Londonas – miestas, kuris gali užlieti, pakerėti, išgąsdinti, atstumti, sužavėti. Miestas, pažįstamas iš knygų, filmų, serialų, reklamų ir atvirukų. Regis, apie jį jau visi viską žino. Ypač lietuviai. Nes kai londoniečiai sužino, kad esi lietuvis, iš karto klausia, ar seniai čia dirbi, o išgirdę, jog nedirbi, tuojau klausia, kur planuoji; atsakymas, kad neplanuoji, suglumina, o jei dar pasakai, kad atvažiavai žiūrėti lietuviško spektaklio, pokalbis trumpai nutrūksta.
Lietingame ir šventiškame Londone
Savaitgalį, kai karalienė Elžbieta II šventė deimantinį valdymo jubiliejų, klaikiai lijo, tad radijas su angliška ironija trimitavo, kad tokia proga tiesiog kitaip ir būti negalėjo – kitaip pasaulis būtų išvydęs neįprastą vaizdą: sausus, saule besimėgaujančius britus. O pažįstami tuo metu svarstė, kodėl oras iškilmingomis progomis „taisomas“ tik Maskvoje ir kas sutrukdė Elžbietai II pasiskolinti atitinkamą įrangą iš Vladimiro Putino.
Taigi, iškilmių proga begėdiškai lijo. Tačiau gatvėmis plaukė ne tik lietaus upeliai, bet ir neaprėpiamos žmonių masės, panūdusios išvysti, nežinia kada ir ar pasikartosiantį laivų paradą Temzėje su pačia karaliene priešakyje (teko girdėti, kad vargšė monarchė kaip reikiant sušalo…), juk pastarąjį kartą tai buvo galima išvysti tik valdant karalienei Viktorijai, o tai buvo jau labai seniai.
Tačiau čia pat, upės pakrantėje, buvo galima prisiminti ir kitą Elžbietą – pirmąją. Tą patį savaitgalį pietiniame krante įsikūrusiame Williamo Shakespeare’o „Gaublio“ teatre baigėsi tarptautinis festivalis „Globe to Globe“ („Gaublys pasauliui“ – angl., bet skamba ne taip gerai). Per jį šiame Renesanso genijų menančiame teatre buvo suvaidintos 37 jo pjesės 37 kalbomis. Garbė baigti festivalį buvo patikėta Eimunto Nekrošiaus teatrui „Meno fortas“ su „Hamletu“.
Festivalis „Globe to Globe“ tapo kalbų puota, priminusia londoniečiams, kad Shakespeare’as jau nebepriklauso vien savo tėvynei. Pasak festivalio rengėjų, Shakespeare’o kalba žmones jungia geriau nei bet kuri kita ir kartu ji primena begalinius tautų skirtumus bei stebėtinus panašumus. Programoje buvo pateiktas tikras istorijų karnavalas, aprėpęs kone visus žemynus, skirtingiausias tautas, kalbas ir teatro estetikas: nuo afrikietiškų ritmų iki prancūzų rafinuotumo, nuo britiškų iki indiškų tradicijų, nuo rusų ir baltarusių politiškumo iki apolitiškos lietuvių pagonybės. Festivalyje pasirodė pasauliui dar ne itin žinomos ir pripažinimą jau pelniusios, andergraundinės ir karo zonose kuriančios trupės bei prestižiniai, nacionaliniai teatrai. Visiems žinoma garsioji Renesanso bardo frazė „Visas pasaulis – scena“. Šią metaforą „Gaublio“ teatras, galima sakyti, įgyvendino atvirkščiai – jo scena tapo pasauliu.
Teko sutrumpinti
Tačiau kokia ta scena? Dabartinis teatras – tiksli dažnai W.Shakespeare’o teatru vadinamo „Gaublio“ teatro kopija (taigi savotiški „valdovų rūmai“) – amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus Samo Wanamakerio iniciatyva buvo pastatyta 1997 m. Kaip ir originalusis „Gaublys“, tai yra teatras po atviru dangumi (anais laikais statytas pagal smuklės modelį), kuriame pusė publikos stovi, o likusi sėdi dengtose galerijose, apsupančiose sceną. Dabartinis teatras stovi už kelių šimtų metrų nuo vietos, kur 1599 m. buvo pastatytas pirmasis „Gaublys“. Po keturiolikos metų, kai buvo suvaidintos garsiausios vieno teatro dalininkų – W.Shakespeare’o – pjesės, teatras sudegė. Skubiai atstatytas „Gaublys“ klestėjo iki 1642 m., kol Oliverio Cromwellio pastangomis teatras buvo uždraustas visoje Anglijoje, o garsusis teatro pastatas – nugriautas.
