Šiuo metu Londone gyvenanti kaunietė Simona Žemaitytė nepyksta, kad ją pavadinu lietuviško kino naujoke. Nes tai – beveik tiesa. „Beveik“ sakau tik todėl, kad ji pati nesijaučia nei labai kieta režisierė, nei lietuviško kino puoselėtoja, nors gali pasigirti tuo, kad jos filmas „Born in USSR“ birželį atstovavo Lietuvai garsiajame Šefildo dokumentinio kino festivalyje. Ir nors apdovanojimo lietuvė nepelnė, laiką praleido puikiai – žmonės kalba, kad ją iki pat paryčių šokdino pats dokumentikos guru Albertas Mayselsas…
– Nesupyksi, jei pavadinsiu tave lietuviško kino naujoke? O kad interviu būtų nuoseklesnis, trumpai (žinau, kaip tai sunku) papasakok, kaip ir kodėl susidraugavai su dokumentiniu kinu.
– Ne, nesupyksiu. :) Tiesą sakant, su kinu gyvenime turėjau nedaug bendra, niekada nesijaučiau kokia nors režisierė ar lietuviško kino puoselėtoja. Mano atveju filmai yra kažkas, kas prasidėjo nuo žurnalistikos ir baigėsi menu. Tai šios transformacijos vaisius, kažkokia audiovizualinė pasakojimo forma. Dokumentika susidomėjau dar studijuodama žurnalistiką. Tik visą laiką jaučiau, kad „objektyvus“ pasakojimas neatskleidžia tos visos istorijos esmės. Jei atvirai, nemanau, kad buvau labai gera žurnalistė. Neskaičiau laikraščių, nesekiau pranešimų spaudai, nežiūrėjau televizoriaus. Jaučiausi taip, tarsi visus nuolat būčiau apgaudinėjusi. Bet vis kažkaip išsisukdavau. Kai įstojome studijuoti, vienoje pirmųjų paskaitų mums buvo pasakyta: „Jei norite būti rašytojai – meskit studijas ir eikit mokytis filologijos, nes kūrybai čia ne vieta.“ Mesti nemetėme, bet po studijų aš nebuvau vienintelė, pradėjusi studijuoti menus. Tikrai žinau, kad vienas bendrakursis įstojo į literatūros studijas, o bendrakursė – į operinį dainavimą. Po „Erasmus“ studijų supratau, kad noriu kurti dokumentiką. Paraišką padaviau į Stambulo menų mokyklą, nes dėstomų dalykų sąraše radau du dokumentinio kino istorijos ir praktikos kursus. Be to, ten nereikalavo meninio bakalauro: tik darbų ir stojamojo egzamino rezultatų. Tačiau baigiau ne tik vizualinių menų ir vizualinės komunikacijos magistrantūros studijas Sabanci universitete Stambule, bet ir fotografijos ir medijos meno magistrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Stambule daug dėmesio buvo skiriama meno istorijai, inovacijoms, tendencijoms. Mokantis VDA didžiausias persilaužimas įvyko mano mąstyme. Per ketverius metus blaškymosi tarp įvairių projektų, institucijų ir šalių galiausiai supratau, kad dokumentika tikrai yra TAI.
– Šefildo festivalyje įvyko pasaulinė „Born in USSR“ („Gimęs SSRS“) premjera. Ar tai vienintelis tavo filmas, kurį turėjai garbės pristatyti festivalyje užsienyje?
– Dokumentikos festivaliuose Londone ir Stambule esu dalyvavusi kaip viena iš organizatorių, bet ne kaip režisierė. Kitas mano filmas „EXIT“ (apie Vilniaus laidojimo rūmų darbuotojus – aut. past.) buvo rodytas 13-ojoje grafikos trienalėje Taline ir apdovanotas jos diplomu. Visi kiti projektai – parodos ir šou, videoinstaliacijos. Buvau atrinkta dalyvauti 2010 m. Europos kultūros sostinės projekte „Visibility Project“ Stambule – žydų senelių namų languose rodžiau jų portretų vaizdo projekcijas. Dalyvavau galerijos „Kasa“ Stambule parodoje „Meno ekonomika“, kur su jauna menininke Pelin Gure surengėme projektą „Big Bubble“. Iš kramtomosios nulipdėme ekraną, ant kurio projektavome interviu su lietuviais apie jų prisiminimus iš Sovietų Sąjungos apie kramtomąją gumą. Filmukas vadinosi „SSRS ir kontrabandinis Ančiuko Donaldo gumos skonis“. Dar su bendraminčiais Stambule buvome surengę gatvės meno festivalį „Transition Houses“…
– Tai, kad filmas buvo įtrauktas į šio festivalio konkursinę programą, ko gero, tau buvo maloni staigmena?
