Rašė: Aurimas Minsevičius
Nuotrauka: Tomo Ivanausko
Gelminei Glemžaitei kiek daugiau nei dvidešimt, ji vis dar mokosi lietuvių aktorių kalvėje. Vaidmenų bagažas dar tik pradėtas pildyti, tačiau jame jau stūkso vaidmuo Oskaro Koršunovo režisuotoje Antono Čechovo „Žuvėdroje“. Ir ne bet koks, o vienas pagrindinių – Ninos Zarečnajos, merginos, stebėtinai panašios į pačią Gelminę šiandien.
– Gelmine, tau pačiai nekeista, kad vieną pirmųjų vaidmenų gauni besimokydama trečiame kurse ir dar pas O.Koršunovą?
– Aišku, kad keista. Viskas įvyko kažkaip natūraliai. Man tiesiog labai pasisekė, kad dar besimokydama gavau galimybę dirbti su tokiu režisieriumi ir su tokiais aktoriais.
– Nebuvo šoko gavus kvietimą?
– Atrankoje, be manęs, buvo dar keletas mano bendrakursių. Visos labai norėjome, bet nė viena nesitikėjome, kad kuri nors iš mūsų tikrai vaidins Niną. Atranka atėjo ir praėjo. Tik po kurio laiko atsitiktinai akademijos koridoriuose sutikau režisierių ir jis pakvietė ateiti antrą kartą.
Turėjau iš anksto paruošti tam tikrą pjesės sceną. Aišku, paruošiau ne tą, kurios reikėjo… Teko pusiau vaidinti, pusiau skaityti. Man atrodo, viskas buvo labai blogai. Maniau – susimoviau. Bet tada girdžiu: „Gerai, repeticijos tada ir tada.“
– Negąsdino repeticijose aplink besisukiojantys žinomi aktoriai?
– Pradžioje tikrai gąsdino. Vien faktas, kad vaidinsiu kartu su Dainiumi Gavenoniu, Rasa Samuolyte, Nele Savičenko… Bet tai truko labai trumpai. Vėliau tapo įdomu stebėti, kaip dirba tokie aktoriai, ir iš jų mokytis. Jie man padėdavo, palaikydavo. Jaučiu, kad dabar turiu daugiau mokytojų, ne tik akademijoje dėstančius dėstytojus.
– Gerai, kad žiūrima kaip į mokinį, o ne kaip į potencialų konkurentą. Sako, pasitaiko ir taip…
– Niekada nejutau jokios konkurencijos. Manau, esu per žalia, kad į mane žiūrėtų kaip į konkurentę.
– Negaila repeticijoms parduotos vasaros?
– Oi, tikrai ne. (Pakartoja net tris ar keturis kartu – aut. past.)
– Kaip pati pristatytum Niną, kurios vaidmenį kuri „Žuvėdroje“? Ar atrandi čechoviškos Ninos atitikmenį šiandien?
– Šių dienų perspektyvoje Nina yra tiesiog jauna, naivi, didelių svajonių ir vilčių turinti mergina. Aišku, svajonės dažniausiai yra abstrakčios. Ji tiesiog norėtų gyventi gražų, įsimintiną gyvenimą. Nelabai suvokia, kas tai yra, bet labai to nori.
Šlovė šiandien tampa abstrakčiu dalyku. Dažnai tai suvokiama kaip lengvas, smagus, turiningas ir turtingas gyvenimas. Žurnaluose matome, kaip žmonės leidžia savo laisvalaikį. Apie juos rašo, nors dažnai netgi nežinome, ką tas žmogus nuveikė. Yra tam tikra šlovės formulė: eiti į prabangios vyninės atidarymą, o paskui savo nuotraukos ieškoti žurnalo puslapiuose.
– Dažnai tokiuose reportažuose greta dainininkų, verslininkų, aktorių, dizainerių atsiranda prierašas „ponia“ arba „panelė“. Vardas ir pavardė lyg ir girdėti, veidas matytas, bet ką jos veikia?