Taigi šioje istorinėje scenoje (na ir kas, kad replikoje) išgirsti lietuvių kalbą – įdomus jausmas. Tiesa, reikia paminėti, kad festivalyje dalyvavusioms trupėms ir jų spektakliams buvo iškelti gana sudėtingi reikalavimai: spektaklis su pertrauka negalėjo viršyti dviejų su puse valandos, apšvietimas – tik bendras, jokių garso įrašų, ugnies efektų ir panašiai. Taip festivalio rengėjai siekė maksimaliai priartėti prie Elžbietos I laikų teatro, kuriame svarbiausia buvo aktorius ir jo balsas pustuštėje, iš trijų pusių žiūrovų apsuptoje scenoje. Taigi E.Nekrošiaus „Hamletas“ sutrumpėjo kone perpus, o greitesnis spektaklio tempas tarsi bylojo „kad tik suspėtume“. Bendroje šviesoje kiek išblanko įprasta nekrošiška atmosfera ir privertė susimąstyti, kiek šiandieniame teatre vis dėlto lemia apšvietimas ir kiti, kad ir nesudėtingi techniniai sprendimai. Tačiau vos Džuljetos balkone pasirodė Viktorijos Kuodytės Ofelija, viskas, regis, stojo į savo vietas. Gimtojoje „Hamleto“ scenoje vaidintas E.Nekrošiaus spektaklis įgijo naujų spalvų, išryškėjo naujos temos. Pirmą kartą šiame spektaklyje skambėjo gyva muzika: Tadas Šumskas, galima sakyti, įgyvendino stebuklą, „gyvai“ įgarsindamas visą spektaklį, o aktorių kurti triukšmo garsai iš tiesų priartino prie originalios Elžbietos teatro atmosferos. Žinoma, labiausiai gausiai susirinkusi publika domėjosi ir žavėjosi Andriaus Mamontovo Hamletu, kuris, pasibaigus spektakliui, nusilenkdamas jį pratęsė dar viena mizanscena: išsitraukęs iš krūtinės dar plakančią širdį, ją švystelėjo publikai taip jai atsidėkodamas.
Lietuvių Hamletas – per senas?
Šveicarų gydytojas Thomas Platteris, 1599 m. apsilankęs viename iš W.Shakespeare’o spektaklių, teigė: „Anglai daug nekeliauja, jie mieliau domisi užsienio reikalais mėgaudamiesi malonumais namie“. Atrodo, ši frazė visiškai tinka ir šiandienos britams apibūdinti. Bent jau toks įspūdis susidarė pervertus britų žiniasklaidoje pasirodžiusias lietuviškojo „Hamleto“ recenzijas. Britų teatro tradicija pasižymi perdėta pagarba autoriui, todėl ir pjesių, ypač W.Shakespeare’o, pastatymuose itin nepalankiai žiūrima į pas mus labai įprastas teksto kupiūras ar drąsesnes jo interpretacijas. Taigi, britų kritikai priekaištavo lietuviškajam „Hamletui“ dėl būtent tokių netikslumų. Išeivijos veikėjas, lingvistas Romas Kinka netgi pareiškė, kad A.Mamontovas jau per senas vaidinti Hamletą – atsižvelgiant į lietuvių vyrų gyvenimo trukmę, jis jau seniai peržengė vidutinį amžių. Tokios ir panašios pastabos byloja ne spektaklio, o recenzentų nenaudai.
Kad toks požiūris – britų problema, pripažino ir mano kalbintas teatro kritikas Andrew Haydonas: „Spektakliui dėl to, kad jis lietuviškas, britų kritika „leido“ būti kitokiam. Įtariu, kad jei bet kuris britų režisierius pabandytų pateikti tokią tragedijos interpretaciją, jis būtų atvirai pasmerktas už „netinkamą“ pjesės pastatymą. Tačiau tai įsisenėjusi Anglijos problema, ne jūsų…“ Pasak jo, mėgautis spektakliu nesutrukdė nei nuolat pliaupęs lietus, nei tai, kad lietuviškai nesuprato nė žodžio. O apgailestaudamas, kad neteko pamatyti viso E.Nekrošiaus spektaklio šiuolaikinėje scenoje, A.Haydonas teigė: „Akivaizdu, kad Didžiojoje Britanijoje matome daugybę „Hamleto“ interpretacijų ir dažnai panašių: arba moderniais kostiumais (tarp jų ir tas, kuriame vaidina Jude’as Law), arba atitinkančiais Elžbietos periodą. Taigi, galbūt labiausiai gaivinantis E.Nekrošiaus spektaklio aspektas – absoliučiai kitoks estetinis pasaulis.“
Neretai sakoma, kad geriausias teatro teisėjas – publika. O Elžbietos I teatre Elžbietos II jubiliejaus iškilmių fone sausakimšas „Gaublys“ pagaliau į tėvynę sugrįžusiam E.Nekrošiaus „Hamletui“ skandavo „ačiū“.
Rašė: Goda Dapšytė
Nuotraukos: „Meno forto“ archyvo