– Filmo kelionėmis po pasaulį pasirūpino mano prodiuserė Ieva Bužinskaitė. Ji užpildė paraiškas, susirašinėjo su organizatoriais ir pirma sužinojo malonias naujienas. Negalėjau patikėt, kad Šefildo festivalis pasirinko mūsų filmą. Tai, kad jis dalyvauja konkursinėje programoje ir mes ten būsime vieninteliai lietuviai, supratau dar vėliau. Jausmas buvo keistas. Pirmas klausimas buvo: „Čia rimtai?“, o antras: „O kodėl?“ Bet tie klausimai iš esmės yra kvaili. Reikia tiesiog mokėti džiaugtis.
– Anot tavęs (cituoju pranešimą spaudai), „tai istorija apie ieškojimą, paklydimus ir tai, kokia Sovietų Sąjunga išliko mūsų blankiuose prisiminimuose“. Jeigu tie prisiminimai tokie blankūs, tai kodėl jiems dedikuoji filmą?!
– Čia dar viena ilga istorija. Gyvenau skirtingose pasaulio šalyse ir niekada nesijaučiau kokia nors Rytų europietė, posovietinis produktas. Bet kai statistiškai 80 proc. užsienyje sutiktų žmonių paklausia, ar tavo gimtoji kalba ne rusų, pradedi mąstyti. Tai aš ir mąsčiau. Kokius trejus metus. Ypač gyvendama Turkijoje, kur „draugiški“ sūrio pardavėjai klausdavo, ar mano vardas ne Nataša… Supratau, kad nieko čia nepadarysi, didžioji pasaulio dalis vis dar mano ir manys, kad mes – rusakalbiai „sovietai“. Pradėjau apie tai diskutuoti su draugais: ką prisimena gruzinai, bulgarai, lenkai, vokiečiai iš visų vakartietiškų ir rytietiškų blokų, socialistinių ir ne socialistinių šalių. Mano „sovietinių“ bendraamžių būrys daug prisiminė apie ledus, kramtomąją gumą, tulpes, kvadratines kuprines su žirafomis, vienodus treningus, eiles prie bananų, savaitinius darželius ir t. t. Bet nieko neprisimena apie Leniną, Staliną, politiką… Mums buvo maždaug 7-eri, kai sistema sugriuvo. Apie SSRS šiek tiek sužinojome mokykloje, o rusų kalbos nesimokėme iš principo. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, Sovietų Sąjungos tema jau nebuvo mums aktuali, nes žvilgsnis krypo į Vakarus. Tik jau gyvendamas užsienyje kažkodėl dažniausiai įsiveli į pokalbius apie praeitį, SSRS… Ir tada jauties kvailai, nes apie politinius dalykus nelabai gali ką pasakyt, neprisimeni. Tada ir pradedi kreipti pokalbį link prisiminimų apie kramtomąją gumą, nes išties nesi tikras, ar ta SSRS išvis egzistavo, ar čia viena iš tų pasakų, didžiųjų legendų…
– Filme panaudotos animuotos ištraukos iš 1981 m. išleistos knygos „Su Leninu“. Kaip buvo kuriama animacija ir ar tai buvo lengva padaryti?
– Iliustracijos buvo sukurtos dailininko Viktoro Šatunovo ir iliustravo sovietinės propagandos eilėraščius. Tokius, kaip „Vilnelė supo žydrą vilnį, Kvepėjo dūmais kaminai. Atvyko Leninas į Vilnių ir pasiliko. Amžinai.“ Eilėraščiai buvo „nuostabūs“, bet kur kas įdomesnės buvo iliustracijos. Nusprendžiau, kad reikia tuos knygelės personažus išlaisvinti iš propagandos konteksto ir apgyvendinti filme. Žinau, skamba truputį herojiškai. :) Animaciją kūriau pati, neturėjau kitos išeities. Nepažinojau nė vieno animatoriaus, reikėjo sėsti ir išmokti. Tuo metu mano studijos Stambule ėjo į pabaigą, tad man padėjo vienas dėstytojas, kuris, kiek žinau, prisidėjo prie „Žuviuko Nemo“ kūrimo. Jis įlėkdavo į montažinę, parodydavo kokį specialųjį efektą ir vėl išlėkdavo. O mane visi tie efektai erzindavo. Tai daugiausia mokiausi per „Google“, „Youtube“ ir bandymo–atradimo būdu. Dažnai montažinėje likdavau nakvoti. Vėliau kelias naktis nakvojau garso studijoje, kur montavome garsą… Tai tiek tos romantikos. :)
– Kokius atsiliepimus apie savo filmą nuvažiavusi į Šefildą išgirdai? Ko gero, tiek jo rengėjams, tiek kino kritikams šis filmas pasirodė gana egzotiškas?
