečio muzikanto Johno Forté (su „The Fugees“, Fat Joe, Tricky, Herbie Hancocku bendradarbiavęs prodiuseris, kalėjęs už narkotikų platinimą – red. past.) koncertinę kelionę po Rusiją, kurioje dalyvavai ir tu. Būtent šis filmas pavasarį buvo parodytas ir Niujorko Tribekos filmų festivalio publikai.
– Ši patirtis įdomi, nes pirmąsyk leidausi į turą ne su savo grupės muzikantais. Keliavome tuo didžiuliu gastrolių autobusu, tai buvo labiau linksmybės nei darbas. Kartu su manimi keliavo SunSay (ukrainiečių atlikėjas – red. past.) ir dar keli muzikantai iš Niujorko. Susipažinau su jais jau anksčiau, bet dabar turėjau progą pabendrauti daugiau.
– O kokia atmosfera vyrauja tavo grupėje? Kas tau svarbiau: muzikantų profesionalumas ar geri santykiai?
– Būtų smagu, jei būtų galima suderinti šiuos abu dalykus. Bet aš labiau akcentuočiau ne profesionalumą, o kūrybiškumą. Kartais profesionalumas trukdo būti lanksčiam. Tokiu atveju reiktų vadovauti kiekviename žingsnyje, o aš to nei moku, nei noriu daryti. Laimė, tiek mano grupėje, tiek apskritai Lietuvoje kūrybiškumo yra gana daug, nes mūsų muzikantų mąstymas nestandartinis. O grįžtant prie profesionalumo, tai ką ten kalbėti – juk pati tikrai nesu virtuozė. (Šypsosi.) Kalbant apie santykius grupėje, tai jie tiesiog žmogiški – jei nori gerai sutarti, tai ir sutari.
– Vis dėlto tavo grupėje muzikantai keitėsi gana dažnai…
– Bet ne todėl, kad pykdavomės… Tiesiog vieni sugalvoja pakeliauti, kiti nusprendžia mokytis arba dirbti, todėl nebeturi laiko groti. Tada esi priverstas ką nors keisti, iš naujo lipdyti. Ir tai gana sudėtingas procesas. Užtrunka laiko paruošti programą iš naujo, be to, ir muzika pasikeičia – su nauju muzikantu tos pačios dainos skamba kitaip. Kai kurios dainos per tuos kelerius metus tiek transformacijų patyrė!.. Kita vertus, tai nėra blogai, jos nesustabarėjo. Aišku, yra dainų, kurias atlieku viena pati ir jos nesikeičia metų metus. Pavyzdžiui, „Mėnulis“. Ta dainuška tokia yra ir tokia turi likti…
– Ar kas nors keičiasi tavo repertuare, atsižvelgiant į šalį ar miestą, kuriame koncertuoji?
– Absoliučiai ne, visur atliekame tą pačią programą. Aišku, yra kalbos klausimas. Bet manau, kad mano muzikos atveju jis nelabai svarbus.
– Koncertuoji Prancūzijoje, Rusijoje ir tau net nekyla minčių savo dainas išversti į tas kalbas, kad žmonės suprastų, apie ką dainuoji? Na, kaip tai daro latvių grupė „Brainstorm“…
– Tas noras prisitaikyti, įtikti kasdieniame gyvenime yra sveikintinas, nes turime kaip nors sutarti visi, negali vien savo tiesas vanoti. Bet kūryboje tie dalykai neveda į gera. Atsiranda kiti motyvai, kurie jau ne visai susiję su kūryba, greičiau su kokiais nors materialiais dalykais. Taip, aš ir pati neišvengiamai su tuo susiduriu, juk gyvenu iš muzikos. Vis dėlto manau, kad to prisitaikėliškumo galima išvengti. Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl turiu galimybę būti išgirsta – kad darau taip, kaip darau.
– Beje, pastebėjai, kad Lietuvoje dainuoti lietuviškai darosi nebemadinga?
