Danas Snaithas, geriau žinomas kaip Caribou, muziką kurtų net tuomet, jei niekas jos nesiklausytų. Ir gąsdinimai piratais jam nebaisūs – vis tiek viskas išeis tik į gera. Prieš surengdamas stogą nuraunantį pasirodymą muzikos fabrike „Loftas“ gegužės 30 d., atlikėjas sutiko pabendrauti su lietuviška žiniasklaida, o „370“ tokių progų nepraleidžia!
– Nuolat esi kelyje. Nepavargsti?
– Aš niekada nepavargstu nuo pasirodymų. Atvirkščiai, jie yra mano energijos šaltinis. Žmonės viską įsivaizduoja sudėtingiau nei yra. Susidarai tam tikrą tvarkaraštį, susikuri gyvenimo ritmą ir jo laikaisi. Galbūt man padeda tai, kad negeriu alkoholio. Jei kiekvieną vakarą po koncerto prisigerčiau, viskas, ko gero, būtų kur kas sunkiau.
– Niekada negerdavai ar nusprendei mesti?
– Niekada. Kai augau, beveik visi mano draugai gerdavo ir vartodavo narkotikus, o aš labai norėjau būti išskirtinis, tad negėriau. Manau, kad kur kas daugiau dalykų galiu padaryti būdamas blaivaus proto. Galų gale juk aš esu matematikas, labai mėgstu detales: matyti jas visur, nagrinėti, įvairiai jungti – apsinešęs aš to negalėčiau daryti.
– Ar matematiko išsilavinimas tau padeda muzikoje?
– Tiesiogine prasme – ne. Muzikoje tikrai nenaudoju jokių formulių. Tačiau muzika ir matematika turi daugiau bendrų taškų nei atrodo. Kai studijavau matematiką, man ji atrodė labai kūrybingas užsiėmimas, priešingai nei daugelis žmonių įsivaizduoja. Tuomet nuoširdžiai mėgavausi matematika, bet dabar mano gyvenime svarbesnė muzika. Akademinės karjeros tikrai neplanuoju. Juk tiksliųjų mokslų srityje reikia dirbti nuolat, ten viskas keičiasi kone kasdien, o aš nuo studijų baigimo neturiu su tuo nieko bendro. Nebent galėčiau būti matematikos mokytoju, bet to griebsiuosi nebent tada, kai man pabos kurti muziką. Kol kas man sunku patikėti, kad taip gali atsitikti.
– Ar karjeros pradžioje įsivaizdavai, kad sulauksi tokios sėkmės?
– Tikrai ne, aš net negalėjau patikėti, kai albumas „Swim“ tapo toks populiarus. Man tai buvo šokas. Man iki šiol viskas atrodo siurrealistiška, kaip ir tai, kad, pavyzdžiui, šįvakar grosiu Vilniuje. Aš tik laikau sukryžiavęs pirštus, kad viskas ir toliau klostytųsi taip sėkmingai.
– Ar turi kokių nors ypatingų su muzika susijusių svajonių?
– Tiesą sakant, ne. Man ir dabar viskas tobula. Kai kurie muzikantai guodžiasi, kad muzikos pramonėje jiems teko nukentėti, kas nors juos išmetė, nuskriaudė ar panašiai. Man to neteko patirti. Aš susiduriu tik su labai draugiškais žmonėmis, puikiai leidžiu laiką – ko dar galiu norėti?
– Kaip tu pats įvardytum savo muzikos stilių?
– Kai išleidau pirmąjį albumą, tai buvo užtikrinta elektronika. Paskui, leisdamas kitus kelis albumus, dėjau visas pastangas įtikinti žmones, kad mano muzika nebėra elektronika – norėjau, kad ji skambėtų kaip gyva muzika, nors ir kūriau kompiuteriu. Naujausią albumą turbūt teisingiausia vadinti šokių muzika, nors iš tikrųjų tai ne taip svarbu.
– Kas tau yra gera muzika arba bloga muzika?
– Vienintelis dalykas, kuris man svarbus klausantis muzikos, – idėja. Noriu suprasti, ką norėjo pasakyti žmogus, kuris ją sukūrė. Be to, turiu pajausti, kad to, ką padarė šitas žmogus, niekas kitas negalėtų padaryti. Norisi unikalumo. Nesu ypač susidomėjęs kažkokiais žanrais ir nesmerkiu popmuzikos – jos taip pat būna labai kokybiškos. Tiesiog klausausi, kaip muzika padaryta, kas panaudota: man, kaip muzikos kūrėjui, tai labai įdomu.
– Muzikos klausymas iš pomėgio nevirto darbu?
– Ne, tikrai niekada nepajutau to jausmo, kad muzika buvo kažkas, ką aš mėgau, o dabar tai – tiesiog darbas, iš kurio gyvenu. Man tai vis dar didžiulis malonumas ir viliuosi, kad taip ir liks.
– Kurdamas albumą „Swim“ mokeisi plaukti. Kokią įtaką turėjo kuriant muziką?
