Užrašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotraukos: asmeninio albumo
Kai noriu sukelti stiprų nostalgijos priepuolį, išsitraukiu senus nuotraukų albumus, kuriuose nemažai vietos užima „Foje“ fotografijos. Kai kurios jų – netgi pačios rankų darbo. Neturiu ko slėpti: kai man buvo niolika, negalėjau gyventi be šios grupės dainų. Na, bet esant tokio amžiaus ne tik normalu, bet netgi privaloma turėti savo dievus.
Ir nors man jau seniai ne niolika, negaliu likti nuošalėje bręstant svarbiam įvykiui – Andriaus Mamontovo kūrybos trisdešimtmečiui paminėti skirtų koncertų serijai, kurioje svečių teisėmis gros ir didžioji dalis buvusių „Foje“ muzikantų. Liepiu popmuzikos legendai versti savo senus nuotraukų albumus ir jungiu diktofoną.
1983 m. Ši nuotrauka daryta Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos (tuomet 18-osios) Aktų salėje, kai mes buvome tik pradėję groti ir vadinomės „Sunki muzika“. Tuo metu teturėjome dvi aplūžusias jugoslaviškas gitaras, dalį suklerusio būgnų komplekto (turbūt čekiško) ir keletą kolonėlių.
Fotografavomės praėjus mėnesiui ar dviem po to pirmo koncerto. Nuotraukoje (iš kairės) matote Darių Tarasevičių, Arnoldą Lukošių, Virginijų Paužą ir mane. Mūsų klasės draugas V.Pauža nebuvo grupės narys – tiesiog atėjo į repeticiją ir nusifotografavo prie būgnų. Gerai įsižiūrėję šioje nuotraukoje pamatysite skaičių 6. Taigi, jau pačioje mūsų muzikavimo pradžioje buvo nulemta, kurią vietą užimsime „Eurovizijoje“. (Juokiasi.)
Iš pradžių būgnais grojau aš. Kai supratome, kad man geriau būtų groti gitara, vis mėgindavome pasodinti prie būgnų vieną kitą klasės draugą. Viskas išsisprendė jau 1984 m. pradžioje, kai Algiui Kriščiūnui parodžiau tuos du ritmus, kuriuos pats mokėjau. Tuomet mes tapome ketveriuke. Beje, iki tol Algis mūsų koncertuose dalyvaudavo kitaip. Pavyzdžiui, atlikdavo choreografinius numerius. Per vieną koncertą jis išėjo į sceną su paltu, kurį, mums grojant kažkurią dainą, nusirengė. Tuomet kažką pašoko, vėl apsirengė paltą ir nuėjo nuo scenos. Toks pseudo striptizas, tik nusirengė jis nedaug – iki mokyklinės uniformos. (Juokiasi.)
1984 m. Fotografavomės žiemą Rygos įlankoje. Nuotraukoje (iš kairės) D.Tarasevičius, aš ir A.Kriščiūnas. Mes visi trys dalyvavome Interklubo veikloje – tokiame keliautojų mėgėjų būrelyje. Su kitais Interklubo nariais per mokslo metus važiuodavome į kitas Tarybų Sąjungos respublikas. Miegodavome dažniausiai mokyklų, kurios mus priimdavo, sporto salėse ant čiužinių ar miegmaišiuose. Tai buvo tarsi kultūrinių mainų programa. Tą kartą lankėmės Latvijos pajūrio miestuose. Arnas nedalyvavo Interklubo veikloje, todėl jo nėra su mumis ir nuotraukoje. Tačiau tą kartą fotografavomės jau kaip grupė. Bandėme vaizduoti Šiaurės ašigalio tyrinėtojus. Jūra buvo užšalusi iki pat horizonto – atrodė išties įspūdingai.
