ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
Repertuaras https://www.facebook.com/arturoareimosteatras/
Nenutylant kalboms apie būtiną švietimo sistemos reformą ir žiniasklaidoje nuvilnijant vis naujiems mokymo įstaigų skandalams, išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu panūdo ir pats dar neseniai dėstytojavęs jaunas režisierius Artūras Areima. Siekdamas išdėstyti savo požiūrį į mokyklą ir mokytojus režisierius pasirinko Vokietijoje populiarią vidurinės kartos dramaturgo Kai Henselio pjesę „Klamo karas“ (2000). Klasėje tinkamą atlikti pjesę režisierius adaptavo ir perkėlė į stiklinį narvą, primenantį tardymo kambarį (scenografas taip pat A.Areima), kurį nuolat seka vaizdo kameros (vaizdo menininkas Kornelijus Jaroševičius).
Režisieriaus požiūris gana aiškus ir išsakomas publikai dar tik besirenkant į salę. Mokytojas Klamas sėdi stikliniame aptvare su Hanibalo Lekterio kauke. Jau pirmosiomis spektaklio akimirkomis jis nuteisiamas, mat nuo pat pradžių pristatomas kaip monstras. Toks daugiau mažiau vienaplanis mokytojo įvaizdis išlaikomas visą spektaklį. Keičiasi tik paties Klamo pozicija: iš pradžių jis atsisako teisintis, vėliau puola, išsisukinėja, kol galiausiai susitaiko. Taip jis reaguoja į publikos, kuriai čia suteikiamas mokinių (tardytojų) vaidmuo, tylą ar, tiksliau, dėl bendramokslės savižudybės Klamui paskelbtą tylų karą. Jis nepakėlė balo, nes bent kas nors turi laikytis principų, o ji nusižudė, nes dėl to negavo atestato. Apie tai nuolat primena už Klamo narvo visą spektaklį ramiai, net abejingai sėdinti ir gumą kramtanti Giedrės Žaliauskaitės įkūnijama mokinė.
Klamo monologas atliekamas taip, kaip geras mokinys atliktų muzikos kūrinį ar eilėraštį: nuoširdžiai ir atsidėjus sudėliojant akcentus, tvarkingai garsinant ar pritildant balsą bei lengvai provokuojant stebinčiuosius. Mokytojas čia vaizduojamas vienakryptiškai neigiamai, per konkretų pavyzdį teigiant visos mokymo sistemos neveiksnumą. Tai ne tik nėra labai tikslu ar sąžininga, bet ir nesukuria galimybių kurti ir vystytis sceniniam veiksmui. Todėl kad ir kaip detaliai būtų apskaičiuojami Klamo judesiai ar balso intonacijos, jam trūksta gyvybės, o išankstinis nuosprendis nesuteikia galimybės suabejoti, tad ir (ap)mąstyti.
Tiesa, Klamo vaidmenyje slypi kitas meistriškai sukurtas ir atliktas aspektas, bet siekiant palikti malonumą žiūrovams jį atrasti patiems, šį kartą geriau jo neatskleisti.
Rekomenduojama aistringai nekenčiantiesiems mokyklos ir visko, su kuo ji asocijuojasi.
Nerekomenduojama turintiesiemslabiau teigiamą nei neigiamą nuomonę apie mokyklą ir mokytojus, o ypač tiems, kurie pedagogams jaučiasi dėkingi.