– Galbūt muzikos skambesys šiame albume kartais kuria jausmą, lyg būtum po vandeniu. Kai plauki, apima įdomus jausmas: viena ausis iškyla virš vandens, o kita jame lieka, vienoje atrodo sausa, o kitoje šlapia – tai lyg skirtingas garsas iš skirtingų kolonėlių. Bet kai mokydavausi plaukti, negalvodavau apie nieką kita, tik kaip pasiekti krantą.
– Kaip vertini savo ankstyvąją kūrybą?
– Didžiuojuosi visais savo albumais. Žinau, kad jie smarkiai pasikeitė, bet kiekvienas man reiškia kokį nors gerą mano gyvenimo periodą. Jie tarsi mano dienoraštis, primenantis man svarbias vietas ir įvykius.
– Turi savo mėgstamiausią instrumentą?
– Be abejonės, tai yra fortepijonas. Pats juo skambinau vaikystėje. Nors dabar nebeskambinu, bet vis dar manau, kad nėra kito instrumento, kuriuo galėtum sukurti tokią įspūdingą muziką.
– Ar tavo tėvai klausosi tavo muzikos? Gal jiems būtų labiau patikę, jei būtum toliau grojęs fortepijonu?
– Ne, jie mielai ateina į mano koncertus ir labai manimi didžiuojasi. Mano tėvai abu akademikai, kaip ir mano abi seserys, todėl mano šeimai labai gerai turėti bent kiek įvairovės, atsipūsti, ateiti į klubą ar atvažiuoti į festivalį. Tai jiems šis tas naujo ir įspūdingo.
– Ar tu pats dar vaikštai į klubus?
– Taip, netgi daugiau nei į koncertus. Man labai patinka, kai žmonės susirenka nedideliuose klubuose, kartu linksminasi ir, žinoma, groja geri didžėjai. Kai kurie mano draugai sako, kad jie jau per seni eiti į klubus, kad jie jau gyvena kitą gyvenimo tarpsnį. Bet man klubuose svarbiausia muzika ir ji mane vis dar labai jaudina.
– Yra sakančių, kad didžėjai apskritai nėra muzikantai.
– Mano nuomone, atrinkti dainas ir jas sumiksuoti tikrai yra menas. Nors kai einu paklausyti didžėjaus, kuris man patinka, man nėra taip svarbu, kokias dainas jis miksuoja, man įdomi ir techninė grojimo pusė, aš tiesiog noriu pamatyti, kaip jis sukuria atmosferą, išgirsti, kokias dainas jis mėgsta, suprasti, koks yra jo muzikos skonis. Vis dar esu muzikos gerbėjas.
– Pats esi buvęs didžėjumi klubuose?
– Taip, pradėjau dar būdamas paauglys ir nuolat prie to grįžtu. Neužsiėmiau tuo tik tuo metu, kai buvau labai užsidegęs gyva muzika. Būti didžėjumi ir groti gyvuose pasirodymuose – labai skirtingi dalykai, bet abu juos vienodai mėgstu.
– Kada galime tikėtis tavo naujo albumo?
– Pradėjau dirbti su nauja muzika, turiu dar neišgrynintų idėjų, kurios man patinka, bet nenoriu nieko prognozuoti. Tiesiog kuriu, klausausi, ieškau, pažiūrėsime, kas iš to išeis ir kada. Gal kitais metais, gal dar kitais. Net nežinau, kokio stiliaus muzika tai bus. Nenoriu prie ko nors prisirišti.
– Daug atlikėjų skundžiasi nukenčiantys dėl muzikos piratų. Ar darai ką nors, kad žmonės mokėtų už tavo muziką?
– Šiuo klausimu esu optimistas. Juk viskas keičiasi ir reikia tiesiog prisitaikyti. Galbūt dalis muzikantų anksčiau buvo pervertinami už tai, ką jie darė. Man tai nesvarbu. Geroji interneto pusė ta, kad dabar muzika prieinamesnė klausytojams nei bet kada ir tai yra puiku. Tiesiog noriu kurti sau įdomią muziką. Vienintelis dalykas, kuris man nepatiktų, kad jei aš norėčiau įrašyti dainą su didžiuliu orkestru ar kokia nors labai brangia technologija, tai būtų gana sudėtinga padaryti. Bet kita vertus, dabar galiu muziką kurti nors ir sėdėdamas savo miegamajame ar bet kur kitur – tai suteikia naujų galimybių.
– Koks būtų tavo svajonių apdovanojimas, kurį norėtum gauti?
– Paskutiniai pora apdovanojimų, kuriuos gavau Kanadoje, man buvo labai siurrealūs: aš apie juos niekada nepagalvojau ir jų nesiekiau. Tai buvo malonu, bet šie apdovanojimai nėra tai, dėl ko aš kuriu muziką. Gal nuskambės savanaudiškai, bet vienintelis dalykas, dėl kurio kuriu muziką, – noriu suteikti malonumą sau pačiam. Jei aš patenkintas savo kūriniu – tai yra geriausias apdovanojimas. Aš kurčiau muziką, net jei niekas jos neišleistų ir niekas jos neklausytų.
Rašė: Jūratė Žuolytė
Fotografavo: Andrey Motorichev