LEONARD COHEN
Old Ideas
Columbia
2012-01-31
Kol gyvas Leonardas Cohenas, tol ne viskas prarasta. Tol gyvas tikras ir nesuvaidintas orumas, intelektualumas, dvasingumas, dievoieška. Ir atradimas. Didžiojo kūrėjo, vieno mano mokytojų kūną ši Žemė ne ilgai nešios. Tačiau liks jo kūriniai, liks pėdsakas, kuris yra daugiau nei dainos ir eilėraščiai. Liks gyvo žmogiškumo pavyzdys. Po aštuonerių metų pertraukos pasirodė naujas L.Coheno albumas „Old Ideas“ (koks gražus oksimoronas!). Po aštuonerių metų pertraukos, bet ne tylos. 77-erių šviesuolis rengiasi štai jau trečiam savo pasauliniam turui nuo 2008-ųjų. Ar jis vis dar turi ką pasakyti? Klausimas keliamas netinkamai. Jis neturi ko pasakyti, nieko naujo neišgirsite. Esmė ne tai. Lygiai taip pat nieko nauja neišgirsite paprašęs kunigo patarimo, atėjęs pas gerą jogos mokytoją ar (Coheno atveju) užsidaręs į dzenbudistų vienuolyną. Atvirkščiai. Išgirsite kai ką labai seno. Taip pat ir klausant „Old Ideas“. Juk ir pats pavadinimas išduoda – tai senos, labai senos idėjos. Bet, deja, pernelyg lengvai užmirštamos. Ir „niekšas, gyvenantis kostiume“ (iš dainos „Going Home“) savo gražiausiu ir ramiausiu balsu primena mums apie šviesą, apie meilę, apie kūno laikinumą, apie tai, kaip vaidiname vieni kitiems ir negyvename taip, kaip mėgstame deklaruoti. Primena ne kaip sąžinės balsas, o kaip vienas iš mūsų. Gyvesnis už daugelį iš mūsų – mirusiųjų.
100/100
PORTICO QUARTET
Portico Quartet
Real World
2012-01-30
Tikiuosi, esate girdėję instrumentą, vadinamą hangu (kaip jį vadinti lietuviškai, težino tik kalbininkai). Dievišką garsą skleidžiantis geležinis bliūdas yra firminis „Portico Quartet“ ženklas. Kai pirmą kartą juos išgirdau, supratau, kad noriu sekti viską, ką ši grupė daro. „Twiteryje“, per RSS, kur tik pasieksiu. Jei dar negirdėjote dviejų pirmųjų „Portico Quartet“ albumų „Knee-deep In The North Sea“ ir „Isla“, ištaisykite šią klaidą. Tai nuostabi muzika. Muzika, kurią bet koks tekstas sugadintų. Žanras? Kaip visada, geriausiai muzikai etiketės nepriklijuosi. Vieni sako džiazas, kiti world, treti minimalizmas ir nė vieni nemeluoja. Jūs tuo įsitikinote, jei praėjusiais metais buvote „Portico Quartet“ koncerte Mokytojų namų kiemelyje. Neįsivaizduojate, su kokiu džiaugsmu ir vaikišku entuziazmu sureagavau į bičiulio laišką „isejo naujas portiku albumas“. Ir, kaip dažniausiai nutinka, kuo didesnis entuziazmas ir laukimas, tuo didesnis nusivylimas. Ne, nesakau, kad albumas blogas. Tačiau… Mano protas ir juslės jau spėjo prisirišti prie kosminių hango harmonijų, kurios lyg dirigentas rodydavo muzikinį kelią saksofonui, mušamiesiems ir kontrabosui. Ir viskas. O naujame albume atsirado noras paeksperimentuoti… O kuo gi daugiau jaunimas eksperimentuos, jei ne elektronika. Ir albumas pavyko. Jis gražus. Ir gal jums, negirdėjusiems pirmų dviejų, šis patiks labiausiai. Tačiau man liūdna, kad hangas buvo nustumtas į antrą planą, o pirmą užėmė ieškojimai.
