2010 11 18 – 2011 01 09
ŠMC, Vilnius
Rytoj šiuolaikinio meno centre duris atvers intriguojanti paroda – (priverstinai) uždarųjų kaimynų baltarusių šiuolaikinio meno ekspozicija “Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien”.
Dėl visiems žinomų priežasčių kamyninėje šalyje daugiausiai dėmesio skiriama nacionalinės kultūros tradicijų puoselėjimui, o ne pogresyvių ir tarpautiškai konkurencingų menininkų ruošimui ir palaikymui. Vienintelė (na bent iki praėjusių metų) veikianti šiuolaikinio meno galerija taikliu pavadinimu „Podzemka“ dėl savo rodomo meno krypties tapo kone svarbiausia (alternatyvaus) jaunimo susirinkimo erdve Minske.
Tačiau nors ir pasirodžiusi prieš du metus Vilniuje vykusioje pirmojoje šiuolaikinio meno mugėje, ši galerija verčiasi tikrai sunkiai, ypač kai jų pristatomų menininkų neįsileidžia valstybinės meno institucijos. Tačiau gal kažkas išties pasikeitė, o mes, atsidūrę kitoje uždarų durų pusėje, to net nejaučiame?
Parodos kuratorius – ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas – kol kas po teiginiu “Durys atsidaro” deda klaustuką. Lieka tikėtis, jog kada nors galėsime jį užbaigti šauktuku.
Iš interviu su K. Kuizinu (visas interviu pasirodys 370 gruodžio numeryje):
Parodos pavadinimas – „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“. Ar, jūsų manymu, durys atsidaro Vilniaus, Lietuvos publikai, ar per Vilnių ir Vakarų Europai? Ar kuruodamas galvojote apie tam tikrą baltarusių šiuolaikinio meno „egzotiškumo“ aspektą, kurį lietuvių menininkai, norėdami būti pastebėti Vakaruose, galėjo išnaudoti kurį laiką po Nepriklausomybės atgavimo?
Baltarusių šiuolaikinio meno atžvilgiu nevartočiau sąvokos „egzotiškas“. Tai vis dėlto nėra Afrikos ar Ramiojo vandenyno salų menas. Vadinčiau tiesiog nežinomo meno scena, nes ji yra uždara, joje mažai judėjimo, mažai baltarusių menininkų yra žinomi pasaulyje. Iš parodos konteksto išskirčiau gal tik Mariną Naprushkiną, kuri jau dalyvavo keliose svarbiose tarptautinėse bienalėse.
Vis dėlto, net ir Naujosios Europos žemėlapyje Baltarusija yra pilka dėmė. Tad projektas „Durys atsidaro?“, rengiamas Lietuvoje, yra skirtas Vilniaus ir Lietuvos publikai, kaip minėjau, mums nemažiau svarbu patiems baltarusiams parodyti jų meną be suvaržymų, tiek išorinių – neleistinų temų, tiek vidinių tabu, kurių baltarusiai menininkai tikrai nemažai turi – tos vidinės cenzūros, kad galbūt to neverta ar negalima daryti.
Tuo pačiu per Lietuvą baltarusių menininkai turi galimybę būti labiau išgirsti ir labiau matomi tarptautiniame kontekste, nes mūsų institucija turi nemažą tarptautinių ryšių tinklą ir patirties bendravimo bei keitimosi informacija srityje. Būtų įdomu šią parodą parodyti ir dar kur nors.
Kai galvojome, kaip pristatinėti šitą parodą, paaiškėjo, kad galime sakyti, kad tokia paroda yra rengiama pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet apskritai. Tokio baltarusių šiuolaikinio meno pristatymo dar nebuvo, galima minėti vieną kitą fragmentišką parodą Lenkijos ir Vokietijos periferijoje, ne tokios svarbos institucijose. Tad, manau, patiems baltarusiams tai turėtų būti įvykis. Be to, esame labai arti, jie gali lengvai atvažiuoti.
Reiktų nepamiršti, parodos pavadinime yra klaustukas, o aš labai norėčiau, kad to klaustuko rašyti nereiktų. Jei projektas bus įgyvendintas sėkmingai, tikiuosi, kad durys liks bent jau praviros.
(kalbino Eglė Juocevičiūtė)
