Raidės ne natos. Bet net natos dar ne muzika. Ypač, jei nemoki jų skaityti. Kaip raidėmis pristatyti žmogų, kurio viduje nuolat skamba muzika, kad ir mes nors dalį jos išgirstume? Gal prie muzikalumo temos mus privestų bandymas viename daikte įsivaizduoti Luką Geniušą formavusias skambias asmenybes: Luko tėtį pianistą Petrą Geniušą, mamą Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos profesorę Kseniją Knorre, senelį dirigentą Rimą Geniušą, močiutę žymią pasaulinio garso pianistę Verą Gornostajevą. Nors Lukui – tik 22-eji, pianinu jis skambina jau septyniolika metų, nuo penkerių. Bet muzikos klauso, kaip matome, turbūt nuo pat užgimimo.
Valstybinės Maskvos konservatorijos studentas dabartinį profesinį etapą vadina atokvėpiu. Tik ne nuo darbo, o nuo įprasto repertuaro. Kitaip – nuo „everestų“. Tokį vardą Lukas duoda pastaraisiais metais grotiems daugybei monumentalių dramatinių ciklų. Dabar muzikantas krypsta kamerinės muzikos link. Taip sutapo, kad ir susitikome labai kameriškai – mažame Luko seneliui priklausiusiame kambarėlyje šeimos namuose, tarp senelio knygų, varpų ir kitų autentiškų reliktų. Prieš pat Luko ir jo tėvo repeticiją, kuri turėjo vykti tiesiog kitoje namų patalpoje. Matyt, tai net ne muzikų, o pačios muzikos namai.
– Įsivaizduokime skaitytoją, kuris nėra didelis klasikinės muzikos žinovas, bet yra atidėjęs vietos kada nors ją pažinti giliau. Galėtum nusakyti, su kokiu emociniu krūviu ši muzika susijusi, į kokį pasaulį įtraukia?
– Priklauso, nuo kokio repertuaro žmogus pradės klausyti. Vienaip ar kitaip – ši muzika reikalauja šiek tiek tylos. Vidinės tylos, koncentracijos. Bet jei ją pradedi mylėti, vėliau ji atiduoda daug daugiau energijos, negu įdėjai stengdamasis ją pažinti.
– Kokia tai energija?
– Gyvybės, laimės, džiaugsmo, šypsenos – visko, ką galime įsivaizduoti gero. Aišku, ne visa muzika yra tik apie džiaugsmą, bet pati energija yra duodanti. Tik reikia tą žingsnį žengti, išmokti ją mylėti ir skirti šiek tiek dėmesio. Nereikia verstis klausyti to, kas nepatinka. Jei nepatinka operinė muzika, nereikia. Paieškok, kas vibruoja su tavimi. O vėliau vienas žanras ves prie kito, ir suprasi, kad tai vienas bendras klasikinės muzikos pasaulis, kuris neįtikimai turtingas ir didžiulis. Jo horizontų neaprėpsi niekada. Bet tiesa, kad reikia šiek tiek padirbėti šioje srityje.
– Viename interviu sakei, kad sunkiausia rasti savas interpretacijas ir požiūrį į grojamą muziką. Kaip vysta paieškos?
– Tai mūsų kasdienis darbas. Jo transformuoti į žodžius beveik visai neįmanoma. Bet interpretacija nėra galutinis muzikanto tikslas, švyturys, prie kurio reikėtų žūtbūt nukakti, kad išsiskirtum. Toks rezultatas bus nenatūralus, o muzika pavirs šou. Jei turi talentą ir individualybę, nepaslėpsi. O jei neturi – tai ir nerasi. Aišku, čia aš labai apibendrinau, nes ieškojimas vyksta kasdien. O svarbiausia – abejojimas.
– Ypatinga klasikinės muzikos pasaulio savybė – kartojami tie patys kūriniai. Kyla klausimas, kam reikia tiek skirtingų atlikimų, interpretacijų?
– Taip, kartais ir man tenka sau užduoti šį klausimą. Nes kai pagalvoji, kiek kartų vienas kuris nors populiarus kūrinys jau yra grotas… Bet stengiuosi ieškoti rečiau grojamų kūrinių – tai naudingiau ir man, ir publikai. Tačiau esama standartų, kuriuos beveik visi koncertuojantys pianistai tiesiog turi groti. Ir tu galvoji: na, gerai, šio kūrinio jau yra trys šimtai šešiasdešimt tūkstančių atlikimų, sugrota milijoną kartų, ką tu dar čia pridėsi. Bet visos šios koncepcijos, šio pianizmo projekto esmė –kiekvieną kartą tu sukuri muziką gyvai tai publikai, kuri atėjo tą vakarą. Joks įrašas negali pakeisti šio momento, todėl žmonės ir eina į koncertus. Būtent tą akimirką įvyksta kūrybos stebuklas. Todėl interpretacija ir nėra pagrindinis dalykas, visa esmė – muzikos, kuri gimsta tavo akivaizdoje, gyvybė.