– Ir man labai liūdna dėl to, nes nebelieka muzikinės poezijos. Parašyti anglišką tekstą nelabai sunku, net jei jos ir nemoki. Netgi atrodo, kad tas tekstas skamba, nes anglų kalba neva labiau tinka, yra melodingesnė. Žinau, nes ir pati keletą tekstų esu parašiusi. Bet iš tiesų taip tik išsisuki nuo pagrindinės teksto funkcijos ir juo nieko nepasakai. Aišku, būtų kitaip, jei tu tą kalbą labai gerai mokėtum. Sukurti lietuvišką tekstą gerokai sunkiau, nes bijai suklysti, tekstas atrodo tarsi pernelyg nuogas, atviras. Angliškame tekste viską gali užglaistyti, „sustandartinti“. Tada tampa saugu, bet prarandi vieną pagrindinių dalykų. Ir tie žodžiai gali būti visai paprasti, bet juos girdėdamas žmogus turi jausti, kad tu žinai, ką kalbi. Beje, kalba – tai ne tik Lietuvos problema. Toje pačioje Prancūzijoje yra daug angliškai dainuojančių grupių, netgi Rusijoje festivaliuose teko tokių girdėti.
– Rudenį vykusioje pirmojoje Vilniaus muzikos savaitėje viešėję žinomi užsienio muzikos prodiuseriai pabrėžė, kad mūsiškiams muzikantams trūksta originalumo. Tave apkaltinti neoriginalumu būtų sunku. Kaip manai, kodėl tau pavyko atrasti savo stilių?
– Nemanau, kad man pavyko ką nors atrasti. Tai, ką groju, nėra kas nors nauja, tai gana sena. Bet galbūt ir nereikia bijoti to, kas paprasta. Kad ir kaip banaliai skambėtų, reikia nebijoti būti tas, kas esi. Nes tai yra labai DAUG. Reikia nustoti norėti būti kuo nors, projektuoti sėkmę. Man keista, kad žmonės, ką tik subūrę grupę ir parašę kelias dainas angliškai, jau kalba apie plačius vandenis. Pradžioje reikėtų labiau galvoti apie patį procesą, o ne apie rezultatą. Mūsų muzikoje pilna pozos, imitacijos, noro būti labai krūtu, o visai tai ir nužudo ją – muziką.
– Dienraštis „Time Out“ prieš keletą metų rašė: „Jei ne „MySpace“, dabar neturėtume A.Orlovos, devyniolikmetės iš Lietuvos, stebinančios savo įspūdingu balsu ir unikaliu tamsiu baltišku folk pop skambesiu…
– Na, kritikų darbas yra išvartyti ką nors tokio… (Juokiasi.)
– O kaip tu manai, jie dar reikalingi šiais interneto laikais?
– Rusijoje ypač daug tokių teko sutikti, jie irgi visokiais terminais mėgino apibūdinti mano muziką, klausinėjo įvairiausių dalykų… Toks jų hobis. Jie kaip vyno žinovai, kurie žino, kuriame regione, kuriais metais vynas buvo geriausias. Manau, kritikai šiais laikais ypač reikalingi, nes padeda susigaudyti toje beprotiškoje muzikos gausybėje.
– O tau svarbūs tie įrėminimai: indie, folk, pop ir t. t.?
– Na, tos muzikos, kurios klausausi, niekada nemėginau skirstyti. Savo muzikos – taip pat.
– Žodis „pop“ pas mus jau savaime reiškia nekokybę. Tavęs jis negąsdina?
– Puikiai suprantu, kodėl tas žodis gąsdina. Turime labai daug to pop, kurio muzika net nereikėtų vadinti.
– Netrukus surengsi keletą didesnių koncertų Lietuvoje. Ar gerbėjai gali tikėtis naujų dainų?
– Keletą tikrai pagrosime. Naujų dainų yra nemažai, bet tik niekaip neįrašome. (Šypsosi.) Na, bet gerbėjai visada reikalauja naujų dainų, bet labiausiai paprastai džiaugiasi senomis. Tai bus koncertai kaip koncertai – nei ypatingos naujos programos, nei akrobatinių triukų, nei fejerverkų nebus. (Kvatojasi.) Juk ir be visų šių dalykų kiekvienas koncertas savaime yra kitoks.
– Užsiminei apie naujus įrašus. Girdėjau, kad turėjai pasiūlymų įrašinėti albumą su prodiuseriais užsienyje, bet pirmenybę teiki Aurelijui Sirgedui, su kuriuo iki šiol viską ir įrašei. Bijai, kad kiti prodiuseriai sugadins tavo idėjas?
