Plačiajai publikai Saulius Drunga žinomas iš “New Talent Award”, gauto Kanuose 2007 metais už “Anarchijos Žirmūnuose” scenarijų. Toliau sekė jo asmenybės pakilimas Lietuvoje – Saulius Kultūros ministerijos buvo paskelbtas metų debiutantu. 2008 m. vasarą prasidėjo “Anarchijos Žirmūnuose” filmavimas ir ilga ilga filmo post-produkcija. Toliau jokių naujienų. Apie tai, kas padaryta ir kas daroma, pokalbis su angry young Sauliumi Drunga.
Filmų žiūrėjai ir žiūri daug, tad jeigu terminas nebūtų toks nuvalkiotas, galbūt tave galima būtų vadinti sinefilu? Kaip manai, ar toks apsėdimas nėra būdas pabėgti nuo realių gyvenimo patirčių ir emocijų?
Kinas kuriamas remiantis gyvenimo patirtimi ir emocijomis. Aišku, tai netaikytina lietuviškam kinui, kuriamam iš lempos. Nuo tokio tikrai norisi bėgti.
Kodėl iš lempos?
Tikriausiai todėl, kad autorių ego neleidžia jiems išeiti į gatvę. Arba jie mano, kad tai yra per žema.
Kas kaltas – prasta darbo etika industrijoje, kino tradicijos trūkumas? Apie Lietuvos kino liūdną padėtį žino visi ir laukia pakilimo, tik jo kaip nėra taip nėra. Priemonės, kad ir lo-fi, yra laisvai prieinamos, o finansavimo galimybės juk neapsiriboja kultūros ministerijos parama.
Dar būtų galima pasakyti „sistema kalta“ (Saulius šypteli, tačiau jo akyse šmėksteli paniekos šešėlis). Visa tai yra tik didelis bullshit ieškant atpirkimo ožių. O viskas yra labai paprasta – jeigu žmogus nesugeba, tai turi kaltinti tiktai save, o ne kitus. Genijais negimstama. Yra toks dalykas kaip DARBAS. Aišku, kai kurie ir jo nesugeba atlikti.
Daugeliui jaunų lietuvių gero kino etalonai yra visiškai kitokie nei ankstesni Lietuvos kino kanonai. Žmonės kiną dabar studijuoja Vakarų Europoje arba JAV. Ar manai, kad nauji ir jauni kūrėjai kine asimiliuosis su čia išsiplėtusi industrijos pelke? Ar dar ilgai plūduriuosime tokioje “palyginti dar ne taip blogai” teritorijoje?
Ir kokie tie jaunimo gero kino etalonai? Žiūri viską, kas sukurta paskutinių technologinių naujovių pagalba, o kino klasikos žiūrėti negali, nes ji yra nespalvota? Šiaip aš nežinau ir nesiruošiu spėlioti, kas bus su nacionaline kino „industrija“. Dabar situacija yra tokia, kad žiūrovišką kiną kuria žmonės, atėję iš gatvės. Geriausias to pavyzdys – Emilis Vėlyvis. To, ką jis padarė su „Zero II“, dar niekam iki šiol nepavyko. Tai – absoliučiai naujas požiūris į žiūrovą, jo poreikius ir filmo rinkodarą. Užsienyje kiną studijuojantys gali padaryti geriau? Kokybinė kartelė pakelta aukštai.
Koks tada tavo požiuris į piratavimą, t.y. intelektinės nuosavybės “vagystę”? Ar tau yra skirtumas tarp lietuviškų (pvz. “Zero 2”) ir užsienio (tariamai “sunkiai pasiekiamų” ir “per brangių”) kūrinių piratavimo?
Slidus klausimas. Tas pats Vėlyvis yra pasakęs „informacijos neįmanoma sustabdyti“. Teisybė. Bet gal įmanoma kiekvienam mūsų atsirinkti, ko mums iš tikrųjų reikia? Vietoje to, kad smegenis užverstum viskuo, kuo tik įmanoma ir tik todėl, kad ta informacija yra, ir yra „už dyką“. Nei mes viską peržiūrėsime, nei ką. Kodėl nesusikoncentravus ties tuo, kas tikrai patinka ir žiūrėti tai kokybiškai, t. y. sumokant už tą kokybę?
O kur tu labiausiai mėgsti žiūrėti filmus? Ar sutinki, kad nuo to priklauso kūrinio priėmimas ir vertinimas?
Aš užaugau filmus žiūrėdamas kino teatre. Dabar laikai keičiasi. Ir keičiasi radikaliai. Filmai kuriami specializuotam vartojimui – televizijai, internetui, t.y. vartojimui, reikalaujančiam visiškai kitokių kokybinių kriterijų negu kino teatre. Atitinkamai skiriasi ir tokių filmų priėmimas ir vertinimas. Aš stengiuosi atsiverti įvairiam suvokimui – pavyzdžiui, šalia kino žiūriu daug TV produkcijos (ne lietuviškos). Aišku, kad patinka filmus žiūrėti kino teatre, bet sofa ir telikas taip pat nėra blogai. Blogai yra dogmos.