– Tyrimai rodo, kad muzikantų smegenys kitokios. Ar pats esi pastebėjęs tiesioginį ryšį tarp muzikos ir intelekto?
– Taip. Šis procesas subtilus ir įdomus. Jei esi muzikantas, pradedi gyventi ir mąstyti kitaip. Juk kasdien klausai įrašų ir palengva supranti, kad muzika tikrai pradeda kalbėti tau savo kalba, ten užšifruota informacija. Aš palengva ją jau pradedu atpažinti. Bet to niekaip neįmanoma suspausti iki žodžių, paaiškinti, nes krūvio yra kiekvienoje muzikinėje frazėje, todėl jei paklausai kūrinio atsidėjęs, visą dieną gali apie jį galvoti, jis visą laiką tavyje skamba ir kalba tą žinią. Vėliau su muzikinėmis frazėmis imi sieti tam tikras vietas ir mąstyti jomis. Todėl manau, kad tokie tyrimai tikėtini.
– Skaičiau, kad Kinijoje kiekvienam vaikui išmokti groti pianinu jau tapo nekvestionuojama būtinybe. Ar klasikinės muzikos padangėje nesibijoma didelių pokyčių, neracionaliai didelės atlikėjų iš Azijos persvaros?
– Yra tokių baimių. Panašiai ir vyksta. Bet Europos kultūra kol kas vis tiek užima vietą, kurios Rytų tautos taip greitai neperpras. Europos civilizacija amžius ugdė rezultatą, kurį dabar turime muzikoje, literatūroje, visur. To neįmanoma Azijai sugerti – nuo kada jie atsivėrę pasauliui? Nuo XX a.? Neįmanoma, turi nueiti didžiulį kelią. Lygiai taip pat mes negalime sugerti jų kultūros. Tačiau jie nėra kvaili, jie mokosi, bet suvokia, kad negali taip greitai patekti į Europos padangę. Žinoma, yra išskirtinių individualybių, genijų – Kinijoje, Korėjoje. Beje, yra fantastiškai gerų dainininkų iš Korėjos. Bet aš visada jaučiu, kai kinas ar japonas groja, pavyzdžiui, klasikinę vokiečių XVIII a. muziką. Net nematydamas, iš įrašo gali pasakyti, kad tai truputį plastikas. Tai ne medis, ne auksas – tai yra plastikas.
– Viena komentatorė apie tavo į „Youtube“ įkeltą pasirodymą parašė, jog atrodo, kad tavo pirštai plauko, neliečia klavišų. Pastaba poetiška, bet noriu paklausti gana kvailo klausimo – kokie tavo santykiai su savo pirštais, ar yra paranoja juos saugoti?
– Yra. Yra baimės, paranojos, klausimų, kas įvyktų, jei staiga susilaužyčiau pirštą, baisu dėl sąnarių. Žodžiu, yra tokių hiperbolizuotų baimių, nes rankos mums tikrai intymiausia kūno dalis.
– Kas vyksta pianisto sistemoje, kai jis groja?
– Oi, geriau nežinoti. Išėjimas į sceną prieš publiką yra vienas sunkiausių psichofizinių procesų. Kasdienis pianisto darbas ir yra bandymas susidoroti su spaudimu, kuris pradeda eiti iš vidaus, priartėjus koncerto akimirkai. O tuo metu dar reikia meną demonstruoti! Tad kas ten vyksta? Na, ko ten tik nevyksta…Sakykime, kartą pietaudamas su žmonėmis pamiršau žodį, kuriuo norėjau tiksliau išreikšti mintį. Ir tą vakarą grodamas koncertą, per kažkurią Fryderyko Chopino sonatos dalį, aš pradedu galvoti, koks gi tas žodis. Tačiau manau, jog tai tiesiog kabliukas, už kurio kabinuosi, kad pamirščiau baimę, kuri lydi scenoje. O pažvelgus šiek tiek plačiau, pianistas transformuojasi į muziką, pradeda kalbėti muzikos kalba, atsitraukia nuo realybės. Yra pianistų, kurie groja 250 koncertų per metus. Jie tiesiog groja. O reikia aukotis – kiekvieną kartą pasiaukoti, kad gimtų tas stebuklas, apie kurį kalbėjome.
– Tėvo, kuris yra didelė asmenybė, ir sūnaus, kuris renkasi tą patį kelią, santykiai yra tiesiog atskiras žanras. Koks jūsų su tėčiu saitas?