– Gal šiek tiek ir bijau. Nes dažnai pagaunu save, kad sutinku net su tuo, kas man nepatinka, kitaip sakant, esu labai paveikiama. Taigi, ko gero, būtų sunku ir studijoje pasipriešinti. Be to, nesitikiu ten kokių nors stebuklų. Man atrodo, kad čia užčiuopsime daugiau ir kitokios metafizikos. Užsienyje, ypač Amerikoje, viskas labai aišku – prodiuseris tiksliai žino kur, kaip ir kokiomis priemonėmis užkabinti žmogų. Ir tai ten netgi vadinama talentu. Tai tas pats kaip Holivudo filmai, kuriuos žiūrėdamas aiškiai supranti, kur tave norėjo sujaudinti, kur reikia juoktis, o kur verkti. Visa tai – tik noras parduoti, įtikti visiems. Ir tai neskatina vystytis nei tavęs kaip menininko, nei tavo žiūrovo, klausytojo. Dėl to, manau, geriau albumą įrašinėti patiems.
– Ar tiesa, kad koncertuoti Prancūzijoje tau labiau patinka nei Rusijoje?
– Taip, nes ten lengviau ir patogiau groti, keliauti, būti… Tai Vakarai, ten viskas gerai. Repeticijos, koncertai – viskas laiku ir vietoje. Neskuba, bet viską spėja. O to nesugebame čia, posovietinėje erdvėje. Mūsų festivalių organizatoriai nemiega tris naktis ir vis tiek nieko nespėja, rankos dreba. Prancūzijoje nieko TOKIO neatsitinka. Viskas yra net truputį per gerai. Kalbant apie Rusiją, ten nuotykių tikrai netrūksta: ko nors nėra, tas sugedęs, kas nors nepaskaitė raiderio… Nustemba: „O jūs grojat pianinu?“ Paskui per Maskvą kas nors lekia (o ten tokie dideli atstumai ir spūstys), bando surasti tą pianiną, o likę sėdi ir nežino, kaip bus. Taigi, visada yra šioks toks rizikos veiksnys. Visa šalis tokia.
– Nenorėtum gyventi toje pačioje Rusijoje ar Prancūzijoje?
– Mūsų mažame Vilniuje nebūna visada smagu, bet niekur nebūna visada smagu. Ir aš niekur kitur ir nebandžiau gyventi. Tie dideli miestai, pavyzdžiui, Maskva, man sunkiai pakeliami – negalėčiau ten gyventi.
– Niekada nesinori kalbėti apie pinigus, bet, tarkim, ar galėtum jau sau leisti nusipirkti butą Maskvoje arba Paryžiuje?
– Pirmiausia reikėjo paklausti, ar galėčiau sau leisti nusipirkti butą Vilniuje! Deja, netgi čia negalėčiau. (Juokiasi.) O apie Maskvą tai net nėra ką kalbėti, apie Paryžių – taip pat. Aš ir neturiu tokio siekio.
– Lietuvoje visi kažkodėl mano, kad uždirbi milijonus. Galbūt todėl, kad visi žino, kokie honorarai yra pas mus, bet nežino, kokie – ten.
– Kuriama mano sėkmės istorija, iliuzija. Faktas yra tas, kad tu važiuoji, gali groti. Sėkmė, kad žmonės ateina paklausyti. Bet visas tas burbulas, kuris yra kuriamas, visa ta medija…
– Populiarioji žiniasklaida labai mėgsta kurti sėkmės istorijas…
– Arba nesėkmės. Bet tai baisu. Žmogus pats tame dažnai net nedalyvauja, bet yra priverstas neštis tą žurnalistų užkrautą naštą, nes žmonės susieja jį su kokiu nors… ne visai žmogumi. Tos didžiosios žvaigždės a la Madonna… Ar jie apskritai turi bent laisvą valandėlę pabūti tokie, kokie yra? Jie net negali tiesiog eiti gatve. Manau, jie labai nelaimingi žmonės.
– Ar kartais nejauti išlendančio lietuviško pavydo gaidelių?
– Pavydas yra natūrali žmogaus reakcija, net nekalbant apie sėkmės istorijas. Jei tu rodai turtus, aišku, kad kitame žmoguje pagimdysi siekį to, ko jis niekada net gal nebūtų norėjęs. Tiesiog jis tai pamato ir pradeda to norėti, tau pavydėt. Dėl to man ir nepatinka kalbėti su žurnalistais. Laimė, mane jie jau paliko ramybėje, ir aš tuo džiaugiuosi. Pačioje pradžioje, kai tik išleidome pirmą albumą, buvo daug šnekų, pagyrimų, liaupsių, ir tai sukėlė neigiamą reakciją. Parašo kas nors kitas, bet visąlaik tu esi tas, į kurį mes akmenį: „Kodėl ji yra visur? Ji mane užkniso, ji nemoka dainuoti.“ Taip atsiranda žmonių, kurie tavęs nekenčia, nors jie tavęs nei matė, nei girdėjo… Jie nekenčia tik todėl, kad tave visur bruka. Šiaip buvo gana baisu, nes aš dar labai jauna buvau.