1985 m. Tais metais mes baigėme mokyklą. Darius buvo paimtas į kariuomenę ir daugiau jis nebedalyvavo „Foje“ veikloje, išskyrus paskutinį koncertą Vingio parke, kur pagrojo porą senų dainų. O kalbant apie nuotrauką… Mes kirpdavomės trumpai ir nemėgdavome ilgaplaukių roko muzikantų, kurie per koncertus krato galvas, tad mėgdavome iš jų pasišaipyti užsidėję perukus. (Pamenu, kad kažkada su perukais ėjote į sceną atlikti „Hiperbolės“ dainų, – įsiterpiu). Ne veltui paminėjai „Hiperbolę“ – su šiuo drabužiu, kuriuo vilkiu nuotraukoje, į sceną eidavo kažkuris iš tos grupės narių. Po mokyklos įstojau į Vilniaus inžinierinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir mes ten pradėjome groti patalpose, kuriose prieš tai repetavo „Hiperbolė“. Jie mums paliko daugybę puikių dalykų (pavyzdžiui, klavišinius instrumentus), taip pat spintoje radome šiuos drabužėlius, su kuriais nusprendėme nusifotografuoti. Jie buvo mums gerokai per maži (gal susitraukė per laiką), todėl atrodėme dar juokingiau. Grįžtant prie istorijos, ten „Foje“ pradėjo repetuoti naujos sudėties: prie grupės prisijungė gitaristas Romas Rainys, Eugenijus Pugačiukas (jis pakeitė A.Kriščiūną), saksofonininkas Saulius Valikonis, bosistas Darius Burokas.
1986 m. Šie metai itin svarbūs mano muzikinėje karjeroje, nepaisant to, kad su Arnoldu pradėjome tarnybą sovietinėje armijoje. Dar prieš išeidami į kariuomenę įrašėme tris dainas: „Saugok vaikystę“, „Distancija“ ir „Laužo šviesa“. Šie įrašai, sklidę iš juostos į juostą, iš kasetės į kasetę, mus ir išgarsino. Kariuomenėje mane pasiekė žinia, kad Lietuvoje bus kuriamas muzikinis filmas. Informaciją nutekino mano klasės draugė Dalia Ibelhauptaitė, kuri tuomet dirbo Lietuvos kino studijoje. Ji parašė, kad norėjo mus kviesti, bet, deja, režisierius tos minties atsisakė, nes tarnauju armijoje. Labai norėjau, kad „Foje“ patektų į filmą, tad dėjau visas įmanomas pastangas – rašiau laiškus, skambinau režisieriams, asistentams ir t. t. Galų gale pasiūliau kūrybinei grupei susitikti su divizijos vadu. Jie atvežė jam brangaus viskio ir susitarė, kad mane išleistų dešimčiai dienų. Žinant, kad buvau atitarnavęs vos keturis mėnesius, tai prilygo stebuklui. Dėl šios priežasties ir tas koncertas Kalnų parke mane tarsi nukėlė į kitą realybę. Vieną dieną išlipau iš traukinio, atvežusio iš Kaliningrado, kur tarnavau, o jau kitą dieną stovėjau prieš didžiulę minią, kuri atmintinai dainavo mūsų dainas… Filmas „Kažkas atsitiko“ išgarsino ne tik mus, bet ir „Antį“, o Vytautą Kernagį, kuris tada jau buvo žinomas, pavertė nemirtingu. Dėl šio filmo „Laužo šviesa“ tapo nerealiai populiari ir tai iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
1987 m. prabėgo kariuomenėje. Buvau tik kartą išleistas filmuotis Marijono Giedrio filme „Parodų rūmai“, tačiau pagrindinė mano veikla buvo grojimas būgnais kariniame Gusevo (Kaliningrado sritis) miesto orkestre. Tekdavo groti kariniuose paraduose, Kaliningrado srities miestų šventėse, Afganistane žuvusių karių laidotuvėse… Taip pat mūsų orkestras turėjo estradinę grupę, kuri pasirodydavo Gusevo karininkų kultūros namuose. Grodavome rusiškus šlagerius ir Elvio Presley rokenrolus. Mušiau būgnus ir dainavau kaip koks Philas Collinsas. (Juokiasi). Kartą į mūsų pasirodymą atėjo nemažai ką tik į tarnybą paimtų lietuvių. Jie visi jau buvo girdėję „Laužo šviesą“ ir per visą mūsų estradinės grupės pasirodymą laukė, kada pagrosime ką nors iš „Foje“ repertuaro. Tačiau teko juos nuvilti – mes grojome tik pripažintų tarybinių autorių kūrinius. Vienu metu, per pauzę tarp dainų, iš salės pasigirdo tylus ir kupinas neišsipildžiusios vilties šūksnis: „Laužą“ pagrokit.“ (Juokiasi.) Nuotraukoje lietuviai tik du: aš (centre) ir dešinėje pačiame krašte stovintis Saulius Trepekūnas, dabartinis lietuvių bendruomenės Stavangeryje (Norvegija) pirmininkas.