“ANARCHIJOS ŽIRMŪNUOSE” MISTIKA
Besidomintys Lietuvos kinu pastebėjo, kad “Anarchijos Žirmūnuose” premjera vėluoja ir vis nukelinėjama. LMTA, VDA auditorijose ir privačiuose pokalbiuose girdisi įvairių versijų: emocinis palūžimas, alkoholis, narkotikai, moterys, vyrai, neįmanoma sumontuoti… Kas iš tiesų atsitiko?
Pats pirmas gandas apie „Anarchiją“ buvo – „neįsirašė filmo garsas“. Paskui prasidėjo – „chu*** vaidyba“, „šūdina muzika“, „neįmanoma sumontuoti“ ir „režisierius-pide***“. Gandai buvo įvairūs, o gandus skleidė vietiniai „talentai“, kurių paslaugų buvo atsisakyta pamačius jų darbo kokybę. Nuoskauda suprantama – žmonės paprasčiausiai negalėjo patikėti, kad yra visiškai neįgalūs kine. Pavyzdžiui, vienas norėdamas pateisinti savo šūdiną montažą, net rodė savo vaikų nuotraukas. Matyt, tikėjosi sugraudinti. Buvo apgailėtina. Žodžiu, per tokius veikėjus guma ir išsitempė. Sorry.
Susipažinus su kino istorija panašumai ir aliuzijos į kitus darbus nėra netyčiniai. Rašant, režisuojant ir montuojant “Anarchiją”, netgi dirbant su garsu tikriausiai kuo nors rėmeisi ar kažkas įkvėpė. Į kokius filmus “Anarchija” panaši savo istorija, atmosfera ir stiliumi?
Iš tiesų “Anarchija” nesirėmė jokiais filmais. Darbo įkvėpimas greičiau tapo trys “The Jam” albumai – “In The City”, “This Is The Modern World” ir “All Mod Cons”. Norėjau sudėlioti panašią emocinę ir estetinę konstrukciją.
Vienam ankstyvam interviu apie filmą esi užsiminęs, kad “Anarchijos” scenarijuje yra stiprus “TrashySadoMazoLesbianThing” elementas. Ar finalinėje filmo versijoje jis išliko? Lietuvos įstatymai, kaip žinia, nelabai toleruoja tokius liberalius išsišokimus. Nebijai cenzūros?
„TrashySadoMazo…“ – tai „Anarchijos“ co-prodiuserio Peterio Reicho išsireiškimas pirmą kartą perskaičius filmo scenarijų. Taigi tik jam yra žinomas šito elemento stiprumas. Manyčiau, kad šiuo atveju svarbesnis žodis yra „trashy“ – mažo biudžeto ir įžūlaus kino atributas. „Anarchija“ ir buvo sumąstyta būtent taip. Visa kita – tik prieskoniai, kurių nereikia sureikšminti iki tokių terminų kaip „liberalu“ arba „radikalu“.
Ar „Anarchija“ – lokalus, t.y. prie konkrečios vietos ir tam tikro laiko pririštas filmas, kuris būtų įdomus ir aktualus tik tai „lokaliai“ auditorijai?
„Anarchija“ yra pririšta prie Žirmūnų, kuriems viskas giliai …
Lietuvos muzikos scenoje padėtis prasta, bet žmones iš bėdos randa ką klausyti: Orlova, Migloko, Golden Parazyth, pašmėžuoja dar kažkiek silpnokų indie grupių. Kodėl netiko jie ir filmo soundtrack’ui? Pasirinkai “Satellites LV”, latvių indie grupę.
Galima išvardinti ir daugiau bėdos pagimdytų: “Suicide DJs”, “Happyendless”, “Sheezzanova”, Leonas Somovas, “Fusedmarc”, “Pieno Lazeriai”, “Bekešo Vilkai”, “Arbata” ir t.t. Tik kad filmui nereikėjo “iš bėdos”. Reikėjo labai tiksliai. Taip ir atsirado “Satellites LV”. O su lietuviais pradėsiu bendrauti tada, kai jie pradės skirti muzikos skambesį (sound) nuo garso (volume).
Apie ką filmas, jei dar nesupratai, trumpai aprašytas čia.
Nuotraukos: iš filmavimo aikštelės
Saulios Drungos portreto autorė – Neringa Rekašiūtė
Ačiū draugam iš Lofto už puikią lokaciją.
Rašė: Marija Šilkūnaitė