AMŽIUS: birželio 28-ąją suėjo 24 metai.
TAUTYBĖ: aš maišyta. Tėvas yra Lietuvos lenkas iš Pabradės, o mama yra rusė iš Rusijos, bet mes užaugom Visagine. Toks miksas dažnas, ir tikrai čia nieko ypatinga, ypač Vilniuje.
IŠSILAVINIMAS: baigiau vidurinę, dailės ir muzikos mokyklas. Po vidurinės mėginau stoti į VDA, tačiau neįstojau. Regis, jau pribrendau mokslams, trūksta veiklos smegenims. Studijuoti muzikos niekada neketinau, bet gal būtų verta? Rėmai ir taisyklės, kam jos reikalingos? Kad jas laužytum. Kai tikrai žinai, kaip veikia sistema, tada daug daugiau gali nuveikti.
KAI NEGROJA PATI, KLAUSOSI: yra tokia grupė „Cocteau Twins“. Klausiau jos nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau ir visą gyvenimą jos klausysiu, nes LABAI patinka. Pastaruoju metu klausausi daug instrumentinės muzikos. Pavyzdžiui, trimitininko Johno Hasselo. Ir Lietuvos radijo klasikinės muzikos programų patinka klausytis. Dar yra rusų grupė „Aukcion“, baigiu susipažinti su visa jų kūryba. Aišku, Thomas Yorkas labai išradingas, žavus. Dar „Joy Division“ man patinka. Anksčiau klausydavau roko, popmuzikos. Dabar šiek tiek tolstu nuo tokios muzikos. Tas veikia ir kūrybą, nes kitaip žiūri į garsą, išmoksti ką nors naujo. Labiau brangini garsą, pačią natą, nes ji pati labai turtinga.
LITERATŪRA, KURI VEŽA: labai myliu Antoną Čechovą. Man patinka jo apysakos, kurios yra absoliučiai tobulos. Tokia meilė žmogui jaučiasi… Ir tas jo humoras patinka, toks graudžiai gražus… Dar mėgstu Gabrielį García Márquezą, Williamą Faulknerį, Trumaną Capote.
(NE)PAMĖGTAS TEATRAS: aš labai mažai susiduriu su teatru. Gal tiesiog nepataikau. Gal ko nors kito tikiuosi. Gal per daug kritiškai žiūriu.
(NE)MATYTA TELEVIZIJA: nuo tada, kai gyvenu Vilniuje, niekada neturėjau televizoriaus. Visagine buvo, bet gal dėl to aš ir neturiu įpročio, nes tėtis ir brolis jį daugiausia žiūrėdavo: tai futbolą, tai žinias, tai dar ką nors. Įdomių dalykų galima pažiūrėti internete, bet televizoriaus turėti nebūtina.
KOMPIUTERINIS RAŠTINGUMAS: paauglystėje daug laiko leisdavau prie kompiuterio. Visi mano draugai, pažįstami Vilniuje per internetą atsirado. „Skype“ naudoju, feisbuke turiu tik savo kaip muzikantės profilį. Bet kartais prisijungiu susigalvojusi kokį nesąmoningą vardą ir pažiūriu, ką draugai pripostino, nes man tai šiek tiek žavu, juokinga, įdomu. Žiūrėjau vakar bendraklasių profilius: vestuvės, vaikai, nuotraukose visi laimingi, šypsosi. Ir man buvo labai gera, nes atrodo, kad visiems sekasi. Vis dėlto turiu savo teoriją, kad ekranas įtraukia žmones, ir tai negerai. Jau nebegalime apsieiti be kompiuterio niekur, net ramiai pasėdėti kokioje kavinėje ar pas draugus negali – būtinai kas nors kokią jutubę įkiš pažiūrėti.
ALINOS GRUPĖJE GROJA: Aurimas Driukas (gitara), Paulius Vaškas (boso gitara), Jonas Narbutas (perkusijos).
ARTIMIAUSI KONCERTAI: gruodžio 13 d. Klaipėdoje, „Švyturio menų doke“; gruodžio 14 d. Panevėžyje, „Tauros lofte“; gruodžio 20 d. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“; gruodžio 22 d. Kaune, lofte „Gargaras“; gruodžio 28 d. Palangoje, kultūros centre „Ramybė“.