Jorė Janavičiūtė
Prancūzijos tunisietis režisierius Abdellatifas Kechiche šiais metais Kanuose pelnęs „Auksinę palmės šakelę“ už geriausią filmą „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“, kurį netrukus ir aptarsime, dažnai savo filmuose kalba socialinėmis temomis – apie mažumas, ypač imigrantų, tačiau niekada nekalba didaktiškai – jo veikėjai maksimaliai subjektyvizuojami. Ne išimtis – ir „Adelės gyvenimo“ herojės.
Filme dvi pagrindinės veikėjos Adelės gyvenimo dalys – skyriai. Pirmajame ji atranda savo orientaciją. Ji bando draugauti su vaikinu iš savo mokyklos, su juo pasimyli, tačiau jos mintyse daugiau vietos gatvėje sutiktai nepažįstamai mėlynplaukei. Vieną vakarą netikėtai (nors akivaizdžiai gal ir truputį ieškodama) ji sutinka ją lesbiečių bare, kur užsuka (tarsi) netyčia. Ji vardu Ema. Jos ima susitikinėti. Vyresnė Ema Adelę stebi kiek ironišku patyrusios žmogaus žvilgsniu.
Merginos lovoje. Scena ilga. Žiūrovai pradeda krebždėti ir muistytis. Ekrane tarytum vartoma audiovizualinė lesbiečių sekso pozų enciklopedija. Taip įsivardinti tenka norint susikurti antropologiškai atribotą žvilgsnį į tokias įtraukiančias tarp vojeristinės pornografijos ir kinematografinės erotikos ribos laviruojančias scenas, atskleidžiančias merginas siejantį be galo stiprų erotinį ryšį, kuris ir yra šių santykių pagrindas.
Tai patvirtinama ir antrajame skyriuje, kai rodomas merginų kasdienis gyvenimas. Adelė dirba darželio auklėtoja, Ema perspektyvi tapytoja (daugiausia ji tapo Adelės aktus). Porelės namuose surengiamas vakarėlis. Adelė gamina ir aptarnauja svečius, kai tuo metu intelektualiai svarstomas moters orgazmo prasmės klausimas. Ši scena atskleidžia, kad merginų nesieja kas daugiau nei geismas – Adelei vakarėlyje gal ir jauku, tačiau matyti, kad tai ne jos erdvė, čia svarstomos jai gana tolimos temos. Scena patvirtina, kad merginų pernelyg nesieja pomėgiai ar požiūris į pasaulį. O Ema dar užsišnekučiuoja su viena iš savo kolegių…
Neveltui „Auksinę palmės šakelę“ už geriausią filmą kartu su režisieriumi pelnė ir šio filmo aktorės Adele Exarchopoulos ir Lea Seydoux – jos sukuria stiprius savo veikėjų portretus, abi, atrodo, nė sekundei nenustoja išgyvenusios savo veikėjų ir puikiai susitvarko su ne pačiais lengviausiai vaidmenimis.
Kalbant apie „Adelės gyvenimą“ verta atkreipti dėmesį ir į kameros darbą. Filmas kuriamas pagrinde stambiais planais, kamera nuolat seka ir prisiartina prie pagrindinės veikėjos Adelės. Stambūs planai dažniausiai naudojami atskleisti veikėjų emocijoms, tačiau taip pat padeda įtraukti žiūrovą į filmą, susitapatinti su veikėjais. Ne vien dėlto bene trijų valandų filmas taip į traukia, įtikina ir visiškai neprailgsta. Nuo siužeto retkarčiais tiesiog atsitraukiama – pagrindinė veikėja tarsi stebima iš šalies – rodomas „tekantis gyvenimas“, pavyzdžiui, mieganti Adelė. Taip vaidybinis filmas primena dokumentinį ir sukuria realybės įspūdį, tampa paveikesnis.
Filmas gali būti vertinamas ir queer kino požiūriu – seksualinių mažumų atstovų – dviejų moterų – meilės istorija papasakojama taip lyg tai būtų tiesiog meilės istorija. Tai ir yra atsakymas, kodėl šis filmas susilaukė vieno garbingiausių kino pasaulio apdovanojimų. Filmas rodo, kad tokie žmonės yra tokie patys kaip ir vadinami „normalūs“ bei išgyvena lygiai tokius pačius jausmus, o ne kaip, pavyzdžiui, Romo Zabarausko „Porno melodrama“ rodo mažumų atstovus tik patvirtindama vyraujančias klišes. „Adelės gyvenimas“ bene pirmasis taip realistiškai ir įtaigiai pasakoja apie moterų tarpusavio meilę ir įtvirtina jos galimumą kine.