Su dailininku Vladu Mackevičiumi susitikti tarėmės seniai, tačiau susibėgti pavyko tik prieš pat Kalėdas. Sutartoje vietoje sulaukusi Vlado pastebiu jo rankose dvi nuostabiai įpakuotas dovanas. „Tu išprotėjai?!“ – beveik užrėkiu ant pašnekovo, kai abi dovanos atsiduria mano rankose. „Jau seniai“, – šypsosi Vladas. Aš atsidusdama pritariu: „Ai, jūs, menininkai, tokie gimstate…“ Per pokalbį (užrašydama tyčia paverčiau jį monologu) imu JAM pavydėti JO beprotystės, kurią sukėlė kažkokia labai jau meniška infekcija…
Misija (ne)įmanoma
Keista, tačiau mano giminėje nebuvo menininkų ar meniško charakterio amatų atstovų. Pirmoji sėkla buvo pasėta, kai man buvo aštuoneri metai. Tokio amžiaus vaikai dar nepriima racionalių sprendimų, tad meno apsuptyje atsiradau tėvų valia. Lankydamas meninio pobūdžio būrelį Moksleivių rūmuose pirmąkart susitikau su teptuku ir dažais. Būrelį lankiau kelis sezonus. Vėliau tęsėsi standartinė branda. Po vidurinės atsidūriau sankryžoje, apie kurią net knygos rašomos, jos dažniausiai pavadinamos „Kur stoti?“. Kreipiausi į savo intuiciją, o ji man vienareikšmiškai nurodė kūrėjo kelią.
Rinkausi iš architekto ir interjero dizainerio specialybių, pasirinkau pastarąją. Jau tuo metu supratau, kad mano misija – padaryti savo įnašą į istoriją, kuo daugiau palikti po savęs ateinančioms kartoms. Prasidėjo! Eskizai, brėžiniai, statybos, parduotuvės, užsakovai ir rangovai… Besisukant šitose „salotose“ buvau kūrybininkas, bet nesijaučiau savo vietoje. Tikroji šviesa pagaliau nušvito, kai viename interjero objekte užsakovė panoro kelių paveikslų. Pirmieji potėpiai sustatė viską į savas vietas. Ta maloni infekcija – kylanti aistra tapybai – privertė persvarstyti planus. Toliau sekė sunkumai ir įdomybės. Tapybos niekur oficialiai nesimokiau, tad kaip tapytojas formuojuosi savarankiškai, nestandartiniu būdu.
Idėjų dėžutė ir skatinančios priemonės
Idėjų dėžutė – gyvenimo palydovas. Pirmasis įkvėpėjas yra Dievas – gamta, jos įvairovė, poelgiai ir pokyčiai. Turiu glaudų ryšį su gamta, gerbiu ją. Antrasis – žmonės. Stengiuosi būti geras stebėtojas – stebiu žmones, jų pyktį, pavydą, bukumą ir neapykantą, meilę ir šviesą, aistrą ir ambiciją, jų tikėjimą… Šie dalykai yra puikūs kūrybinio proceso pradžios katalizatoriai.
Trečiasis – sapnai. Norite tikėkite, norite – ne, bet aš daug sapnuoju, o sapnų derlius yra dažnas motyvas paveikslui. Ketvirtasis – kitos kūrybos rūšys, dažniausiai – teatras ir kinas. Manau, visos meno rūšys yra neatsiejamos. Visas meno pasaulis – tai tarsi viena draugaujanti ir (ar) konkuruojanti simbiozė, tarsi vienas organizmas. Aš laikau save jo dalimi.
Spalvos? Jos man – kaip mamai vaikai. Visas myliu ir visų yra.
Savo kūrybos procesą daliju į dvi dalis. Pirmoji – kai gimsta pati idėja.
Antroji – kai ją realizuoju. Kūrybos procesuose būna įvairiai, kartais tos dalys neatsiejamos. Kartais idėją tiesiog užrašau arba eskizuoju, bet tuo momentu dar netapau… Kai kurios idėjos turi bręsti ir kristalizuotis. Miegu su eskizų arba užrašų knyga, kad nepamesčiau staiga aplankiusios idėjos.
Tapau būdamas blaivaus proto ir kūno. Taip man pavyksta geriausiai išreikšti savo mintį. Šneku iš praktikos. Paveikslo užbaigimas (jeigu jį galima pavadinti užbaigtu) man – mažoji šventė. Mėgstu skanauti viskį, taip pat esu raudonojo vyno šalininkas. Kitokioms, t. y. sintetinėms, skatinančioms priemonėms – ne.