1988 m. Šioje nuotraukoje įamžinta gana keistos sudėties „Foje“ (aš, Gediminas Simniškis, Jaunius Beinartas, Robertas Meržvinskas, E.Pugačiukas ir A.Lukošius). Kol tarnavau kariuomenėje, saksofonininkas S.Valikonis pradėjo groti instrumentinėje grupėje „Ad Libitum“ ir nedalyvavo „Foje“ veikloje. Vietoj savęs jis rekomendavo Robertą Meržvinską, kuris kažkada buvo vedęs Violetą Riaubiškytę (kiek žinau, jis Lietuvoje pradėjo savo striptizo barų verslą, kurį paskui perkėlė į užsienį). Tiesą sakant, bosistas G.Simniškis (jį pasiskolinome iš „Anties“) ir gitaristas J.Beinortas (jo jau nėra tarp gyvųjų) nebuvo visateisiai „Foje“ nariai, veikiau sesijiniai muzikantai. Nusifotografavome kartu prieš festivalį „Litaunica 88“, tai buvo pirmas mūsų pasirodymas po kariuomenės. Mūsų koncertas žiūrovus labai nuvylė, nes mes grojome visiškai naujas dainas, kurių jie nebuvo girdėję. Jie visi norėjo „Laužo šviesos“.
1989 m. Mus su Robertu Griškevičiumi kažkas nufotografavo tuo metu bene populiariausios kavinės „Aliumnatas“ kiemelyje prieš kelionę į Varšuvą, kur važiavome įrašinėti albumo „Žodžiai į tylą“. Robertas tuomet grupėje pakeitė A.Lukošių, išėjusį į grupę „Šiaurės kryptis“. Į Varšuvą su Robertu mes nutranzavome – Tarybų Sąjungos sieną kirtome pėsčiomis. Tiesa, visus reikiamus dokumentus ir vizas turėjome. Pirmąją „Foje“ vinilinę plokštelę „Žodžiai į tylą“ su Robertu įrašėme iš esmės dviese – kelioms dienoms buvo atvažiavę į grupę vėl grįžęs S.Valikonis ir E.Pugačiukas. Labai smagu žiūrėti į šią nuotrauką, nes Robertas buvo nuostabus žmogus. Visada geros nuotaikos, besišypsantis, komunikabilus, draugiškas. Atrodė, kad nėra tokio žmogaus pasaulyje, kurio jis nesugebėtų prakalbinti. Be to, jis buvo ir puikus muzikantas. Liūdna, kad liga jį pakirto taip anksti – Robertas mirė sulaukęs vos 40-ies.
1990 m. Šie metai ypatingi tuo, kad atsivėrė sienos ir su „Foje“ pradėjome keliauti ne tik po soclagerio šalis, bet ir po Vakarus. Tais metais mes viešėjome Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. Tuo metu lietuviškos grupės buvo įdomios vakariečiams dėl politinių įvykių, kurie buvo plačiai nušviečiami tuometėje žiniasklaidoje, – mes buvome jiems labai egzotiški. Šita nuotrauka (iš kairės S.Valikonis, aš, garso operatorius Edmundas Babenskas, E.Pugačiukas ir D.Burokas) daryta Prancūzijos Lorjano miestelio paplūdimyje prie Atlanto vandenyno. Šiame mieste kiekvieną vasarą vyksta didžiulis keltų muzikos festivalis, jame ir mes pasirodėme. Grojome pagrindinėje scenoje maždaug 3 tūkst. žmonių auditorijai. Tai buvo geras pasirodymas, net du kartus lipome į sceną biso. Prie mūsų sėkmės turbūt prisidėjo ir tai, kad dainavome gimtąja kalba, o ne angliškai. Prancūzai visada šilčiau priima tuos, kurie dainuoja sava kalba. R.Griškevičius su mumis nevyko, nes tuo metu jau buvo JAV, kur organizavo mūsų koncertus. 1990 m. mes pirmą kartą važiavome į JAV, ten surengėme 14 koncertų.
