Rašė: Jurga Tumasonytė
Nuotrauka: Rimo Gaupšo
Ji – neseniai literatūros tvenkiniuose suspurdėjusi žuvelė. Nuo aktoriaus ir reklamos kūrėjo profesijų ji grakščiai peršoko į kitą žemyną ir rimtai ėmėsi literatūros. O 2010 m. pasirodė pirmas to darbo rezultatas – knyga „Gaisras“. Apie visa tai ir ne tik kalbamės su pačia rašytoja.
– Oranžinė Australijos saulė ir tiesiog maniakiškas poreikis rašyti – tai pirmi dalykai, kuriuos pamatau galvodama apie tave, Sandra. Kaip čia nutiko, kad persikrausčiusi gyventi į tolimąjį žemyną, debiutavai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, savo tinklaraštyje su lietuvių publika dalijiesi rašymo patarimais, greitai pasirodys nauja tavo knyga „Katė, kurios reikėjo“, kurią išleisi savo įkurtoje ir „Jovaro tiltais“ pavadintoje leidykloje? Ar lengva būti rašytoja, rašančia lietuviškai, ir dalyvauti literatūriniame vyksme būnant už tūkstančių kilometrų?
– Saulė Australijoje atrodo oranžinė tik per saulėlydžius arba gaisrus… Dieną ji tokia skaisti, kad nešauna mintis į ją žiūrėti. Maniakiškas poreikis rašyti? Rašau tarpsniais. Taigi, būna laikotarpių, kai išvis nerašau ir net neskaitau.
Kartais galvoju, kad norėčiau būti Vilniuje, arčiau procesų, kuriuos organizuoju per atstumą. Bet kas tas „literatūrinis vyksmas“? Ar tai dalyvavimas festivaliuose, skaitymuose, dar kokiose nors šventėse, kur susiburia literatai? To man pakanka tiek, kiek gaunu. Rašyti galiu tik būdama toli nuo tokių vyksmų.
– Galbūt lankaisi literatūriniuose renginiuose Melburne? Kaip atrodo tenykštė skaitymo kultūra?
– Melburne kasmet vyksta net du dideli rašymo festivaliai, į kurių renginius užsuku, jei kokia tema sudomina. Mieste gyvena apie 4 mln. žmonių, tad ir rašančių daug. Skaitytojų irgi daug daugiau, knygų rinka didesnė, bet australas rašytojas konkuruoja su bet kurios kitos šalies autoriumi, kuriančiu angliškai. Tai tikrai platūs vandenys, taigi, kad būtum sužvejotas, reikia įdėti nemažai pastangų. Štai užvakar gatve važiavo automobilis su reklamine priekaba – išėjo nauja megažvaigždės Jodi Picoult knyga…
Knygynų ekspozicija keičiasi kas savaitę – jei suabejosi, ar iškart griebti patikusią knygą, paskui gal net nerasi. Knygos čia neatrodo tokios brangios kaip Lietuvoje, nes uždarbiai didesni. Žmonės skaito daug – traukiniuose ir tramvajuose, popierines knygas ir elektronines. Melburne daug skaitymo klubų, bibliotekose vyksta renginiai, susitikimai su rašytojais, poezijos skaitymai. Tuzinas literatūros leidinių – visų dizainas puikus, bet tekstai, sakyčiau, pusėtini. Ir tai normalu – taip vyksta apsižiūrėjimas, atranka. Miesto centre – šeštadieninė knygų mugė, kur nuolat susirenka tie patys bukinistai. Daug senknygių parduotuvių, kurių jau privengiu…
Mėgstu kasmėnesinę TV laidą apie knygas, joje vykstantys debatai nenustoja stebinti: keturi rašytojai perskaito tas pačias knygas ir išsako savo mintis. Jų nuomonės dažnai susikerta ir skaitytojas iš to išlošia. Juk reikia ne tik reklamos, bet ir skirtingų tiesų.
– Kiek žinau, tavo naujosios knygos išleidimas buvo kur kas sunkesnis negu pirmosios novelių knygelės „Gaisras“. Turiu omeny ilgą kelią per leidyklas nuotoliniu būdu, perrašymo momentus…
– „Gaisras“ išėjo tarsi savaime. Antroji knyga tos pačios leidyklos buvo palankiai priimta, tačiau be pažado išleisti, jei neparems Kultūros ministerija. Po pusmečio gavau atsakymą, kad neparems. Kitos leidyklos irgi būtų prašiusios tokio finansavimo, bet suabejojau, ar verta laukti malonės iš aukščiau.