– Jei nuoširdžiai, Šefildo festivalis yra toks renginys, kur susirenka didžiųjų kanalų prodiuseriai ir režisieriai megzti tolesnių ryšių, vystyti projektų ir t .t. Į filmus, žinoma, taip pat eina, bet paralelinių renginių, vakarėlių ir pristatymų ten buvo gal net daugiau nei pačių filmų. Visi kalba, keičiasi vizitinėmis kortelėmis, žavisi vieni kitų idėjomis. Filmas daug kam pasirodė įdomus savo pasakojimu ir vaizdais. Dabar jį kviečia kiti festivaliai, organizatoriai jį rekomenduoja savo kolegoms kaip vieną įdomesnių trumpametražių. Manau tai yra gana daug.Tai profesionaliausias dokumentikos renginys, kuriame iki šiol man teko dalyvauti. Jame lankėsi daugybė žymių kūrėjų. Iki paryčių šokome su vienu iš dokumentikos guru, Albertu Mayselsu. Aš jam padėkojau, ir jis mane pabučiavo į žandą! Nieko erotiško, jis gimęs 1926 m. ir festivalyje buvo apdovanotas už gyvenimo pasiekimus. Jo filmografijos sąraše tokie filmai kaip „Gray Gardens“, „Salesman“ ir t. t. Kitą dieną jo meistriškumo pamoką vedėjas pradėjo žodžiais: „Albertai, sklando kalbos, kad iki paryčių šokai su grupe jaunų merginų…“ :) Savo filmą pristatė ir Morganas Spurlockas, geriausiai pažįstamas iš filmo „Super didelis aš“. Vaikščiojo apsirengęs kostiumu su granatų sulčių reklama. Su juo nekalbėjau, nes man jis ir jo filmai nelabai patinka.
– O kaip filmą sutiko žiūrovai?
– Žiūrovai plojo. :) Bet jie ploja po kiekvieno filmo. Filmų festivalyje buvo daug, dauguma jų – tikrai geri. Nemanau, kad padarėme revoliuciją kino istorijoje.
– Ar filmą planuojate pristatyti ir Lietuvoje?
– Planuojame. Dabar pildome paraiškas į Lietuvos festivalius. Nors manau, kad šis filmas galėtų būti rodomas ir galerijoje…
– Teko girdėti, kad šiuo metu gyveni Londone. Ką ten veiki?
– Dirbu padavėja. Už minimumą. Taupau kompiuteriui ir fotoaparatui. :)
– Lietuvoje yra didžiulė kino kūrėjų konkurencija, o ir Kultūros ministerija pinigais jų nelepina. Ar tai viena priežasčių, kuri paskatino tave išvažiuoti?
– Tiesą sakant, mane nervina visos tos politinės intrigos. Nelabai daug ką apie tai žinau ir, ačiū Dievui, vis dar naiviai tikiu, kad svarbiau nei verkti yra ką nors daryti. Festivalyje susipažinau su vienu režisieriumi iš JAV. Jis savo filmą kūrė ketverius metus, taip pat be jokio finansavimo. Pats išmoko filmuoti, montuoti ir net kurti garso takelius. Dabar jo filmas rodomas prestižiniuose festivaliuose – „Sundance“, Šefilde ir t. t. Kultūros ministerijos niekuo nekaltinu, ne man vertinti, kaip jie dirba savo darbą. Tam, kad gautumei kokį nors finansavimą, reikia ką nors sukurti ir jokio skirtumo, tai Lietuva ar koks Holivudas. Taip, užsienyje yra daugiau įvairių programų pradedantiesiems, bet profesionaliame lygmenyje taip pat turi įrodyti, kad šį tą jau esi nuveikęs, kad turi personažus, istoriją, filmuotos medžiagos ir aiškią viziją. Ir tuomet konkuruoji su visu pasauliu, o ne su keliais kūrėjais iš Lietuvos! O kurti filmus šiais laikais nesunku – reikia kompiuterio ir kameros. Dėl to gali kurį laiką padirbti ir apsaugininku ar padavėja… Gyvenimo užsienyje niekada nepasirinkau sąmoningai. Tačiau labai norėjau užsienyje studijuoti. Iš vienos mokyklos visko neišmoksi – tai žinojo jau Antikos laikų žmonės, amatų mokęsi keliaudami iš vieno meistro dirbtuvės į kitą…
– Na, ir pabaigoje reikia užduoti tą „geriausią“ klausimą: kokie tavo ateities planai? :)
– Turiu dar kokias keturias idėjas filmams ir kokias dvi fotografijos parodoms. Būtų idealu, jei galėčiau kurti meninę dokumentiką, rengti parodas, o vakarais gerti alų ir plėšyti nuo butelio etiketes, kalbėdama apie bendras gyvenimo ir kūrybos problemas. Bet jei nuoširdžiai, nežinau, kaip viskas bus. Gerų kūrėjų ir talentingų žmonių pasaulyje yra daug. Daug ko reikia dar išmokti… Profesionalus dokumentikos pasaulis turi daugybę taisyklių, kriterijų. Reikia turėti ne tik minčių, bet ir labai gerų vadybos gebėjimų… Kada nors, po daugybės metų, labai norėčiau Lietuvoje dėstyti dokumentiką… Norėčiau kiek įmanoma platesnei auditorijai parodyti, kiek įdomių ir kūrybiškų dokumentikos formų yra pasaulyje. Ir tai neturi nieko bendra su Michaelo Moore’o filmais, „Animal Planet“ ar kariniais reportažais. Dokumentika pagal vieną pirmųjų apibrėžčių yra kūrybinė realybės interpretacija. O tai gali reikšti bet ką…
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Iliustracijos: Viktoro Šatunovo