1991 m. Pusę tų metų kartu su D.Buroku praleidome JAV. Gyvenome Detroito priemiestyje pas Amerikos lietuvį Joną Dainių Beržanskį, jo studijoje pabaigėme albumo „Gali skambėti keistai“ įrašus. Albumą pradėjome įrašinėti Varšuvoje kartu su tuo pačiu J.D.Beržanskiu.
„Gali skambėti keistai“ buvo pirmas lietuviškas albumas, išleistas kaip kompaktinė plokštelė. Jo išleidimą JAV parėmė Kanados lietuvių jaunimo sąjunga, o išleistas buvo 1 tūkst. kopijų tiražu. Didžioji dalis tiražo ir buvo parduota JAV, nes gyvendami Amerikoje su Dariumi daug koncertavome – po kelis kartus per savaitę. Tai buvo įdomi patirtis, nes grojome amerikiečių publikai. Kadangi buvome tik dviese (grupę jau buvo palikę J.Beinortas, E.Pugačiukas, G.Simniškis, R.Griškevičius, o A.Lukošius vis dar grojo su „Šiaurės kryptimi“), naudojome dalinę fonogramą. Kai „Bix“ atvyko į JAV, kelias savaites koncertavome kartu su jais. Tiesa, jie pasirodydavo po mūsų, nes visi instrumentai buvo gyvi, o ir jų sudėtis buvo gerokai didesnė. Be to, amerikonai gyvą muziką mėgsta labiau.
Kelis mėnesius gyvenau pačioje J.D.Beržanskio studijoje, miegodavau joje ant čiužinio. Toje studijoje įrašiau tik vieną dainą „Tautiečiai“ (projektas vadinosi „Dancbergis“), kurioje panaudojau Vytauto Landsbergio balsą. Viešėdamas JAV sukūriau „Vandenyje“ – vieną kertinių savo diskografijos dainų. Įkvėpimas atėjo viešint lietuviškoje „Dainavos“ teritorijoje, kuri įsikūrusi prie ežero tarp Čikagos ir Detroito.
1992 m. – vieninteliai metai, kai mes su „Foje“ niekur nekeliavome ir aš daugiau laiko prodiusavau kitus atlikėjus bei grupes. Tais metais gimė mūsų su broliu Justu projektas „Pompa“ (aš rašiau muziką, o Justas – tekstus), taip pat Algiui Ramanauskui ir jo grupei SSG padėjau įrašyti pirmą dainą „Laisvė“. Jeigu gerai pamenu, tais pačiais metais pirmąsias savo dainas su mano pagalba įrašė ir „Naktinės personos“. Taigi, tokie buvo mano pirmieji bandymai prodiusuoti. Be to, intensyviai dirbau radijo stotyje M-1.
Šitie metai dar svarbūs tuo, kad susiformavo ta „Fojė“ sudėtis, kurią visi labiausiai žino: aš, A.Kriščiūnas, A.Lukošius ir D.Burokas. Tiesa, vieną ar du koncertus grojome be Arnoldo, kol jis nebuvo grįžęs iš JAV.
1993 m. Šie metai prasidėjo mūsų turu po Čekiją – surengėme šešis koncertus skirtinguose miestuose. Ši nuotrauka daryta Prahoje, Auksinėje gatvelėje, – vienoje pagrindinių šio nuostabaus miesto vietų. Fotografavo Algis, todėl jo nėra nuotraukoje. Turas buvo labai ekstremalus – važiavome senutele „Latvia“, kuri buvo visiškai subyrėjusi, tad vairuotojui ne kartą ją teko lipdyti izoliacine juosta ar kitaip taisyti. Tai buvo auksinio „Foje“ periodo pradžia. Buvo nuostabus laikas, nes atgavome TĄ grupės jausmą. Tais pačiais metais įrašėme albumą „Vandenyje“.
1994 m. Visuomet norėjome būti novatoriški, tad nusprendėme įrašyti pirmąjį lietuvišką remiksų albumą, kurį pavadinome M-1. Iš pradžių norėjome perdaryti „Hiperbolės“ dainas (kelios jų yra albume M-1), bet paskui apsisprendėme perdirbti „Foje“ kūrinius. Pamenu, kaip pasiėmęs krūvą tų plokštelių apėjau visas Palangos kavines ir pats asmeniškai padovanojau po kopiją. Tą vasarą Palangoje tas albumas buvo gerai sukamas. (Šypsosi.) Taip pat tais metais išleidome koncertinę vinilinę plokštelę „Aš čia esu“ (iš išvaizdos ji priminė picą), kuri anuomet buvo labai sunkiai perkama, o dabar yra didžiulė retenybė ir kainuoja bene brangiausiai iš visų lietuviškų plokštelių.