Romaną „Katė, kurios reikėjo“ pradėjau rašyti 2009 m. vėlų rudenį. Visiškai perrašyta – žodžio prie žodžio nepaliekant – tris kartus. Dar buvo tarpiniai eskizai. Priešpaskutinį eskizą daviau skaityti bandytojams ir prašiau komentarų (ir tu pati, Jurga, patekai į jų būrį – ačiū!).2012 m. pavasarį parašiau jau paskutinį eskizą. Tai kiek čia išeina metų? Treji. Kitam romanui irgi skirsiu ne mažiau laiko.
– Apie ką pasakoja „Katė, kurios reikėjo“? Ir, kaip manai, kokiems skaitytojams ji turėtų patikti?
– „Katė…“ – apie jauną moterį, patyliukais išgyvenančią didelį virsmą. Pasirinkau pasakojimą pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku. Tai labai betarpiškas kalbėjimas. Vietom sarkastiškas, vietom skaudus, vietom įtūžęs. Skaitę paskutinį eskizą sakė, kad romaną tenka išgyventi. Nujaučiu, kad toks skaitinys galėtų patikti žmonėms, kurie nori rimtesnio pokalbio apie save, mus. Mano knyga neskirta poilsiui su vyno taure. Tai greičiau stiklinė mineralinio vandens – tas vanduo sūrokas, bet naudingas sveikatai.
– Ką apie leidyklą „Jovaro tiltai“ turėtų žinoti būsimieji knygų autoriai? Kokioms knygoms ši leidykla atvira?
– „Jovaro tiltai“ – nepriklausoma leidykla, t. y. priklausoma tik nuo skaitytojų būrio. Jei jis susidarys – bus daugiau knygų, jei nesusidarys, gali būti, kad toliau publikuosiu tik pati save ir ilgai mokysiuos iš klaidų. Man šitos leidyklos reikia tam, kad išvis pasiekčiau skaitytojus, – pasiekčiau su tokia knygų kokybe, kokią pati įsivaizduoju. Viską daryti pačiai – įdomiau!
Jei mūsų leidyklos veikla įsisuks su pagreičiu, pakviesime rašytojus teikti paraiškas. Susidomėsime tais, kurie bus nusiteikę dirbti su savo rankraščiu, ne kartą perrašyti. Nesvarbu, kokio žanro kūrinių sulauksime, – pagrindinis kriterijus bus meistriškumas.
– Savo tinklaraštyje grafomanija.com turi ne vieną sekėją, kuris mokosi rašyti iš bene vienintelio tokio interaktyvaus šaltinio lietuvių kalba, kuriame ne tik aptariami techniniai rašymo dalykėliai, bet ir stengiamasi užmegzti diskusiją bei įskelti žiežirbų drąsiais ir kartais gana arogantiškais pamąstymais apie naujausias knygas ir autorius. Ar pastebi šio tinklaraščio įtaką savo skaitytojams ir besimokančių rašyti progresą?
– Džiugu, kad tau atrodo, jog mano apmąstymai apie naujausias knygas atrodo „gana arogantiški“. Užsiėmiau tokiu dalyku norėdama nugalėti savyje kilusį siaubą dėl to, kad pasakiusi nuomonę būsiu atstumta. Literatų aplinkoje atvirai išsakyti mintis saugu tik prisidengus slapyvardžiu. Toks kalbėjimas yra geriau negu joks, tačiau garbės nei kalbėtojams (leidiniams), nei skaitytojams nesuteikia. Tai rodo, kad aplinka užnuodyta asmeniškumais ir jie darosi svarbesni už literatūros kokybę. Tai ne tik literatūros terpės problema, tai bendrai mūsų šalies realybė. Tačiau kas, jeigu ne žodžio meistrai, turi pirmieji atvirai prabilti? Sunku būti atviram, jei artimai bendrauji su kolegomis (nors vienas garsus rašytojas pasakė, kad rašytojai neturi kolegų), bet aš galiu ir privalau tai daryti, nes esu tolima.
