Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Peržiūrėjęs pastarojo meto renginių tvarkaraštį, gali netekti žado nuo pasaulinio garso žvaigždžių vardų gausos: Eltonas Johnas, „Queen“, Tina Turner, „Red Hot Chili Peppers“, Whitney Houston, „Roxette“, Céline Dion, Norah Jones, Fergie, U2. Kalėdos – stebuklų metas, ne kitaip. Net mirusieji prisikelia, kad galėtų atvažiuoti pagroti į Lietuvą!
Ne, ne Kalėdos čia kaltos: prie tų skambių vardų būtinai rasi kodinius žodžius „tribute“, „project“ „Tabami goes“, „show“ ir, žinoma, fotografijas, kurios, laimė, išduoda, kad tai – tik lietuviška kokio nors garsaus atlikėjo ar grupės versija. Beje, nebūtinai lietuviška. Visai neseniai vienuose sostinės lošimo namuose koncertavo čekiška „Roxette“ versija. Tiesa, žmonių susirinko ne prūdai, gal mažai reklamos buvo, bet čekė vokalistė iš tiesų beliakaip panaši į Marie Fredriksson.
Būna, kad ir žodis „tribute“ negelbėja. Vienas taupus bičiulis kažkada seniai nusipirko ABBA kompaktinę plokštelę. Ne iš kokių piratų, o prekybcentry. Paleido automobilyje, pradėjom klausytis – kažkas ne taip. Apžiūrim CD, o ten tokiomis mažytėmis mažytėmis raidelėmis parašyta: „tribute“. Nuo to laiko žodis „tribute“ mums visiems nekelia pasitikėjimo.
Vienas feisbuko draugas ir žinomas dainininkas veidaknygėje nusistebėjo, kad pastaruoju metu stebėtinai padaugėjo visokių tribute: „Kadaise vykdavo tokie konkursėliai moksleiviams ir vaikams Beždžioniukų diskoteka, kur reikdavo imituoti savo mėgstamą atlikėją… Dabar atrodo, tas konkursėlis egzistuoja visur aplink: tribute, muzikinės kaukės ir kita muzikinė beprotystė… Juk Mantas niekada nebus Frankas Sinatra ar juolab Freddie Mercury, Mia niekada nebus Sinead O’Conor, Erica Jennings niekada nebus Madonna. Su visa pagarba atlikėjams, kolegoms. Nenoriu piktintis ir skleisti demagogijos, na, bet taip norisi tikrumo, tikros nuoširdžios kūrybos.“
Norėčiau pabrėžti, kad feisbuke prakalbęs muzikantas yra tas vienas iš nedaugelio, kurie panašiuose projektuose nedalyvauja, bet badu nemiršta ir, manau, visai neblogai gyvena iš savo kūrybos.
Buvo laikai, kai daugelis save gerbiančių muzikantų netgi nevengdavo pasišaipyti iš sostinės „Brodvėjaus“ klubo publiką koveriais maitindavusių „The Road Band“ ir „4Fun“. Paskui atsirado „AC/DC project“, koncertai „Metamorfozės“ ir „Diversijos“, kuriuose svetimas dainas atliko netgi tokie scenos vilkai kaip Andrius Mamontovas ir Marijus Mikutavičius. Na, bet šių atlikėjų tikrai nereikėtų užmėtyti akmenimis, nes tai buvo vienkartiniai projektai, nepadarę pernelyg daug žalos.
Ypač liūdina, kad net jauni, vos kojas scenose apšilę muzikantai irgi mėgina išjoti ant svetimo gero, teisindamiesi, kad taip pat nori gyventi iš muzikos. Deja, iš svetimos.
Mano vienas bičiulis sako, kad tai elementari vagystė. Net nesvarbu, kad panašių projektų rengėjai moka pinigus autorių teisių agentūroms. Nesakau, kad jam nepritariu. Pakrypus kalbai apie tribute, visada prisimenu, rodos, amžinatilsį kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio pasakytą mintį: „Visa muzika sugrota, tik ne visi pinigai paimti.“ Nesinori su tuo sutikti, nors tu ką…
Mūsų šio numerio herojė dainininkė Alina Orlova irgi taip nemano: „Tas noras prisitaikyti, įtikti kasdieniame gyvenime yra sveikintinas, nes turime kaip nors sutarti visi, negali vien savo tiesas vanoti. Bet kūryboje tie dalykai neveda į gera. Atsiranda kiti motyvai, kurie jau ne visai susiję su kūryba, greičiau su kokiais nors materialiais dalykais.“
Kita jauna dainininkė Milda Arčikauskaitė „370“ prisipažįsta dar tik ieškanti savęs: „Kiek mano pačios kuriama muzika gali būti įdomi kitiems – man dar atviras klausimas.“
Gana pranešimų spaudai tipo žinių apie madą, gana mados žurnalistikos lyg tai būtų buhalterijos išrašai, kaip sako mados ir stiliaus dienoraščio FMAG redaktorė. Per pastaruosius trejus ketverius metus tokių tinklalapių, – besilaikančių panašių maksimų, artimesnių gatvės madistei, jaukių ir savų lyg boyfriend shirt, – sėkmingai prisistatė net keli. Su trimis jų supažindiname: tai internetinis FMAG ir įvairiais pavidalais pasirodantys „SwO“ bei Infashion.lt.
Šiame numeryje taip pat žvalgomės po Romo Zabarausko filmo „Streikas“ filmavimo užkulisius, be to, rasite ekskursiją į ateitį su Modernaus meno centro darbuotojais, įspūdžių iš Paryžiuje vykusio „Hewlett Packard“ (HP) naujų produktų ir projekto „HP Connected Music“ pristatymo. Netgi į „Katedros“ premjerą spėjome nueiti ir jums čia savo nuomonę apie ją surašyti.
Tai tiek šį kartą. Gerų Kalėdų, kurios jau visai ne už kalnų. Ta proga visiems linkime kitąmet pamatyti kuo daugiau tikrų žvaigždžių, o ne jų klonų. Iki pasimatymo kitais metais!