– Na, Nina bent jau tikrai nori būti aktore. Ji žino, kurį žanrą pasirinkti siekiant tos šlovės. Bet man vis tiek atrodo, kad tai labai naivus noras…
– Jeigu jau užsiminėm apie naivumą, vienoje repeticijų nuskambėjo replika, kad pirmoje spektaklio dalyje Nina yra labiau višta negu žuvėdra…
– Nesinori taip šiurkščiai vadinti ją višta. Tiesiog kiekvienas jaunas žmogus į gyvenimą žvelgia kiek naiviai. Kita vertus, prisiminus čechovišką Ninos ir Trigorino meilės istoriją… Ji mylėjo Trigoriną ir mylėjo netgi tada, kai jau nebenorėjo šlovės. Kažkokie susipynę dalykai. Norėdama šlovės ji myli žmogų, kuris tą šlovę lyg ir gali suteikti. Bet meilė tai tikra…
– Kaip auginai Niną? Ir apskritai, kur jaunas aktorius gaudo įkvėpimą, kuo maitina savo vaidmenis? Suprantu, vyresni aktoriai apvažiavę du trečdalius pasaulio, perskaitę pusę išleistų knygų…
– Aišku, tai priklauso nuo vaidmens. „Žuvėdroje“ Oskaras nuolat kartojo, kad visų pirma turime atsispirti nuo savęs. Nebuvo kokio nors ryškaus personažo kūrimo. Man daugybę kartų kartojo, kad būtent aš ir esu ta Nina, todėl mėginau savyje ieškoti jos savybių. Juk aš ir esu ta jauna, naivi pradedanti aktorė, į pasaulį žiūrinti didelėmis akimis, besitikinti viso ko geriausio, tačiau dar daug ko nesuprantanti. Visai kaip Nina Zarečnaja.
– Dažnai su Trepliovo vaidmenį kūrusiu Martynu Nedzinsku į repeticijas ateidavote pirmi, o išeidavote paskutiniai… Režisierius labai reiklus?
– Reiklus, bet tas reiklumas turi prasmę. Tiesiog suvoki: jeigu taip ilgai repetuojama būtent mano scena, vadinasi, to tikrai reikia.
– Spektaklį statėte užsidarę kambaryje, kuris pagal paskirtį kažkada lyg ir buvo biuras, o dabar tapo OKT studija. Tokie principai labai prasilenkė su tuo, ką esi dariusi anksčiau?
– Esu dirbusi panašiu principu, bet teko dirbti ir kardinaliai kitaip. Tarkime, akademijoje, kai repetuojame su dėstytojais, dirbame visiškai kitaip. Čia žavu tai, kad absoliučiai viskas gimdavo tiesiog vietoje, tame kambaryje. Pradžioje netgi nereikėdavo jokių repeticijų – tiesiog improvizuoji, o tada jau režisierius tave pagauna ir vairuoja savo idėjų link. Dar anksti sakyti, kad tai mėgstamiausias mano darbo metodas, bet man labai patiko. Čia lieka vietos intuicijai. Įdomu stebėti, kaip ištisos scenos gimsta iš nedidelio pirmo impulso.
– Aktorius Giedrius Savickas, beje, taip pat vaidinantis „Žuvėdroje“, yra sakęs, kad repetuojant Oskaras nubraižo tam tikrus vektorius, o jais apsiribodamas aktorius gali save pateikti kokį tik nori. Nebelieka principo „Šitaip nedaryk, bet padaryk būtent taip“…
– Manau, tai naudinga tiek aktoriui, tiek pačiam režisieriui. Aktoriams paliekama teisė kurti idėjas ir jas siūlyti.
– „Žuvėdra“ – lyg nesibaigiantis procesas. Pristatę ją žiūrovams, vėl užsidarote savo laboratorijoje iki pat premjeros vasario 22, 23 d. Kam to reikia?
– Tas laboratorijos jausmas, kai konkretų laiko ir gyvenimo tarpsnį skiri susitelkti į vieną vaidmenį, į vieną medžiagą, vos ne gyveni joje, yra labai geras. Ateini anksti ryte, išeini vėlai vakare. Vis būni toje pačioje erdvėje su tais pačiais žmonėmis. Nori ar nenori, kuriam laikui apsigyveni, susigyveni su kuriamais personažais.
– Jautiesi paaugusi po praeitos vasaros repeticijų?
– Sunku save vertinti, kai neturi galimybės žvilgtelėti iš šalies. Vis dėlto šis vaidmuo turbūt padėjo tokias nedideles aktorines platformėles man po kojomis. Nežinau, ar tai matoma, bet jaučiu, kad gavau labai daug – ir kaip aktorė, ir kaip žmogus.