Mano tinklaraštis turi sekėjų, tačiau dar nė vienas man neatsiuntė savo kūrinio antrojo eskizo, visi siunčia pirmuosius pabandymus ir tarsi laukia padrąsinimo, patvirtinimo, kad gali rašyti. Tai aš, be abejo, suteikiu. Tačiau nedžiugina pasikartojantis klausimas: o ką, tekstą tikrai reikia perrašyti? Šis klausimas neturėtų kilti skaitant „Grafomaniją“. Jei kyla, vadinasi, savo tikslo dar nepasiekiau. Bet malonu jausti, kad padaugėjo skaitančių knygas apie rašymą ir pakito klausimai, užduodami lietuvių rašytojams. Kinta ir kūrinių analizė. Vieną dieną, žiūrėk, ir nepasigesime tų „drąsių“ anonimų.
– Kokių teigiamų dalykų pastebi šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Ir ar turi savo mėgstamų lietuvių autorių?
– Mėgstamų šiuolaikinių autorių, deja, neturiu, bet ieškau, laukiu. Prieš penkerius metus maniau, kad gal literatūros kritikai tyčia ignoruoja kokį meistrelį, kuris jei ir nerašo labai metaforiškai, tačiau puikiai geba kurti siužetus, o siužetas kai kam – žemosios literatūros ženklas. Dabar taip nebemanau. Kritikai tikrai neignoruoja ir netgi laukia gerų žanrinių romanų. Dažnai dargi giria silpnesnį, jei tik jis bent kiek vertas dėmesio.
Teigiamas dalykas yra nepasitenkinimas dabartine padėtimi. Vis daugiau rašytojų neabejoja, kad reikia galvoti apie skaitytoją. Žinoma, reikia ir kraštutinumų, eksperimentų, nuobodžiai intelektualių tekstų. Tačiau neseniai kilęs susirūpinimas dėl populiarumo yra sveikas. Kuo daugiau kokybiškų tekstų pasieks gausų skaitytojų būrį, tuo greičiau skaitytojas grįš prie lietuvių literatūros. Man atrodo, jis visuomet norėjo būti su savais, tik kad tie savi žiūrėjo iš aukšto.
– Viename savo interviu sakai besidžiaugianti turėdama galimybę užčiuopti pasaulio literatūros pulsą ir perskaityti naujas knygas dar prieš pasirodant lietuviškam jų vertimui. Kokias šiandienes prozos tendencijas galėtum įvardyti?
– Dabar skaitau leidyklos „Penguin“ labai skaniai išleistą švedų kilmės zelandietės Lindos Olsson pirmąją knygą „Let Me Sing You Gentle Songs“ („Dainuosiu tau švelnias dainas“ – angl.). Vertimą pristato leidykla „Svajonių knygos“, kurios repertuare – daugiausia meilės romanai. Tarp jų nebūčiau ieškojusi Olsson, kuri, nors kalba ir apie meilę, yra ne žanrinės literatūros rašytoja, jos romanas – poetinis! Štai pavyzdys, kaip vertimas gali uždaryti kelią į knygą.
Apie tendencijas reiktų kalbėti turint omenyje kiekvieną literatūros sluoksnį atskirai. Bestseleriai nėra nuspėjami, tai stichinis reiškinys. Kas galėjo pamanyti, kad po vampyrų ir detektyvų visi staiga griebs skaityti erotiką? Kitas sluoksnis (premijos ir trumpieji sąrašai: bookeriai, orange’ai ir kt.) – čia madinga suplakti žanrinę literatūrą su aukštąja, naudoti ir vienos, ir kitos elementus. Siužetai aiškūs, vaizdiniai ryškūs, veiksmo tempas – greitas. Kaip geram holivudiniam filmui netrūksta pramogos, bet dažnai trūksta charakterio, išskirtinio stiliaus. To nestokojančių autorių – tai jau autorinės literatūros sluoksnis – pasaulyje šiuo metu (gyvų) nėra daug. Džiaugiuosi galėdama skaityti kiekvieno autoriaus visą bibliografiją, o ne tik populiariausius darbus – naudinga matyti, kad genijai irgi ieško, klysta, kartojasi.
– Ir pabaigoje – kokių žiauriai gerų knygų galėtum parekomenduoti 370 skaitytojams?
– Gaudau Umberto Eco negrožines knygas. Neseniai išversta jo knyga „Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“ – rekomenduoju. Vienas atradimų man šiais metais yra anglas Julianas Barnesas, ko gera, stipriausia jo knyga kol kas yra „The Sense of an Ending“ (į lietuvių kalba dar neišversta). Skaitantiems angliškai siūlyčiau deimančiuką – Australijoje reziduojančio belgų kilmės autoriaus Simono Leyso apysaką „The Death of Napoleon“. Naujausias lietuviškai skaitytas sukrečiantis romanas – Michailo Šiškino „Laiškų knyga“.