Apie visuomenės kanonų griovimą
Kaip ir visi kiti menininkai, reaguoju į man įdomius aplink vykstančius procesus, stengiuosi jausti jų pulsą. Grūdinanti aplinka sukelia vidinius rezonanso procesus, kurie gana ryškiai išplaukia asmeninėje kūryboje. Mano spalvotuose drobių kvadratuose pilna dialogo su visuomene, kuris prisotintas tiek protesto, tiek ironijos.
Bet kuri sistema turi savo taisykles, kad jos vienetas tarnautų interesams, gyvendamas pagal nustatytus normatyvus. Mano manymu, menininkai priklauso tai vienai iš nedaugelio visuomenės atšakų, kuriai savo mąstymu pavyksta būti už sistemos ribų. Ne paslaptis, kad „už ribų“ yra ganėtinai plati sąvoka. Tarsi priemiesčiai – vieni būna labai pageidaujami, o kiti kažkodėl nurašomi.
Sistema smarkiai baudžia, tačiau kartais kūrėjui pavyksta pakilti virš jos.
Pablo Picasso sakė: „Tapytojas tapo tai, kas parduodama, o geras tapytojas parduoda tai, ką tapo.“
Aš stengiuosi tapyti nepaisydamas visuomenėje nustatytų normų ir formuojamo supratimo, kas yra gerai, o kas – ne. Stengiuosi būti už jų taisyklių ribų. Einu intuityviai.
Skaičiai, emocijos ir „kliurkos“
Nutapytų darbų tiksliai neskaičiuoju, anksčiau jų net nefotografavau. Manau, kad nuo 2004 m., kai įkūriau personalinę meno galeriją, iki dabar jų skaičius dar neperlipo 200. Darbai išsibarstė po Europą, Skandinavijos šalis, Rusiją, nemažai mano kūrinių yra ir Lietuvoje.
Didžiuojuosi tokiais savo paveikslų savininkais kaip Danijos princesė Aleksandra Kristina, Emiras Kusturica, Ennio Morricone, Ilja Lagutenka ir daugybe kitų. Vieniems dovanoju, kiti įsigyja.
Manau, viena gyvenimo prasmių yra emocija. Todėl stengiuosi skirti laiko ir savo darbams pateikti, aprašyti ir įpakuoti. Paveikslo „pakuotė“ gali pratęsti ar pabrėžti jo mintį. Be to, tai dar viena maloni ir nuotaikinga sekundė į paveikslo šeimininko krepšį. Gera daryti gera…
Koks nenusisekusio paveikslo likimas? Nesėkme to nepavadinčiau. Tai kelio dalis, kurią nutiesė kuriant neteisingai suformuotos temos.
Nepavykusį kūrybinį procesą užbaigiu paprastai – nuimu drobę nuo porėmio ir išmetu į šiukšliadėžę. Niekad netapau ant viršaus kito darbo – jei jau išėjo zaporožietis, nereikia dėti ant jo kito kėbulo. Jei nepavyko įgyvendinti to, kas buvo suplanuota, aš nesitaikau su pusiau užbaigtumu. Manau, kad moku pralaimėti ir pradėti iš naujo, nes esu maksimalistas, pagal žvaigždes – Liūtas.
Nuo Vilniaus iki Paryžiaus
Santykiai su Lietuva geri. Gyvenu sostinėje, myliu šį miestą. Taip, galiu kurti ir kur nors kitur – neretai taip ir darau. Esu nutapęs nemažai freskų Norvegijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Bet man visada malonu grįžti į artimas man vietas, bučiuoti Vilnių akimis. Taigi, apie emigraciją negalvoju.
Ar pasvajoju apie pasaulinę šlovę? Meluočiau, jei pasakyčiau, kad – ne. Daugelis tai neigia, neva, jiems to nereikia… Bet manau, kad kiekvienam kūrėjui malonu būti pastebėtam, juo labiau – įvertintam pasaulio mastu. Esu įsitikinęs, kad geografinė padėtis menininkui nėra svarbi – šiandien yra begalybė priemonių, kaip paskleisti informaciją apie savo kūrybą.
Stengiuosi nuolat rengti parodas ir rodyti žmonėms savo rezonansus viena ar kita tema.
Šiuo metu mano darbai eksponuojami Maskvoje. Tai mano 22-oji personalinė paroda, trečioji – Rusijoje. 2011 m. turėjau garbės savo kūrybą eksponuoti dar ir Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje Didžiojoje Britanijoje ir, žinoma, Lietuvoje.
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotraukos: Tomo Ivanausko
Piešiniai: Vlado Mackevičiaus (www.vladasart.com)