70/100
PAUL McCARTNEY
Kisses on the Bottom
Hear Music
2012-02-07
Taip, ką išleidžia bitlas, o juoba seras, praleisti pro akis ir ausis yra blogo tono ženklas. Net jei tai albumas išties nevertas dėmesio. O būtent toks ir yra „Kisses on the Bottom“. Tad kodėl apie jį rašau? Todėl, kad mane sužavėjo P.McCartney atvirumas. Jis drąsiai pasakė, kad norėjo pirmą kartą karjeroje įrašyti ir išleisti albumą, kuris būtų klausomas virtuvėje kaip foninė muzika, negadintų apetito restorane ir netrukdytų jūsų pokalbiui. Sutikite, drąsu. Kas iš muzikantų išdrįstų pasakyti „neklausykite mano albumo, tai tik foninė muzika“? BBC muzikos skilties apžvalgininkas „Kisses on the Bottom“ labai taikliai pavadino „nerūpestingai paruoštais patiekalais per didįjį populiariosios Amerikos muzikos pokylį“. Kodėl? Todėl, kad „Kisses on the Bottom“ yra tik vienas vienintelis bitlo kūrinys. Visa kita – populiariosios JAV prieškario klasikos perdirbiniai, kurie, pasak P.McCartney, lydėjo jį visą vaikystę. Kaip visada, seras mėgsta intriguoti pasikviesdamas į įrašų sesiją savo draugų. Šį kartą britui talkina kuklios Stevie Wonderio ir Erico Claptono personos. Ko galima pasimokyti iš šio albumo? To, kad Johnas Lennonas, matyt, buvo teisus, prikišdamas McCartney jo perdėtą, kartais net saldų sentimentalumą. Taip pat to, kad, kai esi bitlas, albumą gali padaryti iš nieko. Ir uždirbti, be abejo. Ir dar to, kaip reikia daryti aukščiausios klasės suvedimus – albumo skambesys nepriekaištingas. Tad vyno ir foninės muzikos! Ir moters! Palaukite, turėjau galvoje šiek tiek jaunesnės…
45/100
AIR
Le Voyage Dans la Lune
Astralwerk
2012-02-06
Ar teko matyti 1902 m. nebylųjį filmą „Kelionė į Mėnulį“ („Le Voyage Dans La Lune“)? Ne? Tuomet su šiuo filmu jus supažindins garsusis Prancūzijos elektroninės muzikos duetas „Air“. Neseniai minėtas filmas buvo ištrauktas iš muziejų, patvarkytas šiuolaikine technika ir dabar sėkmingai rodomas tarptautiniuose kino festivaliuose. Kadangi klasika nebyli, „Air“ padarė taip, kad ji bent jau pulsuotų muzika. Tačiau naujausio dueto albumo „Le Voyage Dans La Lune“ negalima laikyti garso takeliu. Nes filmas trunka vos ketvirtį valandos ir ne viskas, kas pateko į albumą, pateko ir į filmą. Vis dėlto pats albumas yra apgailėtinai trumpas. Per trumpas. Nes muzika gera, kabinanti, jos norisi daugiau. Kai kurie kūriniai skamba tik kaip priedas prie vaizdo (prie albumo pridėtas ir filmas), kai kurie, kaip „Sonic Armada“, „Cosmic Trip“, „Parade“, yra pakankami patys sau ir galėtų papuošti bet kurį „Air“ albumą. O štai daina „Who Am I Now“ įrašyta kartu su JAV dreampop merginų grupe „Au Revoir Simone“. Tiesa sakant, klausant albumo neapleido jausmas, kad atgimė „Pink Floyd“, gavo užduotį parašyti muziką filmui apie Mėnulį, užvalgė LSD ir kibo į darbą. O tai manding komplimentas „Air“. Kad pamatytumėte, o ne tik išgirstumėte „Le Voyage Dans La Lune“, braukitės į „Youtube“, kol kokie nors debilai su savo „sopom“, „pipom“ ir „actom“ neįsibrovė ten anksčiau.
80/100
JOHN ZORN
Mount Analogue
Tzadik
2012-02-01
Jau prieš porą numerių apžvelgiau vieną kalėdinį JAV kompozitoriaus, dirigento (sakau tai su ironija – tie, kurie matė, kaip jis vadovauja grupėms ant scenos, supras), vieno labiausiai nenuspėjamų kūrėjų žemėje Johno Zorno albumą. Ką aš galiu padaryti, jei pasirodė dar vienas iš tos nesuskaičiuojamos galybės? Praėjusį darbą „A Dreamers Christmas“ buvo galima vertinti kaip Zorno pokštą (nors kas gali žinoti?!), o naująjį albumą „Mount Analogue“ reikėtų suvokti kaip vientisą Zorno grynuolį. Nors ar yra toks grynuolis? Bet kokiu atveju, naujas albumas lieka beveik nepastebėtas. Maždaug pats kaltas, nėra ko leisti jų kas mėnesį. Apie šį albumą internete yra labai nedaug informacijos. Aišku tik tai, kad ponas Zornas, kaip įprasta, pats negroja. „Mount Analogue“ yra vientisas beveik 40-ies minučių kūrinys, netelpantis į jokius rėmus, žanrus, stilistikas. Ir vis dėlto šį kartą jis nuėjo minimalistų Steve’o Reicho, Philipo Glasso pėdomis ir, reikia pasakyti, sukūrė tikrą šedevrą. Bent jau mano ausims. Kalbant žargonu, albumas kartu yra ir velkantis, ir nunešantis, ir kabinantis, ir taškantis. Čia sutelpa ir Rytai, ir Vakarai su savo muzikinėmis tradicijomis, nuo etninės muzikos, klasikos, per džiazą iki avangardo. Nespėju ir aš sekti visos Zorno kūrybos, ne viskas man ir patinka. Tačiau „Mount Analogue“ yra vertas gerokai daugiau dėmesio nei sulaukė. Nors… Kiekviena muzika pasiekia tik tą, kuriam jos labiausiai reikia.
80/100