– Mūsų santykiuose dominuoja muzika. Visada šnekame apie įrašus, muzikiniais įspūdžiais, kuriuos patyrėme būdami atskirai, pasidalijame pirmiausia vienas su kitu. Visa mano vaikystė praėjo tokiame fone. Tėvas padarė daug įtakos tiesiog grodamas namuose. Aš mačiau, kad jis kiekvieną dieną prisėda prie fortepijono ir atiduoda instrumentui daug širdies ir daug valandų. Tai buvo geriausias pavyzdys. Kartu pasąmonėje įsigėrė ir daug muzikos garsų. Kūriniai, kuriuos girdėjau tėvą skambinant dažniausiai, dabar manyje atgimsta visiškai naujai. Be šito būčiau kitas žmogus. Net ir būdamas muzikas.
– Kokiems signalams, be muzikinių, tavo kūrybinė natūra imliausia?
– Neseniai priėjau nuomonę, kad kurdamas daug meno priverstinai – nes tai mano darbas – neturiu vietos kitiems menams sugerti. Kad ir kas tai būtų – dailė, literatūra, kinas, – mano viduje tam rezervuota labai mažai erdvės. Norėčiau daugiau žinoti ir daugiau įsileisti, bet vidus tiesiog per daug užpildytas mano menu. Kai buvau keturiolikos–šešiolikos, emocinė būklė buvo kitokia, tada iš išorės ėmiau labai daug. O dabar procentas smarkiai pasikeitė. Kartais galvoju, kodėl aš neklausau muzikos? Neklausau muzikos, nes jau nemažai jos turiu viduje. Kitas labai svarbus aspektas norint paaiškinti, kodėl ne per daug domiuosi kitomis sritimis, – įspūdis, padaromas menu, man yra daug didesnis negu kitiems žmonėms. Kai perskaitau vieną knygą ir ji palieka man didelį įspūdį, kurį prisiimu į vidų, jis užkloja mane ilgam, ir kurį laiką nieko kito negaliu skaityti. Na, ir dar – kartais esu toks pavargęs, kad daug geriau užeiti į feisbuką. Išsivalyti smegenų nuo spaudimo. Nes mene spaudimo yra.
– Ar ieškai retų pjesių?
– Taip, ieškau kasdien. Esu visa širdimi linkęs atrasti, groti ir platinti tą repertuarą, kuris nėra standartinis ir retai skamba. Naujausias atradimas – čekų kompozitorius Antoninas Reicha. Jis gyveno XVIII a., buvo svarbus savo meto muzikos teoretikas, bet kaip kompozitorius jis primirštas. Atradęs jo polifoninę muziką fortepijonui, tiesiog pasinėriau. Dar vienas kompozitorių, kuriuos bandau propaguoti, yra Paulis Hindemithas. Jo polifoninis ciklas „Ludus Tonalis“ mane labai traukia. Galima šio ciklo klausyti dešimt kartų, kol pradedi ką nors suprasti. Aš visada buvau XX a. muzikos gerbėjas, nors šiai muzikai mūsų laikų konvejeryje ir sunku.
– Kas yra tavo širdies kompozitorius?
– Pastaruoju laiku tai – Robertas Schumannas. Kadangi turiu groti jo repertuarą, ėmiau atidarinėti jį kaip atlikėjas. Kaip klausytojas, aišku, jau turėjau romaną su R.Schumannu, bet kaip atlikėjas – tik dabar. Ir negalėčiau tik paimti poros kūrinių, turiu iš karto atidaryti visą jo kūrybą, visą sugroti. Ar bent jau visas natas perskaityti. R.Schumannas dabar yra mano artimiausias draugas.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Keletas Luko Geniušo įvertinimų
- Pirmoji premija tarptautiniame konkurse „Laiptai į meistriškumą“ Sankt Peterburge (pelnė 12-os metų)
- Antra vieta prestižiškajame tarptautiniame Fryderyko Chopino jaunųjų pianistų konkurse Maskvoje (14-os metų)
- Sidabro medalis Ginos Bachauer tarptautiniame jaunųjų pianistų konkurse Solt Leik Sityje (15-os metų)
- Aukso medalis konkurse „Rusijos Delfų žaidynės“ ir antra vieta tarptautiniame pianistų konkurse „Musica Vive“ Italijoje (18-os metų)
- Pirma vieta tarptautiniame pianistų konkurse „Musica della Val Tidone“ Italijoje (19-os metų)
- Aukso medalis Ginos Bachauer tarptautiniame pianistų konkurse Solt Leik Sityje ir antra vieta tarptautiniame F.Chopino pianistų konkurse Varšuvoje (20-ies metų)