1995 m. Tais metais labai daug koncertavome. Pervažiavome visus šalies rajonus – tais laikais koncertai dažniausiai buvo rengiami rajonų centrų kultūros namuose. Taigi, beveik visą pavasarį pristatėme savo naujausią albumą „Kai perplauksi upę“. Ko gero, tai buvo geriausias „Foje“ turas. Juolab kad mes jam gerai pasiruošėme: per koncertus rodėme filmus juostiniu projektoriumi, scenoje įrengdavome sūpynes, ant kurių supomės, taip pat šokinėjome ant batuto. Be to, pats albumas buvo labiau gitarinis ir alternatyvus, nei prieš tai išleisti „Vandenyje“ ar M-1, tad koncertai buvo labai energingi. Tais metais numečiau nemažai svorio. (Juokiasi.) Nuotrauka daryta žiemą Kryžkalnyje, pakeliui į Palangą. Ten mėgdavau sustoti, nes kavinėje visąlaik būdavo sumuštinių su sūriu, kuriuos pašildydavo mikrobangų krosnelėje. Kai tokį sumuštinį dar įmerkdavai į kečupą, jis tapdavo tiesiog dieviškas. (Juokiasi.) Tais laikais rasti pakelės kavinėse gero maisto būdavo beveik neįmanoma. Kryžkalnis buvo bene geriausia vieta užkąsti.
1996 m. Paskutinis „Foje“ turas per Lietuvą prasidėjo po mūsų antrųjų gastrolių Vengrijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Budapešte nusprendėme nufilmuoti vaizdo klipą dainai „Paskutinis traukinys“. Išsinuomojome elektrinių automobilių ir kelias valandas lekiojome miesto parko takais. Deja, gerbėjai šio klipo taip niekada ir neišvydo, nes kitą dieną mūsų autobusiuką apvogė ir kamera, kurioje buvo kasetė su įrašu, atsidūrė vagių rankose. Galbūt kas nors Vengrijoje ir šiandien savo videotekoje turi niekur neskelbtą „Foje“ klipą…
1997 m. Paskutinių „Foje“ koncertų serija vainikavo mūsų grupės gyvavimo pabaigą. Tiesą sakant, suvokėme, kad bus daug žmonių, bet kad tiek, tikrai prognozuoti nebūtume drįsę. Per paskutinius „Foje“ koncertus Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje apsilankė per 100 tūkst. žiūrovų, 60 tūkst. jų atėjo į Vilniaus Vingio parką. Sunku nupasakoti visus jausmus, kurie tada buvo apėmę kiekvieną iš mūsų. Kur tik pažvelgsi nuo scenos, visur – žmonės, žmonės, žmonės. Po savaitės išvykau į pirmąsias „Hamleto“ gastroles, ir tada prasidėjo visiškai naujas gyvenimo etapas tiek mums – muzikantams, tiek jums – mūsų ištikimiausiems gerbėjams.
1998 m. labai daug keliavau po pasaulį su Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ trupe, bet kas kartą grįžęs į Lietuvą įrašinėjau savo solinį albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Įrašinėjau vienas, Kauno rajone, Mažosiose Lapėse. Vėliau baigiau jį Vilniuje, M-1 įrašų studijoje. Keliaudamas po įvairias šalis įrašinėdavau gatvėse visokius garsus, kurių pilna šiame albume. Ir nors mano pirmasis solinis albumas buvo „Pabėgimas“, įrašytas dar 1995-aisiais, „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ man buvo ypač svarbus darbas. Kūriau jį dvejus metus, nes labai norėjosi grįžti į sceną su visiškai nauja kokybe. Beje, išduosiu paslaptį – visi, atėję į mano jubiliejinius koncertus spalio mėnesį, šį albumą gaus dovanų nemokamai…
P. S. Jeigu nieko bloga nenutiks (tfu, tfu, tfu), senus albumus toliau vartysime rugpjūčio numeryje.